Deimantė JASAITYTĖ
Tauragiškė Viktorija Naujokaitė su gyvūnais dirba jau apie 10 metų – ne tik juos globoja ir rūpinasi, bet ir fotografuoja. Ji, kartu su draugu Edvardu, įkūrė saugius namus gyvūnams „Trys paršeliai“. Šiuo metu jiedu gyvena sodyboje šalia Aukštadvario. Nors tokia naminių gyvūnų gelbėjimo iniciatyva daugeliui gali pasirodyti keista, Viktorija įsitikinusi, jog su laiku žmonių požiūris turėtų pasikeisti. Plačiau apie gyvūnų fermą, žmonių požiūrį ir kylančias problemas, kovojant už gyvūnų teises, Viktorija pasakoja „Tauragės žinių“ skaitytojams.
Pirmieji augintiniai – šunys
Gyvūnus Viktorija pradėjo globoti būdama 19-os. Nuo tada nustojo valgyti mėsą ir tapo vegetare. Tuomet savo namuose augintinių daug neturėjo – pirmasis jų buvo prancūzų buldogytė – su kuria augo, vėliau priglaudė pointerį, iš medžiotojo, kuris juo nesirūpino. Dar vėliau ji iš „Grindos“ (Vilniaus gyvūnų karantinavimo tarnybos) gelbėjo dogo mišrūną, bet taip šunį pamilo, kad jau 8,5 metų gyvena kartu. Kad šuneliui nebūtų liūdna, iš žmonių, kurie nebenorėjo ja rūpintis, priglaudė takso mišrūnę.
Mėsos vartojimas – viena didžiausių problemų
Nejučiomis pokalbis apie gyvūnus pakrypo kiek kita tema. Viktorijos nuomone, globaliu mastu viena aktualiausių problemų yra mėsos vartojimas.
– Kodėl? Nes per metus žmonių suvartojimui nužudoma 160 milijardų vien sausumos gyvūnų. Gyvulininkystės pramonė išskiria daugiausia CO2, daugiau nei visas pasaulio transportas kartu sudėjus. Taip pat, tai didžiausia vandens išteklių suvartotoja. Žmonės skatinami naudoti mažiau vandens, kai daugiausiai vandens suvartoja gyvulininkystės pramonė. Taip pat ši pramonės rūšis yra didžiausia žemės plotų naudotoja, būtent dėl jos baigiamos išnaikinti Amazonės džiunglės, nes reikia didžiulių žemės plotų gyvūnų pašarui užauginti ir gyvūnams ganyti. Jei žmogus augalus valgytų tiesiogiai, naudojami žemės plotai būtų daug mažesni. Taip pat ta pati pramonė yra pagrindinė priežastis dėl miškų plotų mažėjimo ir laukinių gyvūnų rūšių nykimo. Tad, manau, kad ši problema, susijusi su gyvūnais, yra pati didžiausia. Kita problema – neatsakingas požiūris į savo augintinius ir jų atsikratymas, bet tai sudaro tik 1 procentą pasaulyje kankinamų ir žudomų gyvūnų. Tad ar neatrodo logiška koncentruotis ne į 1 procentą, o 99? – svarstė už gyvūnų teises kovojanti mergina.
Gyvūnai irgi jaučia
Viktorijos ir Edvardo įkurta gyvūnų ferma – tai vieta, kur iš įvairių situacijų, kurių pabaiga dažniausiai būna paskerdimas, išgelbėti gyvūnai gyvena natūralų gyvenimą, gali laisvai ganytis, bendrauti su savo rūšies gyvūnais, žmonėmis. Tai vieta, skirta žmonių švietimui, kur atėjus pabendrauti su savo „pietumis“ ar „vakariene“ suprantama, kad tie gyvūnai tokie pat protingi, prieraišūs, norintys meilės bei bendravimo. Viktorija ir Edvardas džiaugiasi, jog sodybą, esančią šalia Aukštadvario, kuriam laikui nemokamai suteikė vegetariškas/veganiškas baras Vilniuje GYVAS. Finansiškai, daiktais, reikalingomis medžiagomis ir darbu padeda neabejingi žmonės. Bendraujama su gyvūnų teisių organizacija „Tušti narvai“, gyvūnų globos organizacija „Lesė“.
Augintinius renkasi neatsakingai
Trakų rajone dabar gyvenanti tauragiškė įsitikinusi, jog žmogaus požiūris į naminius gyvūnus – vartotojiškas, o į augintinius – neatsakingas. Jos nuomone, dabar įprasta pirkti augintinius dėl grožio, net nepasidomėjus jo charakteriu, temperamentu, o vėliau, supratus, kad, pavyzdžiui, haskiui reikia labai daug fizinio užimtumo, skambinama į prieglaudą ir prašoma, kad paimtų šunį, nes nebereikia.
