2020 Liepos 15 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Birutės Baltrušaitytės kelias iš Tauragės

  • Įkelta: 2015-11-23

Daiva KINIULIENĖ

Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėja

Ant Tauragės arimų dar snaudžiant spaliui, Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje minėjome savo kraštietės, rašytojos Birutės Baltrušaitytės 75-ųjų gimimo metinių jubiliejų. Pilnutėlėje bibliotekos skaitykloje susirinkę poetės, prozininkės, profesorės bendramoksliai, studentai, giminės ir draugai dalijosi šiltais prisiminimais apie VU Filologijos fakulteto profesorę, rašytoją. Tarp jų ir filosofas, literatūrologas, kultūros tyrėjas, Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas dr.Vaclovas Bagdonavičius, literatūros kritikas, prof. Petras Bražėnas, buvusi studentė, skaitovė Irena Plaušinaitytė. Apie kartu prabėgusius metus ir išvaikščiotus Mažosios Lietuvos kelius kalbėjo B.Baltrušaitytės vyras, ilgametis Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas, Smalininkų senovinės technikos muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys, nuoširdžiai tauragiškius sveikino jos dukra Aistė Masionytė-Stankevičienė, padėkojusi, kad kraštiečiai nepamiršta mamos kūrybos. „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Katauskienė su savo moksleiviais parengė literatūrinę-muzikinę kompoziciją pagal B. Baltrušaitytės kūrybą. Skambėjo ir poezija, ir prozos kūrinių ištraukos, ir Virginijos Bartušytės atliekamos dainos.

Buvo jauniausia šeimoje

Birutė Baltrušaitytė gimė 1940 m. spalio 24 d. Tauragės rajone, netoli Lomių buvusiame Treinosios kaime, buvo jauniausia šeimoje, kur jau augo dvi seserys Ona ir Bronė. Mama – Juzefa Baltrušaitienė (Ūksaitė) – žemaitė iš Varsėdžių, tėvelis – lomiškis Stasys Baltrušaitis. Buvo mylimiausia tėvo dukrelė, gyvendama Vilniuje susirašinėjo laiškais. Paragintas Birutės, S.Baltrušaitis paliko prisiminimus, iš kurių sužinome, kad Birutės senelis, stalius Jonas Baltrušaitis „dirbo naujai Pagramančio bažnyčios visą vidų – altorius, abelnai viską iš naujo“. Tėvas dirbo staliumi, kūriku, šaltkalviu. „Ir užėjau Poškos gatvėj ūkinį pastatą: keturių metrų plotis, ilgis šešių metrų. Įsitaisiau. Buvau užmokėjęs du tūkstančius rublių. Langus pasidirbau, grindis, lubas, viryklą ir sienpečių, ir pradėjau gyventi. Nuo 1950 metų birželio pirmos persikrausčiau į Poškos gatvę“, – rašoma prisiminimuose apie įsikūrimą Tauragėje. Nors vargino nepriteklius, šeima gražiai sutarė. Geltonas mažas namukas D.Poškos g. 51 tebestovi iki šiol, jame B.Baltrušaitytė kartu su tėveliais apsigyveno būdama dešimties metų. Vėliau, savo dienoraštyje įrašė: „Kambariukas Tauragėj su tais flioksais anapus gatvės. Čia galiu būti savimi, eiti atgal per visą savo (aną) gyvenimą iki Vilniaus. Tikros meilės siūlas jungia mane su mano nameliais Tauragėje“.

