Visi mes, pakrikštytieji, save įvardijantys Katalikų Bažnyčios nariais, kai norime paaiškinti, kas yra kunigas, visada turime konkretų pavyzdį kunigo, kuris mus pakėlė, kai buvome sugniuždyti negandų ar laimino ypatinguose gyvenimo momentuose. Kalbiname Airijos lietuvių katalikų misijos, mūsų kraštietį kunigą Egidijų ARNAŠIŲ.
– Iš 17 kunigystės metų jau devyneri – tarnystės misijose Airijoje, dar treji Australijoje – taigi vis išeivijoje. Augote gausioje šeimoje mažiausiuoju vaiku. Kaip Jumyse brendo pašaukimas kunigiškai tarnystei?
– Nors augau religingoje šeimoje, mano pašaukimas kunigystei buvo man pačiam didelis netikėtumas. Buvau daugiabučio būrio vaikų kiemo eilinis, todėl prisipažinti, kad esu „davatka“, būtų buvę ne iš maloniausių. Mano vaikystės religinis gyvenimas buvo veikiau formalumas ir aklas paklusnumas tėvų valiai. Tėvas dažnai siūlydavo mane „įtaisyti“ Tauragės bažnyčioje klapčiuku, bet aš griežtai priešindavausi suvokdamas, kad būtų juokiamasi iš manęs kiemo vaikų žaidimų aikštelėje. Juolab nei maldai, nei kokiai kitai religinei praktikai nejaučiau jokio patraukimo. Teko girdėti, kad kiti kunigai nuo mažų dienų žaisdavę kunigus. Jokių panašių žaidimų nesu žaidęs. Vieną šaltą ir speiguotą 1980 metų sausio popietę einant Tauragės gatve staiga penkeriais metais vyresnis už mane ministrantas, dabar Detroito (JAV) lietuvių Dievo Apvaizdos parapijos klebonas kunigas Gintaras Jonikas pasisveikino ir pakvietė prisijungti prie bažnyčios ministrantų. Dar tą patį vakarą vienas pats pravėriau Tauragės bažnyčios zakristijos duris ir iškart supratau radęs savo gyvenimo vietą. Galiu drąsiai teigti, kad būdamas 12 metų aiškiai suvokiau savo būsimą pašaukimą. Nežinojau, nei kaip tai įvyks, nei kada, bet buvau tvirtai įsitikinęs, kad vieną gražią dieną tapsiu kunigu.
Mokykloje reikėjo nemažai valios pastangų apginti savo įsitikinimus prieš mokytojus ir prieš kai kuriuos bendramokslius. Pamenu, mūsų pradinukų klasėje iš bemaž 40 vaikų į klausimą: „Kas tiki Dievą?“ pakildavo tik kelios rankos. Už tai, kad viešai išdrįsdavome išpažinti savo tikėjimą, mums buvo žadama pilka ir paniekinta ateitis.
– Buvote gabus muzikai. Tai Jums trukdė ar padėjo pasirinktame kelyje?
– Ir padėjo, ir trukdė. Muzikinis ar kitoks meninis išsilavinimas visuomet praturtina žmogaus asmenybės sklaidą ir dvasinį pasaulį. Tačiau kai po tarnybos sovietinėje kariuomenėje stojau akistaton su pašaukimu kunigystei, kartu buvo gyva viltis ir troškimas muzikuoti. Atėjo metas rinktis. Tuo metu mąsčiau, kaip ir daugelis šiandien: į kunigystę nereikėtų veržtis per daug jaunam, reikėtų baigti universitetines studijas, įgauti gyvenimiškos patirties ir tik išgryninus ir suvokus savo pašaukimą pasukti kunigystės keliu. Tačiau viską gerai apsvarstęs su dvasios tėvu supratau, jei pašaukimas prie mano gyvenimo slenksčio, gal nebereikėtų laukti ir atidėlioti.
– Prisiminkite pirmuosius kunigystės metus ir pirmąjį paskyrimą į misijas Australijoje.
– Pačioje pradžioje manęs draugai dažnai klausdavo, koks vyno skonis mišių taurėje. Atsakydavau, kad vyno nejaučiu. Jausdavau ir iki šiol jaučiu nepaprastą dangiškos palaimos ir dieviško šaltinio skonį, nieko bendro neturintį su vynu. Tada mano pasaulietiniai bičiuliai atsakydavo: „Reiškia, jauti „draivą“ – vidinį impulsą, dvasinį pakylėjimą“. Nusišypsodavau, bet nesiginčydavau. Po ketverių metų, praleistų Mažeikių parapijos sielovadoje, netikėtai gavau Telšių vyskupo pasiūlymą vykti į Australijos lietuvių sielovados barus. Mažeikių klebono įpareigotas perduoti parapijos korespondenciją vyskupui ne kartą lankiausi kurijoje. Kartą nuvykęs jau su kitais reikalais tiesiog koridoriuje buvau netikėtai sustabdytas kurijos tarnautojo ir pakviestas tiesiai pas vyskupą. Visai netikėtai sulaukiau iš Vyskupo Antano Vaičiaus pasiūlymo vykti į Australiją. Dar tą pačią dieną sutikau Melburno lietuvių misijos pirmininką Henriką Antanaitį ir jo žmoną, garsią lietuvių menininkę Dalią. Tą pačią dieną priremtas prie sienos pažadėjau, kad sutinku vykti pas lietuvius į Australiją, Melburną.
– Buvote dar jaunas. Kalbos barjeras, tėviškės ilgesys. Kaip tai pavyko įveikti?
– Ne toks jau ir jaunas – buvau jau 32 metų. Kalbos barjeras buvo didžiulis, bet jei yra noras, bet kokia kalba išmokstama. Per metus pradėjau kalbėti angliškai. Tėviškės ilgesio problemą jau buvau įveikęs sovietinės kariuomenės dvejų metų atskirtimi nuo tėviškės ir brangių žmonių. Nors pirmais metais būdavo akimirkų, kai gailėdavausi išvykęs.
– Grįžus iš Australijos nedidelis atokvėpis Tėviškėje ir vėl misijos. Ar galite palyginti išeivius Australijoje ir Airijoje?
– Ne viskas šiame pasaulyje palyginama tokiu paprastu būdu. Skirtumas akivaizdus. Australijos ir viso plačiojo pasaulio išeivija išplėšta iš Lietuvos karo ir tremčių bei mirties pavojų. Australijos išeivija – tai sovietmečio išvarytoji karta ir jų vaikai. Dabartinė lietuvių išeivija Airijoje – tai ekonominiai emigrantai. Senoji karta stokodama visko sugebėjo pirmiausiai pasistatyti didžiules bažnyčias, kultūros ir meno centrus. To šiandien negalima pasakyti apie dabartinę išeivių iš Lietuvos bangą. Pokario išeivių karta turėjo daugiau vienybės ir sutarimo. Reikia pripažinti, kad senoji išeivija savo duoklę Lietuvai atidavė su kaupu. Ką nuveiks naudingo Lietuvai naujos išeivijos bangos, parodys ateitis.
– Antrojoje misijoje jau greit dešimtmetis. Kas Jus džiugina ir skaudina? Kokios lietuvybės tendencijos išeivijoje?
– Airijos lietuviai dar tik kelyje į savo tapatybės susiformavimą. Šiandien Vakarų Europoje gyvenantys lietuviai dažnai pyksta, kai pavadinami emigrantais, nes šių laikų susisiekimo priemonės Lietuvą leidžia pasiekti greičiau negu traukiniu ar autobusu iš Žemaitijos mūsų sostinę – Vilnių. Airijoje lietuviai kurtis pradėjo tik prieš gerą dešimtį metų. Dauguma atvykę prieš trejetą–penketą metų. Yra veikli Airijos lietuvių bendruomenė su savaitgalio lietuviškų mokyklų tinklu, tačiau esama ir nemažai lietuvybės reikalams abejingų žmonių. Kai sutikęs žmogų klausiu, ar jis ką nors bendro turi su savo gyvenamosios vietos lietuvių bendruomene, dažnai išgirstu išdidų atsakymą: „Ne!“ Bet kai žmogus prispaudžiamas kokios gyvenimo negandos, tada spėriai ieško vietos lietuvių pagalbos ir paramos. Tokie va mes, lietuviai, vienodai panašūs turbūt Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje.
– Domitės savo šeimos ir Lietuvos istorija. Inicijuojate ir remiate leidinius, istorinių įvykių įamžinimus. Šie metai reikšmingi istoriniais įvykiais: Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus, 1863 metų sukilimo minėjimai. Šių įvykių paminėjimai sutapo su Jūsų atostogomis tėviškėje, tiksliau, Jūsų aktyvia misionieriška veikla Tėviškėje.
– Kiekvienas, atvertęs savo šeimos, giminės praeities metraštį, atvers ir Lietuvos praeitį. Šiemet mano rūpesčiu buvo palikta keletas atminties ženklų ir Žemaičių krikšto jubiliejui, ir 1863 metų sukilimui. Kiek anksčiau pasirūpinau 1863 metų sukilimui skirtas atminimo lentas prasmingai įamžinti pražuvusiems sukilime kunigams-sukilėliams. Mes visi gerai žinome apie kunigą sukilėlį Antaną Mackevičių ir jo sudėtą auką ant Laisvės aukuro. Kiti sukilime dalyvavę kunigai ir paguldę savo gyvybes mažiau žinomi ir vis labiau užmirštami. Taigi nutariau pažadinti tik keleto kunigų – didvyrių, dvasios milžinų seną garbės aidą. Paparčių bažnyčioje Kaišiadorių rajone buvo pakabinta atminimo lenta nuo septynioliktojo amžiaus vidurio stovėjusiam dominikonų vienuolynui. Joje paminėtas ir žemaičių dominikonas, sukilėlių kapelionas Teofilis Račkauskas, sušaudytas Kaune. Gargždų bažnyčioje kartu su klebonu kanauninku Jonu Paulausku pakabinome 1863 metų sukilimo atminimo lentą kitam sukilėlių kapelionui, išėjusiam į sukilimą iš Gargždų parapijos, kunigui Izidoriui Noreikai, vėliau sušaudytam Telšiuose, atminti. Šių abiejų atminimo lentų autorius – menininkas Rimantas Laima. Kitas menininkas, skulptorius Airijos lietuvis Darius Miliauskas mano įkvėpimu ir rūpesčiu stilizavo iš keraminio molio 1863 metų sukilimo herbą. Šis herbas – Airijos lietuvių sielovados dovana Kražių kolegijos muziejui.
– Pastarieji metai ir Jūsų asmeninės skaudžios netekties metai – palydėjote į amžinybę mamą. Koks Jos pėdsakas Jūsų gyvenime?
– Pirmiausiai man mama Elena menasi jos dainose, išskirtinis buvo jos darbštumas, žemaitiškas užsispyrimas ir begalinis tikėjimas Lietuva. Jai labai rūpėjo, kad namuose skambėtų muzika, kad mes, vaikai, augtume muzikos ir meno apsuptyje. Per šeimos šventes kiekvienas vaikas turėdavo pamuzikuoti namų svečiams. Gyvai prisimenu kiekvieną mamos palaiminimą išvykstant į bet kokią kelionę. Įsimintina ir paskutinė gyvenimo pamoka, kurią gavau iš mamos, kai gulėjo mirties ir kančių patale Klaipėdos universitetinės ligoninės Intensyvios terapijos skyriuje. Artėjo rinkimų į Seimą diena. Ji nors kentėdama didžius kūno skausmus, bet iki paskutinės gyvenimo akimirkos išlaikė blaivų protą. Pasirūpinome, kad Jai būtų atvežti į ligoninę rinkimų ir referendumo dėl atominės Lietuvos ateities biuleteniai. Tada mes, vaikai, susimąstėme, kad prarandame ne tik motiną, bet ir žmogų, kuris kentėdamas didžius kūno skausmus taip nepaprastai ir su tokia meile tiki nepalaužiama Lietuvos ateitimi. Kai šiandien daugelis tyčiojasi iš Lietuvos, tiesiogine ir perkeltine prasme valosi į ją savo purvinus batus, mes juk vos ne kasdien prarandame tuos iš anos, senosios, Lietuvos atėjusius ir kas dieną išeinančius jos vaikus.
– Esame naujųjų išvakarėse, ko palinkėtute savo skaitytojui?
– Šiandien, kai tiek daug susipriešinimo, melo ir apgaulės tiek aukščiausiuose mūsų visuomenės sluoksniuose, tiek neretai ir artimiausiame šeimos rate pešantis dėl turtų, palikimų, atsigręžkime į Kūdikėlį Jėzų, gulintį Betliejaus prakartėlėje. Sustokime ir susimąstykime, koks trumpas laikas – ne turtuose žmogaus laimė, o žmogaus ir Dievo nuolatinėje draugystėje klausantis sąžinės, širdies ir artimo balso. Laimingų Naujųjų 2014 metų!
Kunigą Egidijų Arnašių kalbino Jadvyga Lekavičienė
