Deimantė JASAITYTĖ
Žingeidi, idėjų kupina ir eksperimentuoti mėgstanti tauragiškė Sandra Kudulytė nuo paauglystės žavisi fotografijos paslaptimis. Tad nenuostabu, jog beveik visą šios merginos laisvalaikį užima fotografavimas bei domėjimasis šio meno subtilybėmis. „Stengiuosi tobulėti, įgyti naudingų žinių, kurias galėčiau pritaikyti praktikoje. Jei pavyks jų pasisemti pakankamai, planuoju baigti fotografijos studijas“, – taip apie save pasakoja Sandra. Su skaitytojais aktyvi mergina sutiko ne tik pasidalinti įstabiomis fotografijomis, bet ir plačiau papasakoti apie save bei ją užvaldžiusį pomėgį. Susipažinkime iš arčiau.
Priešistorė. Neretai vieną ar kitą temą straipsniams padiktuoja laikmetis, tam tikri įvykiai, sukaktys... Sandros Kudulytės nuotraukos, kurias mergina atsiunčia mūsų redakcijai, neretai sulaukia gausybės gražių atsiliepimų „Tauragės žinių“ socialinio tinklalapio „Faceboook“ paskyroje, nekart ir mes patys gyrėme netikėtus momentus gebančią užfiksuoti jaunąją fotografę. Būtent todėl šiandien mūsų pašnekovė Sandra – mergina, kuriai patinka ir, atrodo, sekasi fotografuoti. Skvarbus žvilgsnis. Žvilgsnis kitu kampu. Netikėtos akimirkos, įamžintos nuotraukose, tiesiog negali nekelti emocijų.
– Kas tau yra fotografija?
– Fotografija man yra būdas išreikšti save, kartais tik per nuotrauką galiu parodyti tai, ką noriu. Visada žinojau, kad kažkur manyje yra ta meniškoji pusė, tik nerasdavau tinkamo būdo, kaip ją išreikšti. Bandžiau piešti, greit atsibodo, nesisekė, norėjau groti, bet vos paėmusi gitarą supratau, kad tai taip pat ne man. Bandžiau šokti, bet viskas baigdavosi taip pat. Visa tai neteikė man džiaugsmo, nepajutau tokio užsidegimo, kokį jaučiau padariusi pirmą, mano manymu, gerą nuotrauką. Taip pat fotografija man yra tarsi nesibaigiantis mūsų su tėčiu projektas, tai bendras pomėgis, kuris sustiprina mūsų ryšį, leidžia mums judėti viena linkme, mokytis ir tobulėti kartu.
– Kaip supratai, kad fotografavimas tau patinka? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Nuo skaitmeninio fotoaparato. Tuomet, dar nieko nemokėdama, laksčiau su juo rankose, fotografuodama viską, ką mačiau. Iš daugybės nuotraukų pasitaikydavo ir gerų kadrų. Tai įkvėpė ir norėjosi jų padaryti daugiau ir geresnių. Šiek tiek vėliau tėtis įsigijo veidrodinį fotoaparatą, nuo to laiko fotografija tik dar labiau mane sužavėjo. Pastebėjau, kad žymiai skyrėsi nuotraukų kokybė, o ir pats procesas pasidarė įdomesnis. Kuo daugiau pradėjau domėtis, tuo labiau ši veikla įtraukė.
Tėtis irgi fotografuoja?
– Taip. Kartu pasidžiaugiame užfiksuotomis akimirkomis, dalijamės žiniomis. Abu žiūrim, kas negerai. Tiesa, tėtis yra sukaupęs daugiau teorinių žinių, nes žiūri įvairias fotografų konferencijas bei skaito leidinius, straipsnius rusų kalba, kuri man ne taip gerai suprantama. Vėliau naudingais patarimais pasidalija su manimi. Tad galiu teigti, kad jis man tarsi mokytojas.
– Ar visuomet pavyksta užfiksuoti gerą kadrą? Ar daug tam reikia pasiruošimo? O gal būna dienų, lyg tyčia...?