Pirmieji kūrybos bandymai – trylikos

Birutė pradžios mokyklą pradėjo lankyti Lomiuose. Jos pirmoji mokytoja – Ona Midvikienė – buvo šviesus žmogus, mokiusi visur pastebėti gėrį ir grožį. Čia prabėgo vieneri mokslo metai. Atvykus į Tauragę buvo nuspręsta, kad netinka jos mokslo pažymėjimas, parašytas ant dailyraščio lapo, tad pirmąją klasę teko lankyti antrus metus. 1953 m. Birutė Baltrušaitytė pradėjo mokytis Tauragės I-osios vidurinės mokyklos 5 b klasėje, kurią lankė 51 mokinys. Turėjo būti įsimintina ir ta 1953 m. balandžio mėnesio diena, kai būsimoji rašytoja, jaunųjų literatų būrelio prie tuometinio Tauragės rajono laikraščio redakcijos narė, ėjo į kultūros namus, kaip teigia tauragiškis, žurnalistas, pats eiles kuriantis Bronius Jagminas, kur pirmą kartą pamatė rašytojus T.Tilvytį ir V.Mozūriūną, ir jų akivaizdoje trylikametė jaudindamasi pasirodė su savo kūrybos bandymais. Tais pat metais Tauragės rajoniniame laikraštyje buvo pirmąkart išspausdintas jos kūrinėlis „Laimingi vaikai“.

Buvusi lietuvių kalbos mokytoja Danutė Jankauskienė domėjosi archyve išlikusiais tų laikų klasės žurnalais. Tauragės M.Mažvydo pagrindinės mokyklos muziejuje paliko tokį pastebėjimą: „Įdomiausia, kad lietuvių kalbą mokiniams dėstė Albertas Miliūnas, tauragiškiams labiausiai žinomas kaip chemikas, matematikos mokytojas. <...> Pirmuosius pažymius iš abiejų dalykų mokytojas Birutei parašęs vienodus – penketus, tačiau vėliau pažymiai ėmė skirtis. Ryškėjo, kad mergaitei geriau sekasi lietuvių kalba. Žinodama mokytojo reiklumą, griežtumą, ypatingą kruopštumą, galėčiau teigti, kad mokytojas gerai suprato savo mokinę. Apie tai kalba įrašai pastabų skiltyje: „Paskaityti B.Baltrušaitytės atpasakojimą“, „Lentoje klaidas taisys Birutė Baltrušaitytė“. O įdomiausias įrašas yra prie aritmetikos dalyko. Birutės pažymiai nekokie, gresia trejetas. Mokytojas parašo: „L. ger. moka liet.k.“, taip lyg pateisindamas savo poelgį. Vadinasi, net toks griežtas mokytojas pripažino mokinės gabumus“. Birutė nuo septintos klasės vasaromis dirbo Tauragės keramikos gamykloje norėdama padėti šeimai. Tauragės I-ąją vidurinę mokyklą baigė 1960 m. kartu su kitais 33 laidos abiturientais.

Rūpesčiai užgrūdino

B.Baltrušaitytė norėjo studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, bet pritrūkus balo per stojamuosius, priėmimo komisija pasiūlė studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Prasidėjo šviesios studentiškos dienos, meilė studentui lituanistui Antanui Masioniui (1941–1974), su kuriuo buvo pažįstama dar nuo „Moksleivio“ laikų, kai abu siųsdavo savo kurtus eilėraščius, o Birutės iniciatyva dar dešimtokė susirašinėjo laiškais. 1964 m. vasarą atšoktos kuklios studentiškos vestuvės tėvų nameliuose Tauragėje. Tiesa, dar tų pačių metų pavasarį, atliekant pedagoginę praktiką Šilalės rajono Laukuvos vidurinėje mokykloje, kirbėjo mintis, kurią susirūpinusi įrašė savo dienoraštyje: „Šiai profesijai netinku nei pagal charakterį, nei pagal išvaizdą.“