– Žmonės, jei planuojate įsigyti augintinį – išsamiai pasidomėkite jo charakteriu, apsvarstykite, ar turėsite iš ko išlaikyti savo augintinį jam rimtai susižalojus, ar galėsite skirti tiek laiko ir pasivaikščiojimų, kiek veislė reiklauja, – patarimais dalijosi mergina.
Tėvai klaidina vaikus
– Visi žinome, koks žmonių požiūris į fermos gyvūnus – karvutę glosto, kol ji duoda pakankamai pieno, o kai jau per sena apsiveršiuoti – į skerdyklą. Su ožkomis tas pats. Vištutes irgi myli, kol nereikia „patiekti“ jų ant stalo. Manau, labai klaidinga neinformuoti vaikų ir juos auklėti suteikiant iliuziją, kad mažo viščiuko, paršelio ar veršiuko paglostymas yra meilė gyvūnui. O vėliau slapta nuo vaikų juos paskersti ir patiekti kaip maistą. Mes visi iš vaikystės natūraliai norime mylėti ir rūpintis gyvūnais ir visi verkiame būdami vaikais, jei matome juos skriaudžiant. Tačiau suaugusieji, auklėdami vaikus suklaidina juos nerodydami ryšio, kad gyvūną, kurį jam leidome glostyti ir su juo švelniai kalbėti, vėliau paskerdžiame. Taip užaugame su atbukintu jautrumu. Vėliau, tik kiek paaugę, pasidomėję, galime suprasti, kad taip elgtis nėra teisinga. Juo labiau šiais laikais, kai įvairių maisto produktų pasiūla didžiulė ir mums nereikia vartoti gyvūninės kilmės produktų, kad išgyventume, – kalbėjo pašnekovė.
Žmonės pradeda labiau rūpintis mityba
Gyvūnų globos organizacijų tikslas ne tik globoti gyvūnus, bet ir vykdyti kastracijos ir sterilizacijos programas, šviesti žmones, kad beglobių gyvūnų problema mažėtų ir su laiku išnyktų. Viktorija įsitikinusi, jog tam, kad keistųsi žmonių požiūris, reikia laiko ir aktyvaus darbo:
– Visų išgelbėti, žinoma, kad neįmanoma – kol gyvūnas teisiškai pripažįstamas kaip žmogaus nuosavybė, tol niekas nesužiūrės kiekvieno žmogaus, kankinančio ar nužudančio savo augintinį. O kalbant apie fermos gyvūnus, tai kol kas tikrai neįmanoma išgelbėti 160 milijardų nužudomų gyvūnų per metus. Tačiau sparčiai didėjantis susidomėjimas gyvūnų kančiomis, fermomis, mėsos produktų įtaka sveikatai bei gamtai, taip pat didėjanti pasiūla vegetariškų ir veganiškų produktų, tikrai teikia vilties. Įdomus faktas – Varšuvoje esanti veganiška burgerinė „Krowarzywa“ buvo išrinka pačia geriausia greito maisto užkandine visoje sostinėje 2014 m., nurungusi visas mėsiškas burgerines bei greito maisto kavines.
Sau laiko lieka mažai
Viktorija visiškai atsidavusi gyvūnams, tad sako, jog laiko sau lieka nedaug, kaip ir visiems, jos manymu, aktyviai užsiimantiems gyvūnų globos arba gyvūnų teisių veikla. Čia pat mergina priduria, kad tai – gyvenimo variklis, tad laiko neskaičiuoja.
– Pabūti su laimingu ožiuku, nepaleidžiančiu tavęs nė per žingsnį arba paršeliu, kuris seka tave kur beeitum, matyti, kaip atsigauna ir, kokia laiminga višta laksto po kiemą, seniau gyvenusi paukštyne, stebėti, kokie draugiški ir prieraišūs gyvūnai – tai yra džiaugsmas. Ypač žinant, kad jie turėjo būti paskersti, o tu prisidėjai prie to, kad jie gyventų laisvi ir laimingi – tai yra didžiausias atpildas, dėl kurio dirba visi gyvūnų mylėtojai. Žinoma, laiko skirti sau privaloma, kad „neperdegtum“ ir būtum pajėgus visą gyvenimą padėti gyvūnams, – įsitikinusi pašnekovė Viktorija.