Asmenybės

1990 metais įkurtą Tauragės krašto muziejaus fondą sudaro daugiau kaip 10 tūkst. eksponatų. Gamtos-fotografijos skyriuje muziejininku-gamtininku dirbantis Aleksandras Naryškinas rengia gamtos ekspozicijas, fotoparodas, renka eksponatus. „Ruošiuosi naujam projektui“, – nusiimdamas akinius mandagiai informuoja mane muziejininkas, sutikęs pasikalbėti apie savo gyvenimo hobį. 

Jau 10-metį muziejuje

Erdviame darbo kabinete itin tylu. Kompiuteris ir  knygos – Aleksandro Naryškino kasdienybė. Prieš savaitę jis sakėsi neturintis laiko, nes ruošiasi renginiui „Muziejų naktis 2016“. Tuomet įrenginėjo naują ekspozicijų salę. Ir štai, vos tik pabaigęs jis kibo į naują projektą – „Tauragės krašto vidaus vandenų būdingos ekosistemos“. 

– Studijuoju šitą literatūrą, reikės daug ką paskaityti, man tai naujas dalykas, – sako Aleksandras. 

Pasirodo, jau yra nupirktas 300 litrų talpos akvariumas, kuriame bus atkurta supaprastinta stovinčių vandenų ekosistema. Informacijos apie žuvų rūšis gamtininkas ieško knygose, internete ir planuoja konsultuotis su Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojais. Ar lieka vietos laisvalaikiui?  

– Skaitau fantastines, istorines knygas ir tai, kas susiję su darbu. Darbas yra kartu ir mano hobis, – tikino pašnekovas. 

Nuo 1995-ųjų metų muziejininku-gamtininku dirbantis A. Naryškinas pats inicijuoja ekspozicijų atnaujinimą, fotografijų parodas. Jo dėka, Tauragės krašto muziejuje yra sukurta turtinga gamtos ekspozicija, o fotografija, pasak vyro, – vienas iš būdų pritraukti lankytoją. Visos nuotraukos, kurios kabo gamtos ekspozicijų patalpose, darytos paties A. Naryškino. 

Fotografuoja paukščius

Šiltasis metų laikas, kuomet grįžta, peri, poruojasi paukščiai, fotomedžiotojui yra pats darbymetis. Apsiginklavęs būtiniausia fototechnika, maskuote nuo gamtos šeimininkų, gamtininkas leidžiasi į kelionę, dažnai iš anksto nežinodamas, ar pavyks užfiksuoti gerą kadrą. „Pilkojo garnio fotomedžioklė truko kokias šešias valandas. Tiesiog sėdėjau ir laukiau, nežinodamas, ar kas atskris,“ – dalinasi prisiminimais A. Naryškinas. Dažniausiai paukščius prisivilioja pajungdamas paukščių balsų įrašus. Paklaustas, ar pats moka atkartoti paukščių balsus, tik šypteli ir papurto galvą. 

– Galiu pasakyti, kad visų mūsų paukščių balsų aš neatpažįstu. Čia jau – aukštasis pilotažas. Geriausias būdas atpažinti paukščio rūšį, kai matai ir girdi, – sako gamtininkas. 

A. Naryškinas savo darbais prisideda ir prie Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyvų, pasirinkdamas jam patinkančius ir jo galimybes atitinkančius projektus.
Anksčiau muziejaus patalpose buvo įrengtos dirbtuvės iškamšų gamybai. Stovėjo baseinas kailiams plauti. Tuomet Aleksandras Naryškinas pats gamindavo paukščių ir žinduolių iškamšas. Jam pradėjus dirbti Tauragės krašto muziejuje dalis iškamšų jau buvo, bet voverė, pilkasis garnys, didysis kormoranas, kranklys ir kitos iškamšos darytos jo. Viso pokalbio metu muziejininkas kalba ramiu balsu. Jis kuklus ir nuoširdus nuo pirmos akimirkos, o paprašytas užbaigti sakinį „neįsivaizduoju...“, susimąsto. 

– Galiu pasakyti taip, dėl nieko nesigailiu ir neįsivaizduoju, kad mano gyvenimas būtų skirtas kitam tikslui, – teigė A. Naryškinas.

Nuotrauka

Meilės emigrantas

Kiek save pamena, A. Naryškinas visada grožėdavosi gamta, pats ją tyrinėjo. Skaitė literatūrą, ieškojo paukščių lizdų ir nuolat kažką kolekcionuodavo – paukščių plunksnas, kiaušinius. Vasaras visada leisdavo pas močiutę kaime. „Rusiškas kaimas atrodo visai kitaip. Stovi namas, o aplink – dideli laisvi plotai. Eini ir tyrinėji,“ – pasakoja gamtininkas. Būdamas 15 metų, dovanų gavo fotoaparatą „Smena“ ir tuomet susidomėjimas gamta dar labiau sustiprėjo. “Sėdėdavau prie lizdų ir fiksuodavau, kaip tėvai maitina jauniklius“ – šypsosi Aleksandras, pats nesuprasdamas kam tada jam to reikėjo. Viską susirašydavo į sąsiuvinį, kurį turi išsaugojęs iki šių dienų. 

Muziejininkas-gamtininkas baigė Biologijos fakultetą Leningrado valstybiniame universitete, kur ir sutiko savo žmoną. Pavadintas meilės emigrantu A. Naryškinas tik šypsosi, nieko nepridurdamas. 

Erdviame muziejaus kabinete stovi didelė spinta su daugybe stalčiukų. Paklausus, kas juose, Aleksandras Naryškinas atidaro vieną. Ten gražiai guli kiaušiniai. Prie jų lotyniškai kažkas užrašyta, bet gamtininkas iš karto man paaiškina, kad tai varnos kiaušiniai. Ir vėl pokalbis prasideda iš naujo...