Sausio 13-osios įvykiai vis labiau tolsta nuo mūsų, pamažu tampa istorija, jau užaugo nauja karta, kuri tik iš liudytojų pasakojimų ir prisiminimų žino, kas gi įvyko prieš 25-erius metus. Kaip ir kokiais prisiminimais šiandien gyvena, „Tauragės žinioms“ papasakojo sostinėje gyvenantis tauragiškis Kęstutis Bredelis. Per tragiškus įvykius tuomet Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto pirmakursiui, laimė, pavyko išsaugoti gyvybę. Dabar jis įsitikinęs, kad beginklės rankos ir laisvės troškusios širdys galėjo ir gali labai daug.
Per plauką liko gyvas
Sausio 13-osios išvakarėse į Vilnių tada kartu kitais tauragiškiais budėti prie svarbių valstybinės reikšmės objektų ir juos saugoti buvo atvykusi ir Kęstučio mama. Tačiau jaunimas yra jaunimas, todėl pirmakursis lituanistas tą vakarą atsisveikino su mama ir su draugais patraukė prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato.
„Degė laužai, susirinkusiuosius vaišino arbata, dainavome lietuvių liaudies dainas, šokome. Viskas priminė Sąjūdžio mitingus. Jokios baimės nebuvo. Nors galimos grėsmės nuojauta tvyrojo ore, tačiau apie ją negalvojome. Buvau kartu su kitais tūkstančiais taikių, beginklių gyventojų, norėjusių tik prigimtinės kiekvieno žmogaus teisės – laisvės. Pamenu, kaip rusų kareiviams pradėjus pastato šturmą, minia siūbtelėjo. Aš stovėjau ant laiptų ir pajutęs, kad galiu būti nustumtas, apsisukau, tikėdamasis nuo jų nušokti. Toliau nieko neprisimenu, gal kažkokią sekundės dalį pajutau, kad krentu“, – pasakoja K. Bredelis.
Tik vėliau tapo aišku, kaip klostėsi tolimesni įvykiai. Tuo metu, nugriaudėjus kažkurios kovinės mašinos sviedinio sprogimui, jaunuolis buvo veidu nublokštas į netoliese degantį laužą. Kūną sužalojo skeveldros, veidas apdegė, kaip jam pačiam vėliau pasakojo medikai, atšoko akių tinklainės, užburko kvėpavimo takai – esą po tokių sužalojimų teoriškai žmogus neišgyvena. Į kovą už jauno tauragiškio vaikino gyvybę stojo medikai. Net devynias paras devyniolikmetis išbuvo komoje. Dabar jau žinome, kad vaikinas, nors ir per plauką, bet liko gyvas. Šviesaus atminimo Alina Plechavičiūtė (generolo Povilo Plechavičiaus dukterėčia), turėjusi kliniką Vokietijoje, pasirūpino, kad reikalingas gydymas būtų tęsiamas ir ten. Kęstučiui teko atlikti ir plastinę operaciją. Draugai, bendrakursiai bei patys artimiausi žmonės – mama, tėtis ir brolis Darius (ilgametis Tauragės rajono savivaldybės tarybos narys, deleguotas Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų – red. past.) – tikėjosi stebuklo ir jis medikų bei geradarių žmonių dėka įvyko. Darbščiam studentui net akademinių atostogų neteko imti – pirmąją sesiją po išgijimo laikė eksternu.
„Nieko nepadariau daugiau, nei kuris kitas“
K. Bredelis baigė studijas, šiuo metu dirba VU Filologijos fakulteto lietuvių kalbos katedroje dėstytoju. Apdovanotas garbingu Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinu ir Sausio 13-osios atminimo medaliu. Kasmet per Sausio 13-osios minėjimą yra kviečiamas į iškilmingus posėdžius Seime. Nueina, nes, anot Kęstučio, kvietimo ignoravimas būtų nepagarba to meto įvykiams bei tą dieną žuvusiųjų atminimui.
Aplanko memorialą žuvusiesiems laisvės gynėjams atminti, pastovi prie uždegtų laužų. Dabar šiai datai paminėti skirtuose renginiuose lankosi kartu su šeima – žmona Asta bei vaikais, kurie dar yra moksleiviai – dukra Akvile ir sūnumi Algirdu.
„Kai mūsų šešiolikmetė dukra buvo mažesnė, ji klausinėdavo, kodėl dega laužai, kodėl žmonės susimąstę žvelgia į jo liepsnas, kodėl skamba nelinksmos dainos. Papasakojome tik vėliau. Kam traumuoti vaiko psichiką ir pasakoti žiaurius dalykus? Mano nuomone, nereikia. Juolab, kad vaikas gali neteisingai suprasti arba pradėti neapkęsti jų tėvelį sužalojusių kareivių. Juk tie kareiviai buvo priversti vykdyti įsakymus, kitaip elgtis neturėjo pasirinkimo. Mūsų, ten susirinkusiųjų padėtis, buvo lengvesnė – mes tikėjome tuo, dėl ko susirinkome. Mes gynėme teisę laisvai gyventi. Tačiau aš niekada to savo dalyvavimo nesureikšminu. Nieko nepadariau daugiau, nei kas nors kitas, stovėjęs tada šalia manęs ar kitur. Nemėgstu kalbėti apie tai, ką patyriau. Tiesiog taip atsitiko su manimi, ir tiek“, – nuoširdžiai kalbėjo K. Bredelis.
Ar vėl stotų ginti laisvės?
Praėjus 25-eriems laisvės metams, daugelis pasakytų, kad tos laisvės šių dienų Lietuvoje nepadaugėjo. Atvirkščiai, daug nusivylimo. Esą ne už tokią Lietuvą kovojome, daug neteisybės, o mūsų šalis vis labiau tampa „švogerių“ kraštu.
K. Bredelis sako, jog panašių dalykų atsitinka ir labiau išsivysčiusiose demokratinėse šalyse, tad ką kalbėti apie mūsų jauną, dar gležną demokratiją. Eitų žmonės ginti dar kartą laisvės, ar ne – anot pašnekovo, tarsi būrimas iš kavos tirščių...
„Tada buvo euforijos laikotarpis, tvyrojo Sąjūdžio dvasia. Dabar kitokia situacija. Esame Europos Sąjungoje, šalies saugumu rūpinasi NATO. Žinoma, ne iki galo sutvarkyta kontrolė, dar nemažai darbuotojų atlygį gauna „vokeliuose“, keikiame valdžią. Manote, kad mes vieni keikiame valdžią? Daugelyje valstybių piliečiai keiksnoja valdžioje esančiuosius, todėl mes – ne išimtis. Tačiau tvirtai žinau, kad, reikalui esant, dauguma mūsų piliečių vėl rinktųsi ginti amžinų, nesikeičiančių vertybių“, – įsitikinęs pašnekovas.
Nors kol kas nemąžta emigracijos mastai, nors dar daug neteisybės, tačiau juk dar taip neseniai daugelis mūsų šalome prie Parlamento rūmų ar Konarskio gatvėje, dalijomės sumuštiniais ir arbata iš termoso. Juk, kaip ir straipsnio herojus, nemažai mūsų beginkliai stovėjome prieš svetimus tankus ir skandavome iš Justino Marcinkevičiaus poemos „Mažvydas“ išmoktą šūkį „LIE-TU-VA“. Ar pamenate? Jeigu pamenate, vadinasi, greičiausiai teisus Vyčio Kryžiaus ordininkas K. Bredelis, sakydamas, kad dauguma vėl ateitų į mitingus...