Fortūna šypsojosi, baigusi studijas su pagyrimu nuo 1965 m. dirbo Vilniaus universiteto (VU) Rusų literatūros katedroje laborante, nuo 1970 m. – dėstytoja, nuo 1975 m. – docente, o nuo 1992 m. – profesore. 1971 m. parašė ir apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją – „Levas Tostojus ir Lietuva“. Viena po kitos gimė dukrelės, karjera klostėsi puikiai, bet slėgė buitis, nepritekliai. 1974 m., pasitraukus iš gyvenimo vyrui, gyvenimas dar pasunkėjo netikėtai tapus našle su dviem mažutėm dukrelėm – Aiste ir Audrone. Jau vėliau savo posmuose prasitarė: „Kaip ir visos rūpesčių moterys: rūpestis priekyje ir už nugaros, iš abiejų šonų – rūpestis...“ Maždaug po dešimtmečio su antruoju vyru Justinu Stoniu susilaukė trečios atžalos – dukrelės Žydrūnės, dabar gyvenančios Vokietijoje.

Buvo reikli savo studentams

Iš tų dienų docentę B.Baltrušaitytę prisimena tauragiškės, buvusios VU studentės. Lituanistams ji skaitė rusų literatūros paskaitas. Dėstytoja buvusi visada rimta, susikaupusi, reikli, pamokoma intonacija balse versdavo suklusti ir studentai stengdavosi gerai paruošti savo darbus.

Vienišumas, liūdesys pažadino joje kūrėją. Lig tol buvusi tik mokslininkė, pradėjo rašyti poeziją į literatūrinius leidinius – „Nemuną“ ir kitus. 1980 m. debiutavo su eilėraščių knyga „Žolynų prieglaudoj“ ir tų metų pabaigoje rekomendavus net trims rašytojams: E.Matuzevičiui, M.Martinaičiui ir J.Vaičiūnaitei priimta į Rašytojų sąjungą. Po metų pirmieji bandymai prozoje – apsakymai „Po pietvakarių dangum“ (1981 m.). Buvo įvertinta laikraščių, žurnalų premijomis. 1986 m. už novelių rinkinį „Lieptai“ paskirta Žemaitės premija, 1989 m. už apysakų knygą „Sugrįžimai“ – G.Petkevičaitės-Bitės premija. Jau nepriklausomoje Lietuvoje, 1992 m., tapo habilituota mokslų daktare už tiriamąjį darbą „Rytinių slavų (rusų) ir Pabaltijo finų (estų) literatūra Lietuvoje“. Mokėjo rusų, anglų, lenkų, ukrainiečių, estų, čekų kalbas. Vertė literatūros kritikos, publicistikos straipsnius bei grožinės literatūros kūrinius iš estų, ukrainiečių, baltarusių ir rusų kalbų. Rašė straipsnius, literatūros, kultūros apžvalgas periodikoje. Parašė 9 grožines ir 6 mokslines knygas.

Tauragės B.Baltrušaitytės bibliotekoje labiausiai suskaityta 4-oji jos poezijos knyga „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991 m.), kurioje jaučiamas susirūpinimas dėl išlikimo, minimos baltų gentys, mirties nuojauta, simboliai – kryžius, juoda skara, mitologinės būtybės – vandeniai, žiniuonės, raganyčios. Eilėse kreipiamasi į H. Mantą ir M.Jankų, patys gražiausi eilėraščiai skirti K.Donelaičiui ir Vydūnui. Ši knyga ir kūryba suvedė rašytoją B. Baltrušaitytę ir grafikę Ievą (Evą) Labutytę. Jos abi domėjosi prūsų kalba, dalyvavo Vydūno draugijos renginiuose. Paskutinė B.Baltrušaitytės parašyta knyga – „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998 m.) – iliustruota I.Labutytės.

Poezija vienijo istorinę ir esamą būtį

Ypatingi literatūriniai ryšiai B.Baltrušaitytę-Masionienę siejo su ukrainiečiais. Gražiai bendradarbiauta su ukrainiečių poetu ir vertėju Dmitro Čeredničenko. Naujausiame B.Baltrušaitytės kūrybos rinkinyje „Atmintie karti būk saldi“ yra judviejų nuotrauka. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugojamos moldavų ir ukrainiečių poetų knygos su autorių autografais Birutei Baltrušaitytei-Masionienei: moldavų poetės Ion Dmitrievič Gadyrkės vaikų poezijos knyga ir ukrainiečių poetų – Marijos Oleksandrivnos Kučerenko, Ivano Malkovičiaus ir net trys Dmitro Čeredničenko poezijos knygos, iš kurių viena papuošta I.Labutytės ekslibrisu ir spaudu: „Birutės Baltrušaitytės-Masionienės biblioteka“. Šios ukrainiečių poezijos knygos išleistos Kijeve, 1981–1991 m. laikotarpiu. Intensyvūs tarptautiniai literatūriniai ryšiai buvo palaikomi visą dešimtmetį. Dabartinių skaudžių įvykių Ukrainoje fone reikšmingi rašytojos žodžiai jos dienoraštyje: „Tiktai kas paims, kas paveldės mano meilę Ukrainai?“.

Visą laiką, ypač savo poezijoje, kūrėja ilgėjosi gimtosios žemės, tėvų, dar ir dar sugrįždama prie savo ištakų. B.Baltrušaitytės poezija persunkta keliautojos pastebėjimais apie gamtą, senosios kultūros likučius. Kelias tiesiasi per Karšuvos žemę, gilyn į senąją Prūsiją. Įsiminė vienos bibliotekininkės pasakojimas, kaip B.Baltrušaitytė, kartu su grupele Tauragės entuziastų, 1990 m. rugpjūčio mėnesį išvažiavo ieškoti Herkaus Manto kapo. Kelionės metu rašytoja taupiai rinkdama žodžius pasakojo apie šį kraštą, trumpai apibūdindama vietoves. Tilžėje pirko drabužėlių jauniausiai dukrai. Buvo santūri, nugrimzdusi į save. Po to gimė ne vienas posmas, o dienoraštyje aprašytas sapnas apie jos susitikimą su H.Mantu. Kaip taikliai pastebėjo prof. V.Daujotytė, „išėjusių jautimas jos poezijoje vienijo istorinę ir esamą būtį“.

Pirmieji jos posmai per 1978-ųjų „Poezijos pavasarį” buvo skirti gimtajam kraštui („Kelias iš Tauragės”), gimtojo Lomių kaimo vaizdai įėjo į jos geriausią apysaką „Kas ten Rygoj dunda...” Paskutinė rašytojos viešnagė gimtinėje buvo 1994 m. rugpjūtį, kai B.Baltrušaitytė apsilankė Lomiuose, vartė bažnyčios knygas, ieškodama savo krikšto įrašo ir nuliūdusi dienoraštyje rašė: „Nieko nėra, lyg nebuvo manęs, tėvų, seserų, jų gyvenimų“. Rašytoją liga pakirto 1996 m. rugpjūčio 2 d.

Planuose – memorialinis muziejus B. Baltrušaitytei

Rašytojos atminimą saugo Tauragės bendruomenė ir Lomių mokyklos mokytoja, kraštotyrininkė Elena Bazinienė. Jos rūpesčiu, 2005 m., švenčiant rašytojos 65-ųjų gimimo metinių jubiliejų, buvusios sodybos vietoje Treinojoje pasodinta liepaitė, kur ne kartą vyko literatūros pamokos. 2010-aisiais, minint kraštietės 70-ąsias gimimo metines, Lomiuose pastatytas Stanislovo Juškos išdrožtas koplytstulpis. Didesni ar mažesni renginiai, skirti prisiminti B. Baltrušaitytę, nuvilnijo mokyklose. 2011 m. Tauragės viešoji biblioteka, švęsdama 80-ąjį jubiliejų, pasipuošė rašytojos Birutės Baltrušaitytės vardu. Vilniaus universitetas, kuriame ji dirbo trisdešimt metų, išleido prof. V.Daujotytės monografiją „Eiti savo keliu. Birutė Baltrušaitytė-Masionienė”. 2014 m. pavasarį Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka kartu su projekto partneriais – Lomių bendruomene – parengė kilnojamąją parodą, pasakojančią apie kraštietės Birutės Baltrušaitytės-Masionienės kūrybinę bei mokslinę veiklą, ryšį su Taurage, Lomiais.

Atvertus kraštietės, rašytojos kūrybos rinktinę „Atmintie karti būk saldi“ (2007 m.) į mus žvelgia Birutė Baltrušaitytė – kukli, bet principinga, riestanosė, mažutė, languotu sijonėliu, prigludusi prie lietuviško beržo. Liūdnokai žvelgia į mus, jau naujos kartos žmones, ir primena – nors ir kur būsim, niekada nepamiršti savo šaknų.

Jos plunksnai priklausanti kūryba šiandien tampa vis aktualesnė. Galbūt jau laikas surinkti giminių, bendramokslių, buvusių studentų prisiminimus apie profesorę, įsteigti memorialinį Birutės Baltrušaitytės muziejų Tauragės D.Poškos gatvėje, namelyje, kuriame rašytoja užaugo, kol ne vėlu, kol yra ko paklausti.

Kiekvienam žmogui, regis, reikalingiausia sritis yra ta, kurioje jis pats dirba. Darbo sričių prioritetai – visų skirtingi, o ta, iš kurios nieko „neišspausi“, aplinkinių akimis, nueina į antrą, trečią, gal į dvidešimtą planą. Viena iš tokių sferų – kultūra.
Noriu jums papasakoti apie tai, kaip nebijoti svajoti, kaip siekti ir pasiekti savo tikslų, o svarbiausia – išlikti pozityviam. Nėra tam netinkamų aplinkybių, gali būti tik netinkamas nusiteikimas. Tuo galima įsitikinti susipažinus su tauragiškiu, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje – Nerijumi Ivanausku. Bendrovės TEO LT privačių klientų vadovas stengiasi ir aplinkinius motyvuoti daryti, siekti ir nestovėti vietoje.
Vyrų choro ,,Mintauja“ vadovės Danutės Kirkickytės-Petraitienės visas gyvenimas siejasi su muzika. Regis, muzikavimas šiai moteriai ne tik darbas. Tai – pomėgis, gyvenimo būdas, malonumas, aistra. Nesunku įsivaizduoti, kad ji niekam nematant niūniuoja, gal net kalba dainuodama. Tiems, kuriems su ja teko bendrauti, kurti, apie ją atsiliepia tik šilčiausiais žodžiais. Apie jos nuveiktus darbus liudija enciklopedinis žinynas „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“, nemažai informacijos galima rasti ir virtualioje „Vikipedijos“ enciklopedijoje. Ne apie kiekvieną mūsų šitaip...
Daug metų Tauragei atidavęs, iš Šilalės kilęs Tauragės krašto muziejaus direktorius Petras Jokubauskas išeidamas į pensiją, arba kaip pats sako, poilsiauti, tikina neatsisakysiąs aktyvaus gyvenimo. Daugeliui pažįstamas kaip meniškos prigimties ir nuolat įvairiomis veiklomis užsiėmęs dabar jau buvęs muziejaus vadovas žurnalistei patvirtino, kad jau pavargo. „Pensijon išeinu savo noru“, – teigė pašnekovas. Tačiau aktyvios veiklos iš šio žmogaus, panašu, neatims niekas – jis ir toliau ketina užsiimti kūrybine veikla.
Jaunas ir profesionalus dainininkas Justas Kirstukas, kurį neretai galima išvysti teatro scenoje, grįžo į Tauragę skleisti žinių savo gimtojo krašto jaunimui. Mokęsis pas daugelį žinomų profesorių, sukūręs ne vieną reikšmingą vaidmenį operose ir spektakliuose, palikęs sostinę jis grįžo į gimtinę tam, kad dainavimo subtilybėmis ir savo talentu pasidalintų su Moksleivių kūrybos centro jaunimu.