– Dabar, išeidama į lauką, stengiuosi atkreipti dėmesį į įvairius, kitiems, rodos, visai paprastus dalykus. Visuomet pažiūriu į dangų. Norisi kiekvieną akimirką sustabdyti, įamžinti. Ne visi pastebi kasdienį gamtos grožį, o jį sugebėti atskleisti per objektyvą, sudominti žiūrovą, taip pat reikia sugebėjimų. Būna, kad gerus kadrus tiesiog pavyksta užfiksuoti be jokio pasiruošimo, o kartais atsitinka ir taip, kad nieko neišeina. Matyt, tą dieną trūksta įkvėpimo, o gal kažko per daug ar per mažai. Tačiau vėliau vis tiek tai įgyvendinu. Norėčiau įgyti daugiau patirties, žinių, tad greitu metu planuoju pradėti lankyti fotoklubą „Kadras“. Kol kas mano galvoje dar daug klaustukų, o gal nesu tikra, kuria linkme eiti. Šiuo metu mokausi savarankiškai.
– Kokia tavo fotografijų specifika? Ką fotografuoti vengi?
– Labiausiai patinka fotografuoti gamtą – jos peizažus, saulėlydžius. Moku tai parodyti, pabrėžti. Ypač traukia dangus. Džiaugiuosi, kad praėjusią savaitę pavyko užfiksuoti saulės užtemimą. Nors tokiems kadrams, nenorint sugadinti fotoaparato, reikia specialios įrangos, visgi radau išeitį: susiradau suvirintojo skydelį, išėmiau stikliukus. Kadangi pro žalią stikliuką nieko nesimatė, nutariau žvake aprūkinti baltąjį. Tai padariusi, gavau norimą rezultatą. Taip pat mėgstu eksperimentuoti – namuose su draugu ar tėčiu atliekame įvairius bandymus. Kad ir visai neseniai, į lauką išsinešėme akvariumą ir į vandenį mėtėme obuolį, žiūrėjome, ar pavyks užfiksuoti momentinius kadrus. Taip pat mėgstu kurti įvairias kompozicijas su maisto produktais, daiktais.
Žmones fotografuoju rečiau. Visgi trūksta patirties, tačiau mokausi, bandau. Neseniai namuose įsigijome švieslentę, kuri padeda išgauti geresnę nuotraukų kokybę. Ko fotografuoti nemėgstu, negalėčiau išskirti, bet man tiesiog nepavyksta padaryti gerų apgriuvusių namų kadrų. Kažkaip netraukia liūdni vaizdai. Stengiuosi susikoncentruoti į linksmus dalykus.
– O kaip gimsta idėjos?
– Sakoma, kad geriausios idėjos gimsta duše. Na, o jei rimtai, būna įvairiai. Mintyse susidarau planą, eskizą, apgalvoju vietą ir ieškau tinkamos progos tai realizuoti. Žinoma, žiūriu ir kitų autorių nuotraukas internete. Kalbant apie tauragiškius, mane žavi Vaido Bičkaus fotografijos, kurios turi specifinį braižą. Patinka ir internetinis puslapis „efoto“, ten galima ne tik pasisemti gerų idėjų, bet ir pasidžiaugti kitų darbais. Kartais ir pati ten keliu nuotraukas. Esu sulaukusi nemažai gerų atsiliepimų. Žinoma, būna ir kritikos, bet tai puiki proga ištaisyti klaidas.
– Įsimintiniausia fotosesija?
– Prisimenu gana linksmą nutikimą. Vieną vakarą nutariau įamžinti saulėlydį virš Šešuvies tilto. Tad sėdau ir nuvažiavau ten. Netoliese pasistačiau mašiną ir vaikščiojau, bandydama užfiksuoti saulėlydį. Kadangi vakaras buvo gana rūškanas, nieko nepavyko, tad jau ruošiausi važiuoti namo, kai staiga pro šalį važiavę policijos pareigūnai sustojo prie manęs ir paklausė, ar nieko nenutiko ir ką čia veikiu. Atsakiau, kad fotografuoju dangų. Tai jie manęs net keletą kartų perklausė, ar tikrai šiandien nieko nevartojau. Pasirodo, menas ne visiems suprantamas (juokiasi). Beje, tai buvo mano pirmasis susitikimas su pareigūnais, ir iškart toks kurioziškas.
– Norint būti geru fotografu, reikia...
– ...būti draugiškam, komunikabiliam, mokėti bendrauti su žmonėmis, kad jie nejaustų įtampos. Be to, svarbu save realizuoti ir meno srityje. Na, o fotografuojant gamtą, reikia būti meniškos sielos, žingeidžiam. Technologijos nuolat keičiasi, tobulėja, tad reikia spėti su jomis. Kas be ko, reikia ir geros įrangos. Reikia daug visokiausių priedų – filtrų, stikliukų, atšvaitų, kurie nemažai kainuoja. Mes su tėčiu daug ką stengiamės išgauti patys, bet, žinoma, ateityje planuoju ir kai ką įsigyti.