Vida Mikalauskienė gimė ir gyvena Tauragėje. Mokėsi 2-ojoje vidurinėje, vėliau – Vilniaus prekybos mokykloje.
Dirbo Tauragės tarprajoninėje didmeninės prekybos bazėje prekių žinove. Antroji darbovietė – „Lietuvos draudimas“ – konsultantė.
Vida – našlė. Abi dukros suaugusios, jau po studijų, gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje. Šeima buvo sielos draugai... Deja, deja. Dabar V. Mikalauskienės gyvenimas pasikeitė...
Taip ir atsidūrė, kaip pati sako, kūrėjos vaidmenyje. Tiesiog kitaip pažiūrėjo į save, į ją supančius žmones: artimus ir tolimesnius. Kai tapo vienišu žmogum, gyvenimas iš esmės pasikeitė ir ekonomine, ir dvasine prasme...
Geriausi „vaistai“ nuo vienatvės jai yra kūryba...Tai sielos kalba. Moteris mano, kad žmonės pradeda kurti po didelių išgyvenimų, kai sielos skausmo svoris, slegiantis širdį, tampa neišmatuojamas...
– Nieko be reikalo nebūna – taip atsitiko ir su manim. Esu Emocija – save taip galiu vadinti. Visas mano gyvenimas toks... Po vieną dieną trukusios įspūdžių kupinos ekskursijos šovusi idėja padarė savo: vieną šių metųvėlų, nepakartojamai ilgesingą, gražų gegužės vakarą ir susidėliojo pirmasis eilėraštis, – prisimena moteris.
Vida džiaugiasi, kad šiemet buvo pakviesta į literatų klubą. Be galo dėkinga pakvietusiai Linai Astrauskienei.
– Klube sutikau kitokių žmonių – kūrėjų, kurie yra pasirinkę gyventi kitoniškiau, – sako Vida.
Siūlome poezijos mėgėjams paskaityti klubo naujokės Vidos Mikalauskienės eilių.
Su V. Mikalauskiene kalbėjosi Vilija Užmiškienė
PADĖKA NAKČIAI
Žvaigždžių skarelės kampučiu
Akis pridengia atkeliavusi naktis.
Siela nurimsta,
Susirikiuoja mintys padėkai Dangaus...
Užmiegame su viltimi
Vėl atsibusti rytui auštant...
Miegodami nejaučiam nieko:
Savo kūno, gyvasties,
Tarsi numirštam...
Nakty kažkas iš mūsų mylimės
Ir retkarčiais sapnuojame, tiesa?
Kiek tas kartojimasis tęsis?
Nežinia...
Taip esame sutverti:
Bemiegant ilsimės
Ir pasikrauname rytojaus dienai.
Tai Dovana nakties.
Akis pramerkiam –
Ir štai – nauja diena.
Gražu išties.
Dėkojam – esame gyvi,
Pabuvę tavyje – nakty...
ANGELUI
Dėkoju, Angele,
Kad Tu esi.
Esi Tu mano paslapty.
Jausmų kryžiažodžius
Padėdamas išspręsti
Vis leki...
Mano minčių, svajonių
Labirintais...
Ir atrenki
Nelengvą dalią man
Patirti...
Kaip šaukia mano siela,
Kam reikia, tas išgirs
Ir atsilieps tame veiksme,
Kurį Tu, mano Angele,
Paskirsi pasirinkime...
Ne variante, ne...
DEJONĖ
Aš pasistengsiu išdejuoti tau,
Ką taip norėjau pasakyti akimis.
Kukliai, tylomis, su šnabždesiu.
Dejonė tavo mintyse pavirstų
Į didelį klaustuką neaiškumo.
Ką noriu perduoti garsu?
Galvotum, ar iš džiaugsmo aš,
Ar aimana iš nevilties
Sakau, kas guli ant širdies
Ir labirintuose minčių slaptųjų?
Ar tik aistra ir geismas,
Ar dar kažkas giliau ir didingiau?
Gal tik tas begalinis gėris,
Kuris taip šildo atminties ugnelę
Ir kelia vaizdinius iš praeities?
Gyvenimas gražus išties – jaučiu.
Kas bus, tas bus.
Tai išdejuoti noriu.
Pajausk, suprask ir neskubėk...
Viskas palaipsniui...
Ir viskas – gėris...
APIE...
Kviečiu paatvirauti... apie nieką....
O tuo pačiu ir apie viską....
Sunkoka būtų? Ne... tik reikia rakto...
To, kuris tau sielą atrakina....
Dabar arba savaitgalį...
Sutarkime mes laiką, vietą, vėjo greitį...
Sunerdami rankas laisvai...
Pabūkime truputį Angelais...
Sako, jų kalba – Kitokia...
Bet mes – žmonės....
Kartais tikime, o kartais – ne...
Ir rimtai pasikalbėkime drauge...
Apie tai, kaip mums sutrinka mintys...
Apie tai, kaip jaučiamės laike...
Jausmą meilės begaliniai graudų...
Trūksta jo mums arba ne...
Nenuvilkime viens kito skaudžiai...
Netylėkime... juk vieniši...
Daug... oi, daug tos mūsų sielos kalba...
Tai klausyk, ar sutinki?