Antrus metus iš eilės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotuose „Geriausio socialinio darbuotojo rinkimuose“ šeši socialiniai darbuotojai iš visos Lietuvos apdovanoti aukščiausiu ministerijos įsteigtu įvertinimu – „Gerumo žvaigždėmis“. Nominacijoje „Už darbą su bendruomene“ – „Gerumo žvaigžde“ apdovanota Skaudvilės seniūnijos socialinė darbuotoja Zita Simanavičienė.
Žurnalistas, kraštotyrininkas, literatas Bronislovas Jagminas 22 rugsėjo minėjo gražų 80 metų jubiliejų. Šia proga jo bendraminčiai, kolegos kūrėjai visus jį pažinojusius, kartu dirbusius, bendravusius ir bendraujančius kviečia į B. Jagmino kūrybos vakarą „80 rudens akimirkų“, kuris vyks B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje rytoj, rugsėjo 24-ąją, 17 val.
25-erių metų tauragiškis Giedrius Šteimantas jau septynerius metus gyvena Danijoje. Ten išsikraustė vos baigęs mokyklą ir įgijo bakalauro laipsnį, liko siekti ir magistro. Giedrius teigia, kad apie save daug kalbėti nėra pratęs: „per savo trumpą gyvenimą supratau – klausytis yra žymiai vertingiau, negu kalbėti“, tačiau grįžęs atostogų į Tauragę pas tėvus sutiko atsakyti į „Tauragės žinių“ klausimus.
Jei kada teko eiti J. Tumo-Vaižganto gatve pro Aldonos ir Antano Gedminų namų kiemą, neabejojame – jūsų žvilgsnį atkreipė nepriekaištingai sutvarkyti gėlynai – spalvinga oazė, dvelkianti lelijų, rožių ir kitų gausių žiedynų kvapais. „Vieniems reikia į susibūrimus, trečiojo amžiaus universitetus, o man patinka kieme būti ir, kad pas mane ateitų bendraminčiai“, – žurnalistei sakė šio nuostabaus kampelio šeimininkė, kūrėja ir prižiūrėtoja, gydytoja-psichiatrė Aldona Gedminienė.
Įspūdingo grožio įvairiomis progomis išpjaustyti arbūzai ar kiti vaisiai – ne tik vaišių stalo puošmena, tačiau gali būti ir originali dovana. Šie nuostabūs darbai reikalauja ne tik kruopštumo, kantrumo ir nemažai laiko, o taip pat ir meninių gebėjimų. Tačiau tauragiškė Lina Baltrušaitytė stebina ir džiugina ne tik iš vaisių ir uogų padarytomis grožybėmis, bet ir kitais nuostabiais darbais – tapo ant šilko, rankomis siuva žaisliukus. Nuo vaikystės susižavėjusi menu, Jovarų pagrindinės mokyklos raštinės vedėja ir šiandien iš rankų nepaleidžia nei adatos, nei teptuko.

Tauragės Žalgirių gimnaziją šiemet baigusios abiturientės Lauros Katauskytės sąskaitoje – trys šimtukai. Gavusi puikius įvertinimus iš biologijos bei anglų ir lietuvių kalbos egzaminų, mergina mokslus tęs Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Tauragiškė ateitį sieja su odontologija.

