Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, iškilmingos ceremonijos metu buvo pagerbti iškiliausi Tauragės krašto žmonės. Tarp pagerbtųjų – ir labdaros organizacijos „Caritas“ Tauragėje reikalų vedėja, Vaikų dienos centro „Esi laukiamas“ vadovė Vitalija Šlepavičienė, kuri tapo nominacijos „Metų geradarė“ laureate. „Tauragės žinių“ kalbinta moteris kratėsi šlovės, dėkojo pagalbininkams savanoriams, į pagalbą atskubantiems rėmėjams ir lyg posmelį iš maldos pakartojo Motinos Teresės žodžius: „Geri darbai bus užmiršti jau rytoj, tačiau vis tiek darykime gera“.
Gailestingumas – kasdienybė
Ko gero teisėtai daugelis mūsų save laiko gerais žmonėmis. Juk dirbame, rūpinamės savo šeima, padedame bėdos ištiktiems bičiuliams ar giminaičiams. Retsykiais į ištiestą varguolio delną įmetame centą kitą, prie konteinerio tvarkingai sudedame nunešiotus batus.
Gyvename pašėlusiu tempu: vos spėjame į darbą, iš darbo, o juk norisi ir su šeima pabūti, artimiesiems skirti pakankamai dėmesio. Reikalų gausa ir noras suspėti visur... O kitą dieną – vėl tas pats. Į savo verpetą mus įtraukia rūpesčių ratas. Galbūt todėl, išgirdę apie mūsų visuomenėje besikalančius pirmuosius savanorystės daigus, labdaros organizacijas, kuriose veiklos – per akis, numojame ranka: tokiems dalykams neva neturime nė minutės laiko.
O „Tauragės žinių“ herojei, 33-ejų Vitalijai Šlepavičienei, be visų įprastų kasdienių darbų, laiko užtenka dar ir svetimam vaikui ašarą nuo skruosto nušluostyti, ir prie šiukšlių konteinerio stovintįjį varguolį užkalbinti. Šiai moteriai gailestingumas, atjauta – ne proginė, spontaniška gerumo apraiška, ne trumpalaikis Kalėdų stebuklas, o kasdienybė.
Vaikų dienos centro „Esi laukiamas“ vadove V. Šlepavičienė dirba jau trejus metus. Iš pradžių įstaigą lankė apie 12 vaikų. Vėliau rašė projektą, jį laimėjo ir iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavo finansavimą įstaigai plėstis. Šiuo metu čia kiekvieną darbo dieną nuo 12 val. iki vakaro sutelpa jau 20 vaikų, daugiausiai – iš socialinės rizikos arba skurdžiai gyvenančių šeimų. Čia jie kartu su vadove ruošia pamokas, pratinasi skaityti knygas, mokosi pačių paprasčiausių buities įgūdžių. Vaikų dienos centrą iš dalies remia Tauragės rajono savivaldybė.
– Vaikų dienos centre dirbu viena. Ar spėju? Taip, nes visi kartu gaminame maistą ir tvarkome patalpas. Patys verdame makaronus, košes, plauname indus. Ko išmoksta, vėliau jau nepamirš. Žinoma, vakare jie grįžta į savas šeimas. Visada mintyse jiems linkiu, kad grįžę rastų jaukius namus, taip vaikams reikalingą tėvo gerumą, motinos švelnumą. Daugeliui vaikų centre praleistas pusdienis – tai jų mažas širdeles sušildantis saulės spindulėlis, – pasakojo įstaigos vadovė V. Šlepavičienė, nemažą laiko dalį skirianti labdaros organizacijai.
Kas geriau varguoliui – meškerė ar sugauta žuvis?
Kelią į labdaros organizaciją „Caritas“, įsikūrusią Bažnyčių gatvėje, suranda vis daugiau tauragiškių. Vieni atneša nereikalingus daiktus, rūbus, avalynę. Kiti ateina jų pasiimti. Organizacijos reikalų vedėja Tauragėje V. Šlepavičienė bei dar kelios moterys savanorės dirba ketvirtadieniais ir penktadieniais. Jos neretai turi priminti, jog drabužiai ar daiktai priimami tvarkingi, švarūs. Išties, juk organizacija – ne šiukšlių surinkimo punktas, o vieta, į kurią ateina žmonės. Dažniausiai gyvenantys iš pašalpų ar kitaip socialiai remtini.
Tiesa, paskutiniuoju metu vis dažniau pasigirsta nuomonių, ar labdara padeda jos prašantiesiems. Ar tai, kas gaunama veltui, nėra paskata ir toliau prašyti, o ne kabintis pačiam į gyvenimą? Juk sakoma, duok žmogui žuvį – jis bus sotus visą dieną, o išmokyk žmogų žvejoti – jis bus sotus visą gyvenimą.
– Girdėjau ir tokių nuomonių. Iš dalies pritariu šioms mintims. Tačiau alkaną pirma reikia pavalgydinti, sušildyti, o tada jau galima mokyti ir žvejybos ypatumų. Ne kartą susidūriau, kai labdara žmogui būna tarsi ramstis, į kurį atsirėmus galiausiai bandoma ištrūkti iš gilaus skurdo. Pamenate, kaip buvo priešintasi, jog už pašalpas būtina atidirbti visuomenei naudingus darbus? Dabar tai jau tapo privaloma norma. Pamažu visuomenėje skinasi kelią savanorystė. Paaukoti pinigų sumelę, ko gero, lengviausia, o antai paaukoti dalį savo laisvo laiko, kažką kitam padaryti savo rankomis – sunkiau. Tačiau gerų žmonių Tauragėje daug, – įsitikinusi V. Šlepavičienė.
Lėkštė šiltos sriubos
Dar praėjusių metų vasarį „Carito“ organizacijos bei klebono Alvydo Bridikio pastangų dėka Tauragėje duris atvėrė labdaros valgykla. Čia kiekvieną dieną nuo 14 iki 15 val. šiltos sriubos pavalgyti užsuka apie 20 varganai gyvenančių tauragiškių.
– Esu be galo dėkinga Tauragės maitinimo įstaigoms, kurios atveža sriubą, o mums belieka tik ją išpilstyti. Jeigu eidama gatve pamatau prie konteinerio stovintį benamį, pasakau, kad yra tokia valgykla. Žinote, apsidžiaugia, tarsi būtų pamatęs stebuklą. O gal benamiam žmogui lėkštė šiltos sriubos ir yra stebuklas? – svarstė pašnekovė.
Šeima nelieka nuošalyje
Labdaringą Vitalijos veiklą ne tik supranta, bet ir į pagalbą jai atskuba patys artimiausi žmonės – vyras Modestas, trečiokė dukra Kamilė bei pirmokėlis sūnus Gediminas. Vyras pagelbsti, kai prireikia stipresnių rankų. Vaikai noriai talkina labdaros valgykloje, padengia stalus, suneša lėkštes. Tiesa, kartais ilgai ir gailiai žvelgia į atėjusių žmonių suvargusius veidus.
– Jie anksti suprato, kad visokių žmonių esama. Vieni gyvena turtingiau, kiti – vargingai. Tikiuosi, kad užaugę neteis ir nepamokslaus kitiems. Kažkas ima ir palūžta. Svarbu turėti gerą širdį ir tokiems padėti. Pamenu, vaikystėje turgelyje kartą pastebėjau vieną seną močiutę, pardavinėjusią slyvas. Kažkodėl niekas iš jos nepirkdavo. Aš strimgalviais parlėkdavau namo, mamos paprašydavau pinigėlių ir bėgdavau pirkti iš tos senutės slyvų. Tiesiog man labai buvo jos gaila, todėl tapau nuolatine jos pirkėja, nors tų slyvų ir nevalgydavau, – šypsosi Vitalija.
Lyg ir nereikšmingas mažos mergaitės poelgis... Tačiau tuomet turbūt buvęs labai svarbus minėtai senutei, atitirpinęs ir sušildęs jos galbūt sužvarbusią širdį. Ne atsitiktinai tikriausiai sakoma: kad ateitų pavasaris, nepakanka nutirpti sniegui, upėms išsivaduoti iš ledo – kiekvienam mūsų dar reikia patiems atitirpti, o po to sušildyti ir šalia esantįjį. Antraip, ar pajusime, kad nebe tamsa ir speigas, o meilė ir gerumas valdo pasaulį?