Kunigas Egidijus Arnašius: „Mes, lietuviai, vienodai panašūs Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje“
Įkelta:
2013-12-27
Nuotrauka
Aprašymas
Sukilimo herbo išleistuvės iš Lietuvos Atstovybės Dubline į Kražių muziejų. Kairėje – kunigas Egidijus Arnašius, dešinėje – Lietuvos ambasadorius Airijai Vidmantas Purlys. Tado Kubiliaus nuotrauka
,
Nuotrauka
Aprašymas
1863 m. sukilimo herbas. Darbo ir nuotraukos autorius Rimantas Laima

info@taurageszinios.lt

Visi mes, pakrikštytieji, save įvardijantys Katalikų Bažnyčios nariais, kai norime paaiškinti, kas yra kunigas, visada turime konkretų pavyzdį kunigo, kuris mus pakėlė, kai buvome sugniuždyti negandų ar laimino ypatinguose gyvenimo momentuose. Kalbiname Airijos lietuvių katalikų misijos, mūsų kraštietį kunigą Egidijų ARNAŠIŲ.

– Iš 17 kunigystės metų jau devyneri – tarnystės misijose Airijoje, dar treji Australijoje – taigi vis išeivijoje. Augote gausioje šeimoje mažiausiuoju vaiku. Kaip Jumyse brendo pašaukimas kunigiškai tarnystei?

– Nors augau religingoje šeimoje, mano pašaukimas kunigystei buvo man pačiam didelis netikėtumas. Buvau daugiabučio būrio vaikų kiemo eilinis, todėl prisipažinti, kad esu „davatka“, būtų buvę ne iš maloniausių. Mano vaikystės religinis gyvenimas buvo veikiau formalumas ir aklas paklusnumas tėvų valiai. Tėvas dažnai siūlydavo mane „įtaisyti“ Tauragės bažnyčioje klapčiuku, bet aš griežtai priešindavausi suvokdamas, kad būtų juokiamasi iš manęs kiemo vaikų žaidimų aikštelėje. Juolab nei maldai, nei kokiai kitai religinei praktikai nejaučiau jokio patraukimo. Teko girdėti, kad kiti kunigai nuo mažų dienų žaisdavę kunigus. