Ne tik Tauragėje, bet ir Lietuvoje bei už jos ribų gerai žinomo ir vertinamo šviesaus atminimo Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Jono Kalvano dukra Irena Kalvanaitė-Pavilanskienė vaikystėje tėvo įdiegtos meilės muzikai, tikėjimui, gailestingumui ir teisingumui neišbarstė nė kruopelytės, priešingai – šias vertybes visokeriopai puoselėjo ir dėjo pastangas, kad jos vaikystės miestas neliktų eiliniu provincijos miesteliu. Vyskupo dukters Irenos Kalvanaitės-Pavilanskienės pastangos davė vaisių – jos dėka dešimtus metus iš eilės Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje rengiami tarptautiniai vargonų muzikos festivaliai.
Tėvo svajonę išpildė dukra
Pradėti pokalbį su Irena Kalvanaite-Pavilanskiene norisi nuo daugeliui mūsų žinomos, taiklios rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi frazės – visi mes atėjome iš vaikystės. Iš vaikystės, kur vakarais į miegą nunešdavo tėvo ar mamos sekama pasaka, kur tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai mums buvo tarsi vartai išeinant į mokyklą, gatvę, į muzikos ar knygų platybes, margą gėriu ir blogiu nuspalvintą pasaulį. Tiesa, ne vienas iš mūsų vėliau tas vertybes pamažu išbarstėme, nusivylėme jomis arba pakeitėme kitomis, neretai abejotinomis. Su Irena Kalvanaite-Pavilanskiene taip neatsitiko. Tėvo įdiegtas vertybes ji puoselėjo kiek galėdama.
Pašnekovė pamena, jog būdama vos aštuonerių jau pradėjo groti vargonais.
„Tai buvo kaip savaime suprantamas dalykas. Mes, šeši vaikai, jautėme tėvo meilę muzikai. Bažnyčiai tada buvo itin sunkūs laikai. Tėvas bet kada galėjo būti nuteistas už esą antisovietinę veiklą. Jis buvo sekamas, mūsų namuose ne kartą atliktos kratos. Tėvas jokios veiklos nevykdė, o darė tik tai, kuo giliai tikėjo pats – tikintiesiems skelbė Dievo žodį, mėgo giesmes, sudarinėjo giesmynus ir svajojo, jog kada nors bažnyčioje skambėtų muzika. Daug pasakodavo apie jį pakerėjusius Bacho bei kitų muzikos meistrų girdėtus kūrinius. Manau, kad šie tėvo pasakojimai pavergė mano sielą amžiams. Taip jau atsitiko, kad įgyvendinau savo tėvo svajonę ir gimtosios Tauragės bažnyčioje vyksta tarptautiniai vargonų muzikos festivaliai“, – prisiminimais dalijosi I. Kalvanaitė-Pavilanskienė.
Sutiko daug bendraminčių
Taigi prieš keliolika metų moteris turėjo tik idėją arba, tiksliau sakant, norą įgyvendinti tėvo svajonę. Ko gero, ne veltui sakoma, jog kelią nueina tik einantieji. Taip atsitiko ir idėjos sumanytojai – Irenai. Likimas lėmė, jog prieš daugel metų jai teko bendradarbiauti su vargonų muzikos patriarchu, profesoriumi Leopoldu Digriu. Šis žmogus pats pirmasis jau nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo rengti vargonų muzikos koncertus.
„Prieš dešimtmetį parapijiečių, muzikos mėgėjų bei rėmėjų aukomis buvo restauruoti ir Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje suskambo Vaxjo (Švedija) parapijos padovanoti vargonai. Tuometinis rajono meras Robertas Piečia bei kunigas Mindaugas Dikšaitis pritarė minčiai, kad po metų, tai yra 2008-aisiais, būtų parengtas sakralinių koncertų ciklo projektas. Jis buvo skirtas 440-osioms parapijos įkūrimo bei 500-osioms miesto metinėms. Dar po metų Martyno Mažvydo bažnyčios vargonų muzikos festivalis įtrauktas į tarptautinius kultūros projektus Lietuvos tūkstantmečio vardui paminėti. Gink Dieve, tai ne mano vienos nuopelnas, kad tokie vargonų muzikos festivaliai vyksta mano gimtojoje Tauragėje. Ne mano vienos nuopelnas, kad į festivalius atvyksta tokie žymūs atlikėjai kaip Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė, Gediminas Gidra, Vladimiras Prudnikovas, Petras Vyšniauskas bei kiti“, – pasakojo I. Kalvanaitė-Pavilanskienė.
Muzikos festivaliai – miesto tradicija
Taigi jau po pirmųjų koncertų tapo aišku, jog tokie muzikos festivaliai reikalingi ir būtina tęsti pradėtą darbą. Šiandien vargonų muzikos festivaliai tapo neatsiejama Tauragės miesto tradicija. Koncertais žavisi, jų laukia ne tik tauragiškiai, bet suvažiuoja daugybė muzikos gerbėjų iš kitų miestų ar net ir kitų šalių.
Žmonės susirenka pasiklausyti, lieka sužavėti ir savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoja be vargonų muzikos festivalių. Irena Kalvanaitė-Pavilanskienė apgailestauja, nes „Tauragės žinių“ puslapiuose neužtektų vietos išvardyti visus rengiamų festivalių pagalbininkus. Šiuo metu Vilniuje gyvenanti moteris laiminga, kad išsipildė tėvo svajonė, kad muzika užėmė deramą vietą bažnyčioje. O labiausiai ji džiaugiasi dėl to, kad įstabi vargonų muzika praskaidrina žmonių kasdienybę, nors trumpam priverčia pamiršti šiandien pasaulyje tvyrančias įvairiausias grėsmes, krizes ir leidžia save pamatyti kaip stebuklingą, beprotiškai gražų Dievo kūrinį...