26-erių Tauragės „Versmės“ gimnazijos istorijos mokytojas Dalius Miknevičius įsijungė į Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) gretas ir klasikinius batus trims savaitėms iškeitė į kerzinius batus. D. Miknevičius su „Tauragės žinių“ skaitytojais dalijasi įspūdžiais iš karinių mokymų Rukloje, pasakoja apie nutrintas kojas, griežtą dienotvarkę ir ribotą asmeninę laisvę bei motyvaciją, padėjusią užbaigti kursus iki galo.
Tauragiškė Viktorija Naujokaitė su gyvūnais dirba jau apie 10 metų – ne tik juos globoja ir rūpinasi, bet ir fotografuoja. Ji, kartu su draugu Edvardu, įkūrė saugius namus gyvūnams „Trys paršeliai“.
Birutė Jurgaitytė, Tauragėje geriau žinoma kaip Tiga Tzigane, šiandien neįsivaizduoja savo gyvenimo be meno. Žurnalistės pakalbinta mergina pasakojo, kad dar besimokant tuometinėje „Aušros“ vidurinėje mokykloje, jos sąsiuvinių paraštės buvo pilnos įvairiausių piešinėlių. Kauno kolegijoje baigusi interjero dizaino studijas po kurio laiko menininkė grįžo į Tauragę, kur susipažinusi su tatuiruočių meistru Auridijumi Butkumi pradėjo mokytis daryti tatuiruotes. Tatuiruočių menas virto jos gyvenimo aistra ir papildomu darbu.
Vos rudenį sukūrusios prekinį ženklą „MK drama queen“ tauragiškės dizainerės Kotryna Armonaitė ir Monika Paulikaitė skinasi kelią mados industrijoje, o jų sukurtomis kolekcijomis žavisi žmonės iš visos Lietuvos. Tai, kas joms atrodė tik naivios svajonės, pamažu tampa realybe. „Tauragės žinioms“ Kotryna ir Monika pasakojo, kad pirmoji mini kolekcija gimė visiškai netikėtai ir neformalioje aplinkoje – prie kavos puodelio.
Pirmasis susitikimas su tauragiškiu Džeraldu Šimkūnu buvo kiek neįprastas – Tauragėje esančiame Kauno kolegijos skyriuje, auditorijoje, kur mano pašnekovas vos po keleto minučių pirmuoju numeriu buvo pakviestas viešam baigiamojo darbo gynimui. Tiek Džeraldas, tiek kiti jo kurso draugai, kupini įtampos laukė lemtingos akimirkos, kuomet bus galima atsikvėpti ir būti užtikrintam, kad diplomas jau ranka pasiekiamas. Įtampai nurimus, jau po kelių valandų Džeraldas sužinojo, kad jo darbas įvertintas aukščiausiu balu. Rodos, kitaip būti ir negalėjo, juk tai jau ketvirtasis vyriškio aukštasis išsilavinimas...
Jauna, veržli, kupina idėjų ir norų bei nuolat besisukanti virtuvėje. Turbūt taip galima apibūdinti Justiną Marozaitę – „Šaukštelio studijos“ įkūrėją ir savininkę. Aktyvi mergina mokėsi ekonomikos Vilniaus universitete, bet mylinčių žmonių paraginta stojo į profesinę mokyklą mokytis virėjos amato. Šiuo sprendimu nustebinusi daugelį, mergina tvirtina tuo be galo besidžiaugianti.
Prieš pusę metų dvidešimt ketverių atkakli ir idėjų kupina tauragiškė Toma Šimkutė nusprendė surizikuoti ir įgyvendinti savo svajonę – įkurti švenčių dekoravimo verslą, o dabar, kai jau pavyko įsitvirtinti rinkoje, gali didžiuotis savo darbo vaisiais. Pasak parduotuvės „Graži šventė“ įkūrėjos, per pusmetį daug kas pasikeitė – padaugėjo siūlomų paslaugų, ji išmoko labiau prisiderinti prie klientų norų.
