2019 Gruodžio 13 d.
Penktadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Birutės Baltrušaitytės kelias iš Tauragės

  • Įkelta: 2015-11-23

Daiva KINIULIENĖ

Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėja

Ant Tauragės arimų dar snaudžiant spaliui, Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje minėjome savo kraštietės, rašytojos Birutės Baltrušaitytės 75-ųjų gimimo metinių jubiliejų. Pilnutėlėje bibliotekos skaitykloje susirinkę poetės, prozininkės, profesorės bendramoksliai, studentai, giminės ir draugai dalijosi šiltais prisiminimais apie VU Filologijos fakulteto profesorę, rašytoją. Tarp jų ir filosofas, literatūrologas, kultūros tyrėjas, Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas dr.Vaclovas Bagdonavičius, literatūros kritikas, prof. Petras Bražėnas, buvusi studentė, skaitovė Irena Plaušinaitytė. Apie kartu prabėgusius metus ir išvaikščiotus Mažosios Lietuvos kelius kalbėjo B.Baltrušaitytės vyras, ilgametis Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas, Smalininkų senovinės technikos muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys, nuoširdžiai tauragiškius sveikino jos dukra Aistė Masionytė-Stankevičienė, padėkojusi, kad kraštiečiai nepamiršta mamos kūrybos. „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Katauskienė su savo moksleiviais parengė literatūrinę-muzikinę kompoziciją pagal B. Baltrušaitytės kūrybą. Skambėjo ir poezija, ir prozos kūrinių ištraukos, ir Virginijos Bartušytės atliekamos dainos.

Buvo jauniausia šeimoje

Birutė Baltrušaitytė gimė 1940 m. spalio 24 d. Tauragės rajone, netoli Lomių buvusiame Treinosios kaime, buvo jauniausia šeimoje, kur jau augo dvi seserys Ona ir Bronė. Mama – Juzefa Baltrušaitienė (Ūksaitė) – žemaitė iš Varsėdžių, tėvelis – lomiškis Stasys Baltrušaitis. Buvo mylimiausia tėvo dukrelė, gyvendama Vilniuje susirašinėjo laiškais. Paragintas Birutės, S.Baltrušaitis paliko prisiminimus, iš kurių sužinome, kad Birutės senelis, stalius Jonas Baltrušaitis „dirbo naujai Pagramančio bažnyčios visą vidų – altorius, abelnai viską iš naujo“. Tėvas dirbo staliumi, kūriku, šaltkalviu. „Ir užėjau Poškos gatvėj ūkinį pastatą: keturių metrų plotis, ilgis šešių metrų. Įsitaisiau. Buvau užmokėjęs du tūkstančius rublių. Langus pasidirbau, grindis, lubas, viryklą ir sienpečių, ir pradėjau gyventi. Nuo 1950 metų birželio pirmos persikrausčiau į Poškos gatvę“, – rašoma prisiminimuose apie įsikūrimą Tauragėje. Nors vargino nepriteklius, šeima gražiai sutarė. Geltonas mažas namukas D.Poškos g. 51 tebestovi iki šiol, jame B.Baltrušaitytė kartu su tėveliais apsigyveno būdama dešimties metų. Vėliau, savo dienoraštyje įrašė: „Kambariukas Tauragėj su tais flioksais anapus gatvės. Čia galiu būti savimi, eiti atgal per visą savo (aną) gyvenimą iki Vilniaus. Tikros meilės siūlas jungia mane su mano nameliais Tauragėje“.

