Urtė DRĄSUTYTĖ
Brigita Maroščikienė – auksarankė menininkė, trijų vaikučių mama. Laisvalaikiu moteris ne tik siuvinėja, tačiau ir smuikuoja. Tauragės kultūros rūmuose atidaryta jos personalinė siuvinėtų darbų paroda. Siuvinėjimas Brigitai – savotiška meditacija, gyvenimo būdas. Linijos, kontūrai, formos... Parodos autorė nedaugžodžiauja. „Apie mane kalba mano darbai“, – sako ji. „Tauragės žinios“ domisi, kaip tauragiškei pavyksta būti ne tik gera mama, bet ir rasti laiko begalės kruopštumo ir susikaupimo reikalaujantiems pomėgiams.
Pomėgių įvairovė
Brigitai paklūsta ne tik adata, bet ir vienas sudėtingiausių instrumentų – smuikas. Moteris muzikuoja styginių ansamblyje „Skercino“.
– Kalbant apie pomėgius, nedvejotinai save priskirčiau prie humanitarinio profilio žmonių. Labai mėgstu muziką, literatūrą, teatrą, sportą. Džiaugiuosi, kad nepaisant mano noro vaikystėje mokytis groti pianinu aplinkybės pastūmėjo imtis smuikavimo meno, kaip pagrindinio. Vėliau buvo pianinas, gitara, akordeonas, – vardija Brigita.
Siuvinėjimas, pasak pašnekovės, jos gyvenime atsirado gana anksti, dar vaikystėje. O ši paroda – tai lyg dešimties metų autobiografija – atskleidžia Brigita. Moteris prisimena, kad siuvinėti pradėjo gavusi dovanų:
– Kartą su sesute gavome po siuvinėjimo rinkinį dovanų. Tai buvo paveikslėlis su musmire iš vilnonių siūlų ir stalo takelis, jau sudėtingesnis, iš vadinamųjų „irisų“. Jei teisingai prisimenu, prikišau rankas prie abiejų. Po to, buvo ilga pertrauka, kurią užpildė kitos veiklos: nėrimas vąšeliu, mezgimas, peltakiavimas, papuošalų rišimas. Vėliau pramokau drabužių dizaino ir siuvimo.Kadangi esu baigusi filologijos studijas Vilniaus universitete, šiuo metu dirbu vertėja vienoje Tauragės įmonėje. Lygiagrečiai įgyvendinu įvairius rankų darbo užsakymus.
Ieškojimai suteikia pilnatvę
Personalinėje moters parodoje vyrauja įvairi tematika – žmogus, gamta, gyvūnai.
– Mano darbų tematikos labai įvairios, atspindinčios to meto autobiografines aktualijas, nuotaikas. Kiekviename paveiksle tarsi užšifruotos mažytės šeimos istorijos, prielaidos įvykiams atsirasti, tam tikra nostalgija dvelkiantys momentai. Manau, kad žmogus turi būti nuolat besikeičianti, auganti, visada ieškanti ir judanti į priekį asmenybė. Mane žavi originalumo, novatoriškumo paieškos menininkų gyvenimuose ir kūryboje, ar tai būtų ankstesniųjų metų pažibos, tokios, kaip aktorė Monika Mironaitė ar diktorė Gražina Bigelytė, ar mūsų dienų Vilhelmo Čepinskio muzikiniai ieškojimai.
Apie siuvinėjimą – plačiau
Pasiteiravome Brigitos to, ką jos darbuose plika akimi ne visuomet galima įžvelgti – kokia gi ta siuvinėjimo technika, kaip gimsta meno kūriniai? Pasirodo, viskas ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
– Darbus atlieku naudodamasi specialiomis schemomis, kuriose žymimi dygsniai, nurodomas siūlų parinkimas. Kalbant apie dygsnius, vyrauja pilnas kryželis, naudojamas pagrindinei paveikslo idėjai pateikti, pusinis, dažniausiai atliekantis išryškinantį, foninį vaidmenį – pastarasis neužgožia pagrindinės idėjos, naudojant kelis siūlus iš karto, padeda sukurti įspūdingus šešėlių efektus. Dar vienas, atgalinis, dygsnis, sutinkamas norint nubrėžti konkrečias daikto, subjekto linijas, siekiant išryškinti detales. Šis dygsnelis taikomas jau ant išsiuvinėto darbo. Prancūziški mazgeliai neretai naudojami kaip dekoro detalės, ko gero, dažniausiai juos matome gėlių žieduose, drabužių puošyboje. Siekiant sukurti harmoningą paveikslo visumą, naudojami įvairūs siūlų deriniai ir tonai. Galima siuvinėti vienu ar net keturiais siūlais, labai dažnai spalvos sumaišomos, kas suteikia natūralumo, tikroviškumo, ypač kalbant apie foną, gamtos detales. Taip pat svarbu švelnūs spalvų perėjimai, juos išgauti nėra sunku. Pabaigus rankdarbį, lieka vienas atsakingiausių momentų – tinkamai priderinti pasporto (aprėminimo) spalvą ir rėmelį. Nuo rėmelio parinkimo priklausys estetinis paveikslo vaizdas, sustiprės arba susilpnės jo energetiškumas, – atskleidžia siuvinėtoja.
Smalsu, kiek viename paveiksle telpa kryželių. Deja, moteris sako niekada nesvarsčiusi, kiek kryželių sudaro vieną paveikslą.
– Visada ieškojau minties, idėjos, žiūrėjau, ar man tai svarbu, artima. Žinoma, visada stengiausi įvertinti savo galimybes renkantis. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad siuvinėti lengva, – kalbėjo idėjųnepritrūkstanti moteris.
Suderinti vaikų auginimą ir pomėgius – nesunku
Moterį gyvenimo kelyje lydi įvairiausio pobūdžio kūryba. Ankstyvoje jaunystėje moteris prasitaria kurdavusi eiles.
– Visgi pritariu vokiečių poetui ir prozininkui Raineriui Marijai Rilkei, kad eilėraščiai nėra jausmai, tai kur kas gilesnė patirtis. Dėl vieno kokybiško posmo daug metų reikia stebėti žmones, pažinti žvėris, pajusti, kaip skrenda paukščiai, prisiminti rytus prie jūros, – svajingai kalba kūrėja.
Tiesiog negalime nepaklausti Brigitos, kaip ji suderina trijų atžalų auginimą, darbą ir savo pomėgius.
– Manau, kad vaikai – labai protingos, prisitaikyti mokančios būtybės. Mes kartais juos nuvertinam, paverčiam priklausomais nuo savęs per intensyviai siūlydami savo paslaugas. Vaikams reikalingi bendraamžiai, pabuvimas su savimi. Ar įdomi būtų vaikui niekuo nesidominti mama, kai jis auga, stebi, mokosi daugiausiai būtent iš artimiausios aplinkos? Ateina laikas, kai tiek motinystę, tiek darbus galima suderinti, – įsitikinusi Brigita.
Brigita dėkoja Kultūros centro direktoriui Virginijui Bartušiui už parodos inicijavimą, styginių ansambliui „Skercino“ už šventės papuošimą ir moralinį palaikymą ir visiems, susirinkusiems šaltą žiemos vakarą pabūti drauge. B. Maroščikienės darbų parodą Kultūros rūmuose apžiūrėti galima iki vasario 14 dienos.