Tauragės miesto šventės proga šeštadienio vakarą Vasaros estradoje vyko Lietuvos dainų ir šokių ansamblio vakaras, kurio metu koncertavo ir nusipelnęs dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“. Ansamblyje kanklėmis groja į 9-ą dešimtmetį jau įžengusių tauragiškių Cecilijos ir Prano Čepliauskų dukra, Danutė Mikalauskienė. Pakviesta muzikos mokytojos, ji viena pirmųjų Tauragėje ėmėsi mokytis groti tuomet dar nauju muzikos instrumentu – kanklėmis – ir net pasirinko šią specialybę.
Jei ne apgalvotas mokytojos skambutis mūsų redakcijos žurnalistams, apie šią merginą nebūtume sužinoję. Kas ji? Stropi vienuoliktokė Justina Milišauskaitė ne tik dalyvauja, bet ir pelno prizines vietas olimpiadose, įvairiuose konkursuose. Taip pat aktyviai įsijungia į visokiausius renginius, savanoriauja bei vaidina. Ir jai sekasi! Ir laiko stygiumi moksleivė toli gražu nesiskundžia. Justina pasakojo viską suspėjanti tik todėl, kad turi daug veiklos. Pašnekovės teigimu, turėdama per daug laisvo laiko, nebespėtų nieko.
Balandžio pabaigoje VšĮ „Leidybos idėjų centras“ išleido unikalų autobiografinių apybraižų rinkinį „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“. Lietuvoje tokio pobūdžio knyga leidžiama pirmą kartą, ji skirta jauniesiems Lietuvos talentams suburti. Jie – tautos ateitis, Lietuvos kūrėjai, tobulintojai, puoselėtojai. Jie – būsimieji šalies vadovai, mokslininkai, menininkai, sportininkai ir visuomenininkai, ateities lyderiai, ne tik kursiantys savo verslus, bet ir tapsiantys geriausiais ir geidžiamiausiais darbuotojais.
Daugelyje skirtingų sričių save bandžiusi realizuoti Aušra Numavičienė dabar save pristato, pirmiausia, kaip nuostabios dukrytės mamą. Ir tik vėliau prabyla apie ne taip seniai rastą, kaip ji sako, tikrąjį savo hobį, perpynusį dvi sritis – vizažo ir fotografijos.
Užvaldyta fotografijos
  • Įkelta: 2015-04-01
Žingeidi, idėjų kupina ir eksperimentuoti mėgstanti tauragiškė Sandra Kudulytė nuo paauglystės žavisi fotografijos paslaptimis. Tad nenuostabu, jog beveik visą šios merginos laisvalaikį užima fotografavimas bei domėjimasis šio meno subtilybėmis. „Stengiuosi tobulėti, įgyti naudingų žinių, kurias galėčiau pritaikyti praktikoje. Jei pavyks jų pasisemti pakankamai, planuoju baigti fotografijos studijas“, – taip apie save pasakoja Sandra. Su skaitytojais aktyvi mergina sutiko ne tik pasidalinti įstabiomis fotografijomis, bet ir plačiau papasakoti apie save bei ją užvaldžiusį pomėgį. Susipažinkime iš arčiau.
Antradienį po darbų Tauragės Birutės Baltrušaitytės bibliotekos skaityklos salė buvo sausakimša, mat susitikti ir padiskutuoti, ar verta aklai tikėti ekonomikos ekspertais, su tauragiškiais atvyko politekonomė, Vilniaus universiteto dėstytoja, publicistė Aušra Maldeikienė. Keliolika minučių prieš diskusiją su visuomene ji skyrė „Tauragės žinioms“.
Tauragę nebe pirmą kartą aplankė žurnalistas, režisierius, menininkas iš Ukrainos Petro Olar. Svečio fotografijų paroda prieš kurį laiką pristatyta Lietuvos Respublikos Seime, jo nuotraukos buvo eksponuojamos Tauragės viešojoje bibliotekoje, kur sulaukė didelio pasisekimo. Šiuo metu P. Olar kuria filmą pasauliui apie įvykius Ukrainoje. Lietuvoje yra įkūręs kino studiją. Viešėdamas Tauragėje jis užsuko į Tauragės kabelinės televizijos (TVK) studiją, kur su žurnalistais dalijosi savo mintimis apie svetur vykstančius įvykius.