Ona Lešinskytė-Švedienė – buvusi ryšininkė, partizanė, kovotoja už Lietuvos laisvę. Akacija. Toks slapyvardis anuomet suteiktas išskirtinio grožio lietuvaitei. 90-ies metų sukaktį mininčios moters prisiminimuose iškyla daug įspūdingų vaizdinių, o atmintyje išlikę gyvenimo momentai jau sugulė ne vienos knygos puslapiuose. Antai ponia Ona ant stalo dėlioja knygas, kuriose – įstabi jos gyvenimo istorija. „Laisvės kovų archyvas“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Vorkutos politinių kalinių atsiminimai“, tai tik dalis knygų, kuriose atsispindi tauragiškės gyvenimo patirtis, juodu ant balto išdėstyti faktai ir atsiminimai. Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Tėvynei Oną Lešinskytę-Švedienę apdovanojo Kario Savanorio medaliu.
Gyvenimas keičiasi
Moteris neretai namie dailyraščiu dėlioja mintis, sako – tai palikimas ateinančioms kartoms. Išsaugojusi gausybę nuotraukų, tapusi keleto filmų heroje, nesureikšmina, kad jos nuotraukos publikuojamos knygų viršeliuose. Mačiusi vargo, tragiškai netekusi artimiausių žmonių, šiandien žvaliai ir iškalbingai dalijasi savo prisiminimais.
Ilgaamžės gyvenimo istorija įgauna dar daugiau naujų atspalvių, kai viską išgirsti iš jos pačios. Tauragiškė pasakoja kone kas vakarą prisimenanti savo gyvenimo istoriją, viską nuo pradžios, nuo mažų dienų. Puiki atmintis, vidinė energija ir optimizmas – kasdieniai moters palydovai. Iš senų nuotraukų žvelgia lietuvaitė ilgomis kasomis.
– Esu paprasta kaimo mergaitė, kilusi iš valstiečių, – kukliai tarsteli Ona.
„Nebuvo vagių, nieks nerakino durų“
Jau pokalbio pradžioje moteris užsimena turinti savitą požiūrį į gyvenimą.
– Mes augom kitaip. Duonos neturėjom, sirgau. Matau, kas yra negerai. Jaunimas dabar ne jaunimas, be idėjų. Jiems tik pinigai, televizorius ir daugiau nieko. Labai mažai gerų, siekiančių tikslo žmonių. Pro kaimynų namą einant, jei obuolys ant kelio buvo nukritęs jo net neimdavom – tai buvo nuodėmė. Nebuvo vagių, nieks nerakino durų. Pasikorė vienas dėl meilės. Įsimylėjo turtingą mergaitę ir tėvai neleido už biedno – tai buvo pirmas toks įvykis. Buvo pilnas kaimas vaikų, žmonės sveiki, ilgai gyveno, – Onos prisiminimuose gyva istorija.
Šiandien 90-metį perkopusi moteris sako beveik nežiūrinti televizoriaus, esą retai klausosi ir radijo. Didžiausias jos pomėgis – knygos.
– Man taip geriau. Aš noriu tylos. Tyloj, vienatvėj jaučiuosi laiminga, – pakiliu tonu kalba ilgaamžė.
Skaudi patirtis
Partizanė gimė siuvėjo ir audėjos šeimoje, gyveno Kaupių kaime, Tauragės valsčiuje, kur praleido rusų ir vokiečių okupacijų metus. Nors tuomet kaime gyveno apie 30 šeimų, pašnekovė nostalgiškai prisimena, kad dabar ten likusi vos viena sodyba.
1946 metais tėvelių sodyboje pradėję lankytis Tyrelių miške įsikūrę partizanai jų ūkyje įsirengė slėptuvę, kurią išsikasė daržo gale. Vyrai turėjo rašomąją mašinėlę, radijo imtuvą, leido laikraštėlį „Laisvės varpas“. Ona tuomet dirbo ryšininke – kaip pati sako, ir gyvulius surašinėjo, ir spaudą slapčia platino. Toliau viskas kaip iš istorijos vadovėlių – suėmimai, tardymai, slapstymaisi, lageriai. Ne kartą Onai pasisekė pasitraukti iš kautynių lauko, tačiau vienąkart moterį kliudė. Dar ir dabar likęs randas primena skaudžią lemtį.
Kiekvienas atsineša savo laimę
Gyvybinga moteris pasakoja dažnai einanti į bažnyčią, tikinti likimu:
– Kas žmogui brangiausia – tai tikėjimas. Dabar jaunimas netiki, o tikėjimas yra viskas, man tai viskas. Jeigu dabar neįvyksta, ko noriu, praeina kiek laiko ir išsipildo. Nuėjusi į bažnyčią padėkoju už viską, už visus metus. Buvo visokių dienų, mirtis žiūrėdavo į akis, bet vis tiek kažkoks angelas saugo mane, – viltingai kalba moteris.
Ir tuoj priduria, kad nieko pats žmogus gyvenime sau negali nustatyti, pakeisti:
– Gimei ir atsinešei savo laimę.