Pirmieji kūrybos bandymai – trylikos

Birutė pradžios mokyklą pradėjo lankyti Lomiuose. Jos pirmoji mokytoja – Ona Midvikienė – buvo šviesus žmogus, mokiusi visur pastebėti gėrį ir grožį. Čia prabėgo vieneri mokslo metai. Atvykus į Tauragę buvo nuspręsta, kad netinka jos mokslo pažymėjimas, parašytas ant dailyraščio lapo, tad pirmąją klasę teko lankyti antrus metus. 1953 m. Birutė Baltrušaitytė pradėjo mokytis Tauragės I-osios vidurinės mokyklos 5 b klasėje, kurią lankė 51 mokinys. Turėjo būti įsimintina ir ta 1953 m. balandžio mėnesio diena, kai būsimoji rašytoja, jaunųjų literatų būrelio prie tuometinio Tauragės rajono laikraščio redakcijos narė, ėjo į kultūros namus, kaip teigia tauragiškis, žurnalistas, pats eiles kuriantis Bronius Jagminas, kur pirmą kartą pamatė rašytojus T.Tilvytį ir V.Mozūriūną, ir jų akivaizdoje trylikametė jaudindamasi pasirodė su savo kūrybos bandymais. Tais pat metais Tauragės rajoniniame laikraštyje buvo pirmąkart išspausdintas jos kūrinėlis „Laimingi vaikai“.

Buvusi lietuvių kalbos mokytoja Danutė Jankauskienė domėjosi archyve išlikusiais tų laikų klasės žurnalais. Tauragės M.Mažvydo pagrindinės mokyklos muziejuje paliko tokį pastebėjimą: „Įdomiausia, kad lietuvių kalbą mokiniams dėstė Albertas Miliūnas, tauragiškiams labiausiai žinomas kaip chemikas, matematikos mokytojas. <...> Pirmuosius pažymius iš abiejų dalykų mokytojas Birutei parašęs vienodus – penketus, tačiau vėliau pažymiai ėmė skirtis. Ryškėjo, kad mergaitei geriau sekasi lietuvių kalba. Žinodama mokytojo reiklumą, griežtumą, ypatingą kruopštumą, galėčiau teigti, kad mokytojas gerai suprato savo mokinę. Apie tai kalba įrašai pastabų skiltyje: „Paskaityti B.Baltrušaitytės atpasakojimą“, „Lentoje klaidas taisys Birutė Baltrušaitytė“. O įdomiausias įrašas yra prie aritmetikos dalyko. Birutės pažymiai nekokie, gresia trejetas. Mokytojas parašo: „L. ger. moka liet.k.“, taip lyg pateisindamas savo poelgį. Vadinasi, net toks griežtas mokytojas pripažino mokinės gabumus“. Birutė nuo septintos klasės vasaromis dirbo Tauragės keramikos gamykloje norėdama padėti šeimai. Tauragės I-ąją vidurinę mokyklą baigė 1960 m. kartu su kitais 33 laidos abiturientais.

Rūpesčiai užgrūdino

B.Baltrušaitytė norėjo studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, bet pritrūkus balo per stojamuosius, priėmimo komisija pasiūlė studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Prasidėjo šviesios studentiškos dienos, meilė studentui lituanistui Antanui Masioniui (1941–1974), su kuriuo buvo pažįstama dar nuo „Moksleivio“ laikų, kai abu siųsdavo savo kurtus eilėraščius, o Birutės iniciatyva dar dešimtokė susirašinėjo laiškais. 1964 m. vasarą atšoktos kuklios studentiškos vestuvės tėvų nameliuose Tauragėje. Tiesa, dar tų pačių metų pavasarį, atliekant pedagoginę praktiką Šilalės rajono Laukuvos vidurinėje mokykloje, kirbėjo mintis, kurią susirūpinusi įrašė savo dienoraštyje: „Šiai profesijai netinku nei pagal charakterį, nei pagal išvaizdą.“

Fortūna šypsojosi, baigusi studijas su pagyrimu nuo 1965 m. dirbo Vilniaus universiteto (VU) Rusų literatūros katedroje laborante, nuo 1970 m. – dėstytoja, nuo 1975 m. – docente, o nuo 1992 m. – profesore. 1971 m. parašė ir apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją – „Levas Tostojus ir Lietuva“. Viena po kitos gimė dukrelės, karjera klostėsi puikiai, bet slėgė buitis, nepritekliai. 1974 m., pasitraukus iš gyvenimo vyrui, gyvenimas dar pasunkėjo netikėtai tapus našle su dviem mažutėm dukrelėm – Aiste ir Audrone. Jau vėliau savo posmuose prasitarė: „Kaip ir visos rūpesčių moterys: rūpestis priekyje ir už nugaros, iš abiejų šonų – rūpestis...“ Maždaug po dešimtmečio su antruoju vyru Justinu Stoniu susilaukė trečios atžalos – dukrelės Žydrūnės, dabar gyvenančios Vokietijoje.

