Ieva LIORANČAITĖ
Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs, kad tikrasis būdas tapti laimingiems yra mylėti savo darbą ir juo mėgautis. Bet ar kiekvienas galime drąsiai pasakyti, kad dirbame tai, ką mylime, o mylime tai, ką dirbame? Tauragės kultūros rūmų dailininkė Vilma KYBARTIENĖ viena iš tų nedaugelio, kuriai darbas sukelia daug gerų emocijų, leidžia atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir pasinerti į spalvotą, laisvą ir nežemišką pasaulį. Ten kiekvienas potėpis kuria vaizdą, kurio realybėje gali nepastebėti, o žodis įgauna kitokią prasmę negu ištartas. „Esu klausytoja, nemėgstu daug šnekėti. Vertinu tuos, kurie vienu štrichu, linija ir prisilietimu gali pasakyti daugiau nei praverdamas burną“, – sako menininkė.
– Kaip skleidėsi Jūsų polinkis menui?
– Pradėjau piešti dar mokykloje. Tada nebuvo, kas to mokytų, todėl mėgdavau kopijuoti nuo knygų. Žinojau, kad man patinka piešti, ir atrodė, jog to pakanka. Vėliau įstojau į Šiaulių pedagoginį universitetą, kur įgijau dailės mokytojos specialybę. Baigusi studijas, gavau darbą vienoje Šilalės mokyklų ir tuo pačiu Šilalės meno mokykloje, o po to atvykau į Tauragę. Šiuo metu dirbu Kultūros rūmuose ir esu dailės mokytoja Profesinio rengimo centre. Dailė ir menas mane lydi nuo pat mažens iki šiol.
– O kas Jums yra menas?
– Viso pasaulio dailininkai ir meno kritikai neranda vieno apibrėžimo. Turbūt tokio ir nėra, nes kiekvienas meną supranta savaip. Asmeniškai man menas, ypač dabar, yra pats gyvenimas. Visos instaliacijos, performansai, videomenai ir garsas reiškia gyvenimą. Tai apima ir žmonių tarpusavio santykius, ir santykį su meno kūriniu.
– Visuomenėje įprasta menininkams „lipdyti etiketes“ – keistuoliai, atsiskyrėliai, tarsi kažkur „išplaukę“. Kaip vertinate tokius pasakymus?
– Manęs tokie epitetai visiškai negąsdina. Atvirkščiai, kartais atrodo, kad vien būnant menininku sau gali leisti daugiau. Pavyzdžiui, aš galiu vilkėti kitokį rūbą, būti drąsesnė, su ryškesne šukuosena. Dėl to jaučiuosi stipresnė. Mieste pamačiusi kitaip atrodantį žmogų, iškart tuo pasidžiaugiu – vadinasi, tai drąsi, išskirtinė, įdomi asmenybė. Juk visi mes esam skirtingi ir neprivalom gyventi pagal kažkieno sukurtas taisykles.
– Iš kur semiatės kūrybinių minčių ir idėjų?
– Stebiu aplinką. Jeigu ką nors įdomaus, skanaus, gero ar šilto pamatau ar išgirstu, stengiuosi tuoj pat tai užsirašyti ar nupiešti. Kartą važiuoju ir matau gražų, mūrinį, bet apleistą namą. Vienintelis jo gyventojas – ant kamino lizdą susisukęs gandras. Pro šalį dar pravažiavo moteris, prie dviračio prisirišusi ryškių geltonų gėlių. To vaizdo negalėjau ištrinti iš atminties ir grįžus namo viskas nugulė ant popieriaus lapo. Taip pat būna, jog kartais kas nors paskambina ir sako, gal gali padėti ir padaryti vienokį ar kitokį darbą. Kol tas žmogus kalba, mano galvoje jau generuojasi idėjų varikliukas, dėliojasi mintys ir kuriasi vaizdas. Taip vyksta kūrybinis procesas.
– Tuomet kas Jums svarbiau, pats procesas ar jo rezultatas?
– Neabejotinai pats procesas. Nors rezultatas svarbus tuo, jog malonu matyti, kai tavo darbais žmonės džiaugiasi. Tai pats geriausias įvertinimas.
– Dirbate su mokiniais. Kaip šiuolaikinis jaunimas vertina meną?
– Dailė yra pasirenkamasis dalykas, todėl jo mokosi tik tie, kurie neabejingi menui. Nuoširdžiai dirbant su kiekvienu mokiniu, lavinant jo vaizduotę ir kūrybiškumą, galima pasiekti puikių rezultatų. Mano mokiniai dalyvauja įvairiuose iliustracijų konkursuose, rengiu juos dailės egzaminams. Esu patenkinta jų pasiekimais ir noru dirbti.
– Kaip manote, ar stiliaus pojūtis yra įgimta savybė, ar ją galima išugdyti?
– Man patinka kažkieno pasakyti žodžiai, kad dėl skonio nesiginčijama, bet jį galima lavinti. Tačiau manau, kad ne visiems žmonėms galima išugdyti stiliaus pojūtį. Yra tokių, kuriems patinka kaspinėliai ir tu niekaip jiems neišaiškinsi, kad tuos mėgstamus kaspinėlius galima pakeisti kažkuo kitu. Bet sakykim, jeigu nežinai, kaip sukomponuoti puokštę ar kaip dekoruoti kambarį, to visuomet gali išmokti stebėdamas kitus ir ieškodamas žinių. Yra labai daug žmonių, kurie domėdamiesi gali daug ką pamatyti, pajausti ir išmokti, tačiau yra ir daug tokių, kurie „įsikimba“ į vieną dalyką ir nenori jo paleisti.
– Kuo išskirtiniai Jūsų darbai? Koks esminis jų bruožas?
– Mano darbuose vyrauja grafika. Aš myliu liniją, nes ji gali būti įvairialypė – tiesi, vingiuota, stora, pertrūkusi. Galbūt toks stilius aštresnis, griežtesnis, bet man tai patinka, jame aš galiu atsiskleisti. Mėgstu piešti žmones, tačiau jie nėra su proporcijomis. Jie atlieka tam tikrą funkciją – jie kažką daro, kažkuo gyvena, kažką galvoja. Man nesvarbu, kaip tas žmogus atrodo, svarbu, koks jo vaidmuo.
– Kokias medžiagas mėgstate naudoti savo darbams?
– Labiausiai mėgstu minkštą pieštuką. Jį ir popieriaus lapą visuomet turiu po ranka. Net kai einu į darbe organizuojamus susirinkimus, svarbią informaciją užrašau piešiniu (ištiesia pieštuku nuspalvintus popieriaus lapus, kur svarbios renginių datos paslėptos tarp raštų ir figūrų margumyno – red.). Taip pat mėgstu tikrus dalykus – molį, medieną, akmenį. Negaliu pakęsti tapetų, kuriuose vaizduojamos plytos. Visur noriu matyti kuo mažiau apgaulės.
– Kokie meno atstovai yra Jūsų idealai?
– Niekieno darbais aklai neseku, tačiau žaviuosi kelių menininkų kūryba. Man labai patinka grafikas Krasauskas. Jo darbuose labai gražios moterys ir linijos. Taip pat mėgstu tapytoją Šležą. Jis puikiai moka perteikti šviesos elementą.
– Kurio renginio pasiruošimas Jus labiausiai įtraukė, pareikalavo daugiausiai jėgų ir darbo?
– Tikriausiai neseniai vykusi Tauragės miesto šventė, kuriai reikėjo paruošti kelių pastatų maketus. Šis darbas buvo išties kruopštus, bet malonus. Nors manau, jog kiekvienas darbas, kurio imuosi, tampa svarbus ir įtraukiantis. Esu maksimalistė. Visąlaik stengiuosi padaryti geriausią rezultatą. Nemėgstu plaukti paviršiumi.
– Kam ruošiatės dabar? Kokie renginiai Jūsų planuose?
– Prieš akis laukia tradicinis renginių maratonas, tačiau keletas išskirtinių – „Opus“ choro jubiliejus, rugsėjį vyksianti respublikinė kaimo kapelų šventė. Dauguma renginių kasmet kartojasi, tačiau tas pats renginys turi suspindėti vis naujomis spalvomis. Nors savaime aišku, jog vienas nieko nepadarysi, tam reikia vieningos komandos. Dirbant išvien, tariantis ir diskutuojant, gimsta gražūs ir dideli darbai.
– Kokia didžiausia Jūsų svajonė?
– Nuolatos gyvenu svajonėmis ir esu pasiruošusi jas įgyvendinti. Porą galiu išduoti – labai noriu išmokti austi staklėmis ir pristatyti savo asmeninių darbų parodą. Ir tikrai žinau, kad man tai pavyks.