Vilija UŽMIŠKIENĖ
Kiekvienam žmogui, regis, reikalingiausia sritis yra ta, kurioje jis pats dirba. Darbo sričių prioritetai – visų skirtingi, o ta, iš kurios nieko „neišspausi“, aplinkinių akimis, nueina į antrą, trečią, gal į dvidešimtą planą. Viena iš tokių sferų – kultūra. Mūsų visuomenėje neretai formuojamas stereotipas, kad norint, jog apie tave žinotų, reikia garsiai rėkti, bet kultūros sferoje tai būtų paprasčiausiai neetiška, nes kalbame apie KULTŪRĄ ir jai atsidavusius žmones. Tauragės kultūros centre ir jo filialuose šiandien gyvuoja ne viena dešimtis saviveiklininkų kolektyvų, vystoma kultūrinė veikla ne tik savame mieste, šalyje, bet ir užsienyje, pelnyta begalė garbingų įvertinimų. Tauragės kultūros centro vyriausioji renginių bei Liaudies teatro režisierė Algima Juščiuvienė yra viena tų, kuri dirba tyliai, tačiau jos įdėtas triūsas puoselėjant mūsų krašto ir kraštiečių kultūrą, yra ypač vertingas.
Apie kultūrą kalba atsargiai
Nemeluosiu – prakalbinti A.Juščiuvienę, beveik 35 metus kūrybinį darbą dirbančią moterį, buvo itin sunku. Ir ne todėl, kad ji būtų nekalbi, ar neturėtų ką pasakyti apie save ir mėgstamą darbą, bet todėl, kad yra nusivylusi masinėmis informavo priemonėmis, kurioms kultūra, kaip sako pašnekovė, – žemiau nulio. Režisierė su ironija kalba apie žmones, kurie kasdien matomi ir girdimi žiniasklaidoje: moteris pasakojo, kad niekada nenorėtų būti ta, apie kurią žurnalistai rašytų nulūžus nagui ar pėdkelnėse išbėgus akims.
Ji mažai pažįstama eiliniams praeiviams, nes yra kukli, santūri, iššūkiais savęs nepateikianti moteris. Ir jai labai skaudu, kad kultūros srityje nuveikti didžiuliai darbai, dalyvavimai įvairiausiuose festivaliuose, Dainų šventėse, žiniasklaidai mažai kada įdomūs:
– Daugeliui tauragiškių jau suformuota nuomonė, kad Tauragėje nėra kultūros. Ar verta apie tai kalbėti? – retoriškai svarstė A. Juščiuvienė.
Atsivėrė prie arbatos puodelio
Prie arbatos puodelio su režisiere kalbėjome apie prabėgusius metus, kuriuos ji sukasi kultūros srityje:
– Tas laikas man primena vandens tekėjimą. Nubėga nesustodamas, aplenkdamas kliūtis, nugludindamas aštrius paviršius, nusinešdamas tai, kas lengvai pasiduoda srovei. Kitais metais galėčiau minėti kūrybinio darbo 35-metį. 27 metai prabėgo Jurbarko kultūros centre, jau aštunti lekia Tauragės kultūros centre.
Moteris sako, kad niekada neskaičiavo, kiek pastatė spektaklių, kiek sukūrė scenarijų, kiek režisavo įvairių renginių. Šiandien A. Juščiuvienė jau nepamena, kiek kartų virpėjo širdis nuo jaudulio scenose vedant šventes, koncertus, skaitant kūrinius. Tarp šių skaičių išties galima pasimesti, tačiau jie įprasmina mano pašnekovės darbo vaisius.
Kiekvienas renginys – tai nauji atradimai ir patirtys
Algima Juščiuvienė, prisimindama nueitą kelią sakė, kad pradedant kurti spektaklį ar renginį, susitinkant su žmonėmis, ji į kultūros verpetą kiekvienąkart tarsi vėl neria iš naujo. Vis ieško ir atranda. Žmonėms, teigė pašnekovė, visai nesvarbu tavo nuopelnai ar patirtis. O atsakomybė ir emocinė įtampa prieš renginius būna didžiulė. Kartais tenka ir skaudžiai atsimušti į pasekmes... Visgi režisūra, kaip tvirtino moteris, yra labai įdomi ir individuali patirtis. Ji patikino, kad šios profesijos abėcėlę jai padėjo išmokti dėstytojai, o toliau teko pačiai atrasti režisūros kalbą ir per tą kalbą atsiverti plačiajai visuomenei. Kaip žmogus, kaip asmenybė, kaip kūrėja.
– Mano darbą mato žiūrovai – jie ir gali mane girti ar peikti, – mano pašnekovė. – Todėl pačiai apie tai kalbėti nėra nei gražu, nei sveika. Save demonstruoti ir girtis, kokia aš svarbi – nereikalinga ir kvaila. Turiu begales prasmingesnių užsiėmimų, – užtikrintai bėrė žodžius Tauragės kultūros centro vyriausioji renginių režisierė.
Moteris teigė darbui atiduodanti daug laiko, daug savęs. To paties ji tikisi ir iš aplinkinių.
– Man patinka daug dirbti. Niekas neturi man trukdyti. Todėl džiaugsmo šalia manęs esantiems tikrai nėra daug. Žmonės, su kuriais dirbu, išmoko būti kantrūs, seniai dėl nieko nepriekaištauja ir net nebando kažką pakeisti. Aš juos už tai gerbiu, – apie savo ir bendražygių ryšį kalbėjo A.Juščiuvienė.
Pataikė į savo gyvenimo kelią...
– Patinka daug dirbantys, organizuoti, aukštus tikslus turintys žmonės, negaliu pakęsti tokių, kurie nuolat dejuoja ir kaltina kitus dėl savo nesėkmių, patys nepajudindami nė piršto, – tvirtą nuomonę išreiškė bemaž 35 metus kultūrinį darbą dirbanti moteris.
Ji dėkoja visiems, kurie skaitys šį straipsnį. Šeštadienį pašnekovės laukė dar viena pilna emocijų diena – jos vadovaujamas Kultūros centro liaudies teatro kolektyvas Lauksargiuose vaidino B.Sruogos „Pagundą“.
– Aš galvoju, kad pataikiau į savo gyvenimo kelią, todėl man juo eiti smagu, – džiaugsmingais žodžiais pokalbį baigė A. Juščiuvienė.