Buvo reikli savo studentams

Iš tų dienų docentę B.Baltrušaitytę prisimena tauragiškės, buvusios VU studentės. Lituanistams ji skaitė rusų literatūros paskaitas. Dėstytoja buvusi visada rimta, susikaupusi, reikli, pamokoma intonacija balse versdavo suklusti ir studentai stengdavosi gerai paruošti savo darbus.

Vienišumas, liūdesys pažadino joje kūrėją. Lig tol buvusi tik mokslininkė, pradėjo rašyti poeziją į literatūrinius leidinius – „Nemuną“ ir kitus. 1980 m. debiutavo su eilėraščių knyga „Žolynų prieglaudoj“ ir tų metų pabaigoje rekomendavus net trims rašytojams: E.Matuzevičiui, M.Martinaičiui ir J.Vaičiūnaitei priimta į Rašytojų sąjungą. Po metų pirmieji bandymai prozoje – apsakymai „Po pietvakarių dangum“ (1981 m.). Buvo įvertinta laikraščių, žurnalų premijomis. 1986 m. už novelių rinkinį „Lieptai“ paskirta Žemaitės premija, 1989 m. už apysakų knygą „Sugrįžimai“ – G.Petkevičaitės-Bitės premija. Jau nepriklausomoje Lietuvoje, 1992 m., tapo habilituota mokslų daktare už tiriamąjį darbą „Rytinių slavų (rusų) ir Pabaltijo finų (estų) literatūra Lietuvoje“. Mokėjo rusų, anglų, lenkų, ukrainiečių, estų, čekų kalbas. Vertė literatūros kritikos, publicistikos straipsnius bei grožinės literatūros kūrinius iš estų, ukrainiečių, baltarusių ir rusų kalbų. Rašė straipsnius, literatūros, kultūros apžvalgas periodikoje. Parašė 9 grožines ir 6 mokslines knygas.

Tauragės B.Baltrušaitytės bibliotekoje labiausiai suskaityta 4-oji jos poezijos knyga „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991 m.), kurioje jaučiamas susirūpinimas dėl išlikimo, minimos baltų gentys, mirties nuojauta, simboliai – kryžius, juoda skara, mitologinės būtybės – vandeniai, žiniuonės, raganyčios. Eilėse kreipiamasi į H. Mantą ir M.Jankų, patys gražiausi eilėraščiai skirti K.Donelaičiui ir Vydūnui. Ši knyga ir kūryba suvedė rašytoją B. Baltrušaitytę ir grafikę Ievą (Evą) Labutytę. Jos abi domėjosi prūsų kalba, dalyvavo Vydūno draugijos renginiuose. Paskutinė B.Baltrušaitytės parašyta knyga – „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998 m.) – iliustruota I.Labutytės.

Poezija vienijo istorinę ir esamą būtį

Ypatingi literatūriniai ryšiai B.Baltrušaitytę-Masionienę siejo su ukrainiečiais. Gražiai bendradarbiauta su ukrainiečių poetu ir vertėju Dmitro Čeredničenko. Naujausiame B.Baltrušaitytės kūrybos rinkinyje „Atmintie karti būk saldi“ yra judviejų nuotrauka. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugojamos moldavų ir ukrainiečių poetų knygos su autorių autografais Birutei Baltrušaitytei-Masionienei: moldavų poetės Ion Dmitrievič Gadyrkės vaikų poezijos knyga ir ukrainiečių poetų – Marijos Oleksandrivnos Kučerenko, Ivano Malkovičiaus ir net trys Dmitro Čeredničenko poezijos knygos, iš kurių viena papuošta I.Labutytės ekslibrisu ir spaudu: „Birutės Baltrušaitytės-Masionienės biblioteka“. Šios ukrainiečių poezijos knygos išleistos Kijeve, 1981–1991 m. laikotarpiu. Intensyvūs tarptautiniai literatūriniai ryšiai buvo palaikomi visą dešimtmetį. Dabartinių skaudžių įvykių Ukrainoje fone reikšmingi rašytojos žodžiai jos dienoraštyje: „Tiktai kas paims, kas paveldės mano meilę Ukrainai?“.

