Ieva LIORANČAITĖ
Kadaise, vos baigęs mokyklą, jaunas, veržlus ir naivus jaunuolis, pravėręs Šilutės laikraščio „Šilokarčema“ redakcijos duris, pareiškė norintis rašyti. Tokia galimybė jam buvo suteikta. Po sėkmingo debiuto jaunasis žurnalistas jautėsi galintis kalnus nuversti. Praėjus keleriems metams, jo maksimalizmas ir ambicijos niekur nedingo – pasikeitė tik straipsnių temos, bet aštri plunksna sminga daug taikliau, o nuo žvitrios akies nepasislepia joks melo ar neteisybės šešėlis. Pasiaukojimas darbui, vidinė energija ir siekiamybė būti geriausiam šiam vaikinui pernai pelnė „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės organizuojamą metų žurnalisto apdovanojimą, įteikiant simbolinę Don Kichoto statulėlę. „Jau būdamas mažas žinojau, kad užaugęs tapsiu žurnalistu“, – net nemirktelėjęs pasakė pašnekovas, vaikštinėdamas Tauragės miesto gatvėmis, kurios jam primena pirmąją gyvenimo meilę, kilusią būtent iš čia. Taigi kviečiame susipažinti su „Lietuvos ryto“ žurnalistu Dovydu Pancerovu.
– Kokie iššūkiai kyla dirbant žurnalisto darbą?
– Kiekvieną kartą turi nustebinti žmones. Man patinka stebinti, viską daryti kitaip ir geriau nei kiti. Paprastai žurnalistai turi tam tikrus šablonus, kai rašo straipsnius ar kuria reportažus. Aš mėgstu tuos šablonus laužyti ir į viską žiūrėti kitu kampu. Todėl didžiausias iššūkis, kai tu tą dalyką esi daręs ne vieną kartą ir nustebinęs ne kartą, padaryti taip, kad ir vėl nustebintum skaitytoją. O svarbiausia tai padaryti kokybiškai.
– Kas Tavo darbe tau patinka labiausiai?
– Patinka tai, kad mes, žurnalistai, galim liestis prie tokių dalykų, prie kurių kiti žmonės nesiliečia. Galiu bendrauti su žmonėmis iš įvairių sričių. Tarkim, kad ir slapti pareigūnai Maidane, tie žmonės, kurie dirba su valstybės saugumu. Tu gali prie jų liestis, matyti, kaip jie dirba, suvokti jų darbą. Tu netampi jų dalimi, bet gali daug ką apie juos suprasti, ko negali kiti. Mano darbe nėra monotonijos.
– Kuris interviu į atmintį įsirėžė labiausiai? Kas buvo Tavo pašnekovas?
– O, Dieve, jų buvo labai daug! Esu kalbinęs žmones pradedant kaliniais, prostitutėmis, narkomanais ir baigiant profesoriumi Landsbergiu. Negaliu išskirti vieno interviu, kuris būtų emociškai stipriausias. Visi jie savotiškai įdomūs. Būna ir neįdomių, aišku. Bet dabar jau turiu laisvę rinktis pašnekovus pats.
– Kokia žiniasklaidos dabartinė padėtis Lietuvoje Tavo akimis?
– Manau, kad vienintelė dabar egzistuojanti žiniasklaida yra naujienų portalai.
– Ar tai rimta žiniasklaida?
– Taip, vienintelė rimta, nes televizijos visiškai negaliu vadinti žiniasklaida. Dabar pasikeitęs pats naujienų ritmas. Anksčiau jį formuodavo rytiniai laikraščiai arba televizijos vakaro žinios. O dabar naujienos eina gyvai. Pasikeičia ir pats rašymo stilius – tu parašai porą sakinių, o po to nuolat papildai tekstą. Bet tiek mano, tiek mano kolegų tekstuose labai daug ir analitinės žurnalistikos. To, ko nebėra laikraščiuose ar televizijoje. Todėl naujienų portaluose yra ir „karštųjų žinučių“, ir rimtų analitinių temų. O laikraščiai pralošia laikui, nespėdami paskelbti rytinės naujienos, kurią jau paskelbė portalai.
– Prisiminkime laiką, kurį teko praleisti Ukrainoje. Buvai pačiame įvykių įkarštyje Maidane. Papasakok, kaip visa tai atrodė.
– Buvo įdomu – stiprios emocijos, smarkūs išgyvenimai. Ten būdamas supranti, kad tai, ką atspindi kita Lietuvos žiniasklaida, kuri ten nebuvo, nėra visai tiesa. Ten nebuvo vien geri žmonės. Nebuvo ir to, ką skelbė rusų žiniasklaida, sakydama, kad ten vien naciai. Ten buvo daug žmonių su skirtingais interesais. Tarp jų buvo tų, kurie norėjo permainų, ir tų, kuriais rusai vėliau pasinaudojo.
– Stebėjus visus įvykius iš arti, turbūt paties galvoje norom nenorom piešiasi scenarijus, kokia galėtų būti tolimesnė Ukrainos ateitis. Kas jos laukia? Galiausiai kuo visa tai baigsis?
– Manau, kad Rusija tiesiog negali atiduoti Ukrainos Europai. Sprendimui, kad viskas baigsis be karo, yra tik viena išeitis – suformuojant prorusišką vyriausybę. Manau, kad ten dirba specialiosios tarnybos, kurios kursto nesantaiką. Prorusiškai nusiteikusios žmonių grupės sukuria tokį įvaizdį, kad visi nori į Rusiją, vaizduojama nuomonė, jog Kijevo vyriausybė nesusitvarko su situacija ir yra per daug silpna kažką pakeisti. Neva vienintelės galimos permainos – prorusiška vyriausybė arba Rusijos kariuomenės atėjimas į rytų Ukrainą. Kaip ten baigsis – nežinau. Bet vienaip ar kitaip gali baigtis blogai. Rusija turi didesnių interesų Ukrainos atžvilgiu nei Vakarai. Pagal geopolitikos principus Ukraina yra kaip Rusijos prieangis. Jeigu tavo koridorius priklauso tavo priešams, tuomet į tavo valstybę lieka tik vienos durys. Šiuo atveju Rusija suinteresuota užvaldyti tą koridorių.
– Norisi šiek tiek daugiau sužinoti apie Tave kaip asmenybę. Kaip atrodo Dovydo Pancerovo diena, kai jam nereikia į darbą?
– Šiandien yra diena, kai man nereikia dirbti. Kai turiu laisvo laiko, mėgstu bėgioti. Tiesa, dabar nebėgioju, nes rūkau. Kai pradedu bėgioti, metu rūkyti.
– Tai retai bėgioji? – kausiu žiūrėdama į Dovydo rankoje smilkstančią cigaretę.
– (Dovydas skambiai nusijuokia – aut.) Na, dažniausiai bėgioju nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo. Dar mėgstu krepšinį. Dievinu skaitymą. Ant mano stalelio miegamajame guli knygos, pradedant Stalino biografija ir baigiant amerikietiškais detektyvais. Mėgstamiausi mano rašytojai – egzistencialistai: Sartras, Škėma, Gavelis.
– O kaip save penkiais žodžiais apibūdintum žmogui, kuris Tavęs nepažįsta?
– Pats gražiausias, pats šauniausias... Ne, iš tikro net nežinau. Nenoriu atsakyt į šitą klausimą. Nežinau.
– Taip ir parašyt, kad nežinai?
– Išvis nerašyk.
– O jei vis dėlto norėsiu parašyt?
– Turbūt esu ambicingas, darbštus...
– Viskas, penki žodžiai.
– Kaip tai? Juk tik du! A, na taip (juokiasi). Dar esu savikritiškas savo darbams.
– Džiaugiesi savo darbais?
– Tuo metu, kai padarau – taip. Tada atrodo, kad uždirbau tą straipsnį. Bet kai praeina kažkiek laiko ir tu šiek tiek patobulėji, pradedi galvot, kad ai, turbūt nerodyčiau jo niekam. Nors yra ir tokių straipsnių ir reportažų, kuriuos įrašyčiau į savo gyvenimo aprašymą.
– Jei dabar nebūtum žurnalistas, kokiame kitame amplua Tave būtų tikėtina išvysti?
– Gal politiko. Dar man visada patiko kariuomenė. Taip pat visuomet turėjau svajonę dirbti žvalgyboj, VSD. Man jų darbas atrodė labai romantiškas.
– O kur čia romantika?
– Sudėtingas darbas, protinės kovos.
– Čia romantika?
– Taip, man čia romantika.
– Ar Tu – laimingas žmogus?
– Žinoma. Turiu gerą darbą, daug gerų draugų, man nuolat tenka bendrauti su įdomiais žmonėmis. Kartais, kai ateinu imti interviu iš kokio mokslininko, istoriko ar kito protingo žmogaus, susimąstau, kad tai lyg studijos vienam, kai tu gali sėdėti su tuo žmogumi ir iš jo mokytis. Todėl mano darbas man padeda tobulėti, pasiekti pergalių, save realizuoti. Tai neabejotinai daro mane laimingą.
