Morta PIPIRIENĖ
Nuo dešimtos klasės tauragiškis architektas Rolandas Palekas ėjo savo tikslo link. Šiandien jis turi savo architektūros studiją, patirtimi ir žiniomis dalijasi su Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentais, dirba su pastatų projektavimu, dalyvauja ir neretai tampa įvairių konkursų laureatu. Šiemet jis paskelbtas Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu – šia premija menininkas pagerbtas už gamtos ir miesto darną architektūroje.
Prisimena tuos, kurie padėjo atrasti pašaukimą
Architektas pasakoja, kad mokykloje jam labai sekėsi dailė ir matematika. Būtent todėl močiutė ir užsiminė, kad jaunuoliui visai tiktų architektūros studijos. Jis puikiai prisimena dailės būrelį Kultūros namuose, lietuvių kalbos mokytoją Janiną Miniotienę bei matematikos mokytoją Renė Barščiauską. Pastarasis mokytojas, daugelio tauragiškių atmenamas, dažnai kviesdavo R. Paleką prie lentos nupiešti įvairias geometrines figūras.
Išgirdęs apie organizuojamus paruošiamuosius kursus, norintiems studijuoti architektūrą, Nacionalinės premijos laureatas pasiryžo – du metus kas antrą savaitgalį važinėjo iš Tauragės į Vilnių. Per tiek laiko prisijaukinęs naują miestą ir gavęs pagrindus, baigęs mokyklą būsimasis architektas įstojo į išsvajotą specialybę.
Ieško ilgaamžiškumo recepto
Ne visi projektai būna įgyvendinti. Kai kurie lieka gulėti stalčiuose. Tačiau R. Palekas juos visus prisimena. Savo gyvenimą gyvenantys realizuoti projektai jų kūrėjui kelia ilgaamžiškumo klausimus.
– Aš visada matau savo projektuose tam tikrų trūkumų. Galų gale, praėjus tam tikram laikui, jie tampa „panešioti“. Kuo toliau, tuo labiau kyla klausimas, kiek laiko jie stovės, kada ateis jiems eilė būti nugriautiems ar tiesiog morališkai pasens. Taip pat pradedu galvoti apie ilgaamžiškesnes medžiagas, kurias būtų galima pasiūlyti užsakovams, – vardijo pašnekovas.
Dėl kiekvieno įgyvendinto projekto Rolandas Palekas teigia jaučiantis atsakomybę. Pasak „R. Paleko Arch studijos“ įkūrėjo, įgyvendinant kūrybinį projektą kurioje nors vietoje, jame „užkoduojamas“ aplinkinių buvimas, gyvensena, veiksmai bent keliems dešimtmečiams.
Sėkmės receptas – tikėk tuo, ką darai
Turbūt ne vienintelis Rolandas Palekas architektūrą lygina su muzika. Pašnekovas teigia, kad yra naudojami net tie patys terminai: ritmas, metras ir kiti. Tik muzika veikia ausis, o architektūros kūriniai teikia peno akims, gali sukelti vizualinį triukšmą.
Išgryninto sėkmės recepto menininkas teigia neturįs. Tiesiog daro tai, ką mėgsta ir kuo tiki:
– Reikia pirmiausia sąžiningai ir nuoširdžiai tikėti tuo, ką darai ir nemeluoti sau. Ir man dar labai pasisekė, kad visada aplink turėjau talentingus bei gabius žmones. Jaunus, kūrybiškus bei ambicingus architektus.
Architektūra ne ta sritis, kur dirbi vienas, užsidaręs, kaip poetas pagautas įkvėpimo. Kaip tvirtina Nacionalinės premijos laureatas, tai yra kolektyvinis darbas, kurį kartu su komanda architektas turi spręsti lyg lygtis su daug nežinomųjų. Prasidėjus statyboms atsiranda dar daugiau kartu dirbančių žmonių, kurie turi mokėti dirbti drauge. Kaip pavyzdį architektas mini Vilniaus universiteto naujosios bibliotekos projektą, prie kurio prisidėjo apie 200 žmonių.
Aplinkos grožį mato ne tik analizuodamas pastatus
Menininko galvoje nuolat sukasi naujos idėjos ir projektai, kai kurie iš jų neretai tampa konkursų pažiba – įdėtą darbą palydi įvertinimai ir įvairūs laimėjimai.
Pašnekovas džiaugiasi, kai eidamas viena ar kita vieta, jis gali negalvoti apie aplinką kaip apie darbo objektą.
– Dar visai neseniai su žmona Alma, taip pat architekte, ėjom per senamiestį, tomis gatvelėmis, kur jau senokai bevaikščiojom. Ir iš naujo pasidžiaugiau bei atradau tam tikrų dalykų. Patys namai Vilniaus senamiestyje niekuo neypatingi, jie labai paprastučiai. Europoje yra daug puošnesnių fasadų. Bet jis ypatingas savo erdvėmis: kintančiomis kreivomis gatvelėmis, siaurėjančiomis, platėjančiomis, persiliejančiomis į kiemus ar aikštes.
Dalijasi patirtimi su VGTU studentais
Ateina laikas, kuomet savo srities profesionalas turi pasidalinti savo idėjomis ir patirtimi su jaunąja karta. Anot R. Paleko, visais laikais vyko tokie mainai ir šie du jo darbai – architektūriniai projektai ir dėstymas universitete – nėra tokie skirtingi, kaip gali pasirodyti iš šalies.
– Perduodant žinias ir dalijantis įvairiomis idėjomis galbūt jaunas žmogus galės padaryti ką nors geriau. Tai yra labai prasminga. Kas yra prasmingiau – ar pastatyti pačiam, ar pasakyti jaunam žmogui, kaip tai padaryti? Jaunas žmogus, viską susiejęs su savo patirtimi, gal padarys daug geriau nei tu pats.
Universiteto dėstytojas, profesorius, džiaugiasi savo darbu, nes tai suteikia jam galimybę atitrūkti nuo nuolatinio projektų sūkurio, įneša „šviežių“ minčių.
Susijaudino tapęs Nacionalinės premijos laureatu
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesusijaudinau. Man tai tikrai didžiulis įvertinimas. Komisijoje yra tikrai žinomų ir gerbiamų menininkų, kurie nebūdami architektais visgi pastebėjo ir įvertino mane – tai labai daug reiškia. Tas patvirtinimas, kad mano darbas yra matomas ir įdomus, yra svarbiausia, o visa kita laikina. Man svarbu palikti kažką prasmingo po savęs.
Rolandas Palekas tikisi po savęs palikti ne tik prasmingus darbus ir projektus, bet ir mintis, idėjas, kuriomis dalijasi su studentais.
Vasario 16-osios šventės metu visiems laureatams Nacionalinę premiją įteiks prezidentė Dalia Grybauskaitė.