Visą laiką, ypač savo poezijoje, kūrėja ilgėjosi gimtosios žemės, tėvų, dar ir dar sugrįždama prie savo ištakų. B.Baltrušaitytės poezija persunkta keliautojos pastebėjimais apie gamtą, senosios kultūros likučius. Kelias tiesiasi per Karšuvos žemę, gilyn į senąją Prūsiją. Įsiminė vienos bibliotekininkės pasakojimas, kaip B.Baltrušaitytė, kartu su grupele Tauragės entuziastų, 1990 m. rugpjūčio mėnesį išvažiavo ieškoti Herkaus Manto kapo. Kelionės metu rašytoja taupiai rinkdama žodžius pasakojo apie šį kraštą, trumpai apibūdindama vietoves. Tilžėje pirko drabužėlių jauniausiai dukrai. Buvo santūri, nugrimzdusi į save. Po to gimė ne vienas posmas, o dienoraštyje aprašytas sapnas apie jos susitikimą su H.Mantu. Kaip taikliai pastebėjo prof. V.Daujotytė, „išėjusių jautimas jos poezijoje vienijo istorinę ir esamą būtį“.

Pirmieji jos posmai per 1978-ųjų „Poezijos pavasarį” buvo skirti gimtajam kraštui („Kelias iš Tauragės”), gimtojo Lomių kaimo vaizdai įėjo į jos geriausią apysaką „Kas ten Rygoj dunda...” Paskutinė rašytojos viešnagė gimtinėje buvo 1994 m. rugpjūtį, kai B.Baltrušaitytė apsilankė Lomiuose, vartė bažnyčios knygas, ieškodama savo krikšto įrašo ir nuliūdusi dienoraštyje rašė: „Nieko nėra, lyg nebuvo manęs, tėvų, seserų, jų gyvenimų“. Rašytoją liga pakirto 1996 m. rugpjūčio 2 d.

Planuose – memorialinis muziejus B. Baltrušaitytei

Rašytojos atminimą saugo Tauragės bendruomenė ir Lomių mokyklos mokytoja, kraštotyrininkė Elena Bazinienė. Jos rūpesčiu, 2005 m., švenčiant rašytojos 65-ųjų gimimo metinių jubiliejų, buvusios sodybos vietoje Treinojoje pasodinta liepaitė, kur ne kartą vyko literatūros pamokos. 2010-aisiais, minint kraštietės 70-ąsias gimimo metines, Lomiuose pastatytas Stanislovo Juškos išdrožtas koplytstulpis. Didesni ar mažesni renginiai, skirti prisiminti B. Baltrušaitytę, nuvilnijo mokyklose. 2011 m. Tauragės viešoji biblioteka, švęsdama 80-ąjį jubiliejų, pasipuošė rašytojos Birutės Baltrušaitytės vardu. Vilniaus universitetas, kuriame ji dirbo trisdešimt metų, išleido prof. V.Daujotytės monografiją „Eiti savo keliu. Birutė Baltrušaitytė-Masionienė”. 2014 m. pavasarį Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka kartu su projekto partneriais – Lomių bendruomene – parengė kilnojamąją parodą, pasakojančią apie kraštietės Birutės Baltrušaitytės-Masionienės kūrybinę bei mokslinę veiklą, ryšį su Taurage, Lomiais.

Atvertus kraštietės, rašytojos kūrybos rinktinę „Atmintie karti būk saldi“ (2007 m.) į mus žvelgia Birutė Baltrušaitytė – kukli, bet principinga, riestanosė, mažutė, languotu sijonėliu, prigludusi prie lietuviško beržo. Liūdnokai žvelgia į mus, jau naujos kartos žmones, ir primena – nors ir kur būsim, niekada nepamiršti savo šaknų.

Jos plunksnai priklausanti kūryba šiandien tampa vis aktualesnė. Galbūt jau laikas surinkti giminių, bendramokslių, buvusių studentų prisiminimus apie profesorę, įsteigti memorialinį Birutės Baltrušaitytės muziejų Tauragės D.Poškos gatvėje, namelyje, kuriame rašytoja užaugo, kol ne vėlu, kol yra ko paklausti.