Viktorija ŠIMAŠIŪTĖ
XX a. ispanų tapytojas Pablo Picasso yra pasakęs: „Menas nuplauna nuo sielos kasdienio gyvenimo dulkes.“ Matyt, panašiai nutiko ir Laimai Annai Reichertienei, kuri vieną dieną nubudusi savo pačios kūrybingumui ir palikusi mokytojos darbą, kuriam ištikimai tarnavo ne vieną dešimtį, dabar jau aštuntus metus gyvena kaip laisva menininkė, jaučianti džiaugsmą dėl to, kad gali kurti grožį. „Tauragės žinios“ kviečia susipažinti su moterimi, žavinčia ne tik savo drąsa, bet ir neišsenkančiomis idėjomis bei įkvepiančiu požiūriu į gyvenimą.
Pagal profesiją esate matematikos mokytoja. Kodėl pasirinkote tokią profesiją? Ar tuo metu dar nebuvo gyvas dabartinis nesuvaldomas kūrybiškumas?
Kad aš turėčiau tapti mokytoja, taip visi mokytojai mokykloje sakė. Man visi dalykai gerai sekėsi, bet matematika nesukeldavo jokių problemų. Ir žaidžiant, kai kitos draugės būdavo seselės, pardavėjos, aš visada būdavau mokytoja. Savo polinkiui į kūrybą tuomet neteikiau didelės reikšmės, nors labiausiai už viską mėgau šokti ir dažnai piešdavau žmonių veidus, ypač išdailindama jų akis. Žmogaus akys man būdavo labai svarbios. Aš visuomet ieškodavau progos pabūti viena – žiūrėdavau į dangų, praplaukiančius debesis, vandenį, šokinėjančias varles, klausydavausi, kaip čiulba paukščiai – buvau labai žingeidi, norėdavau sužinoti ir suvokti – „kodėl?“
Kaip atėjo sprendimas apversti savo gyvenimą aukštyn kojomis – atsisakyti pastovaus darbo ir pajamų? Ar prisimenate tą dieną? Koks buvo jausmas supratus, kad iš esmės pradedate naują gyvenimo etapą?
Vieną dieną suvokiau, kad tai, ką darau klasėje, dirbdama su vaikais, myliu, o išėjusi iš klasės esu kitų mokoma, kaip turiu mokinti, kaip gyventi. Palikusi mokyklą supratau, kad mokytojo darbas yra labai sunkus – dvidešimt keturias valandas atiduodi save mokyklai, užmiršęs šeimą, vaikus. Kai išėjau, įkvėpiau oro, išsilaisvinau, supratau, kad atsirado daug laiko gyventi ir daryti tai, ką noriu. Tada aš vėl pradėjau girdėti paukščius, vėją, iš naujo atradau ryšį su gamta, vėl pradėjau pastebėti jos grožį. Pamenu, vieną rytą važiuoju automobiliu saulei tekant ir prieš akis atsiveria toks gražus vaizdas, kad aš sustoju, išlipu ir žiūriu amo netekusi. Tąkart gimė tokie žodžiai: „ar matei šį rytą saulę tekant čia pro rūką? Ar džiaugeisi gamtos stebuklu? Kai susilieja visuma ir tu būni kartu su ja.“ Dabar sakau, jei yra rojus, tai jis yra Žemėje, ir jei tu pulsuoji gamtos ritmu, tada tai pajauti.
Išskirtinis Jūsų kūrybos objektas – mandalos. Kodėl būtent jos? Kaip jos atsirado Jūsų gyvenime?
Vieną dieną išėjau į sodą klausytis paukščių ir staiga užsinorėjau spalvų, pagalvojusi, kaip galima viską nuspalvinti. Pasiėmiau vaikų guašą, popieriaus ir ėmiau taškyti spalvas. Grįžusi iš mokslų dukra pasiūlė piešti mandalą: „Padėk tašką ir toliau piešk į visas puses aplink simetriškai.“ Kaip matematikei, man tai priminė centrinę simetriją. Taip ir prasidėjo. Maždaug vienerius metus kiekvieną vakarą piešiau mandalas. Per tą laiką manyje įvyko daug asmenybės pokyčių – dingo pyktis, agresija, nepasitenkinimas. Tik vėliau pradėjau jomis daugiau domėtis. Pasirodo, tibetiečiai jas pila iš smėlio, garsusis psichiatras psichologas Karlas Jungas jas naudojo savo praktikoje su klientais. Mandalos piešimas yra savo emocijų sutvarkymas – pradedi analizuoti, vertinti savo gyvenimą, tie išgyvenimai, kurie kankina, pasidaro nereikšmingi, ateina daug įžvalgų, sugrįžta vidinė ramybė. Ilgainiui aš pradėjau nebeslėpti, kas esu, nebegalvoti, ką kiti pasakys. Žinau, jei aš esu laiminga, tai ir mano vaikai, ir vyras laimingi, nes emocinė būsena šeimoje priklauso nuo moters savijautos.
Iš kokios skrynios traukiamos idėjos? Ar būna kūrybiniai „išsikvėpimai“, kai kūrybinis procesas užstringa? Kur tuomet ieškote atgaivos ir įkvėpimo?
Vienais metais su šeima šventėme Jonines prie jūros, aš žiūrėjau į saulėlydį ir pajutau vienybę, viso to, kas egzistuoja, harmoningą visumą, ir iš tos laimės ėmiau klausinėti savo artimųjų: „ar ir jūs tą patį jaučiate?“ Praėjus dvejiems metams, pradėjau tapyti Budos paveikslą. Jį betapant atgimė tą vakarą patirta būsena. Dabar jo nebetapau, negaliu prieiti ir tapyti tol, kol mano pačios vidinė būsena vėl nebus tokia. Dažniausiai tu tiesiog pradedi piešti ir niekada nežinai, ką nupieši. Ranka tapo, tu jai padedi, lieji spalvas, kažkas „išlenda“ ir kai baigi paveikslą – „vau! O kas čia?“ Tuomet pradedi analizuoti, ką nupiešei. Tai – pasąmoninė tapyba.
Apibūdinkite savo dabartinę įprastą dieną.
Diena be rėmų. Visuomet būna rytinė meditacija, o toliau nėra vienodumo – noriu, valau dulkes, užsimanau, ką nors skanaus valgyti gaminu, palaistau gėles... Ką sako širdis, tą ir darau.
Kokia šiandien Jūsų gyvenimo filosofija ir vertybės?
Mylėk savo artimą, kaip save patį. Aš visuomet galvodavau, ką reikia praeiti, kad pamiltum kiekvieną artimą – kolegą, praeivį, kaip patį save. Aukščiausias mano tikslas – tai absoliuti meilė, kuria gyveno Jėzus. „Aš noriu apkabinti visą pasaulį“ – gyvenimas tik iš tokios pozicijos.
Kas Jus šiandien labiausiai džiugina?
Tu atsibundi ir žinai, kad gali daryti, ką nori, ir kad ir ką bedarytum, visa tai vis tiek darai dėl šeimos, bet dabar darai su meile. Galiu kalbėti, ką noriu, daryti, ką noriu – esu laisva vidumi.
Ką norėtumėte pasakyti skaitytojams, kitoms moterims?
Kurkite grožį savo rankomis. Jei jums gražu, tai ir bus gražu. Jei žmona, moteris laiminga, tai ir šeima bus laiminga. Visas problemas mes susikuriame patys, ne kas nors kitas. Gyventi turime ne iš kančių pozicijos, o su meile.
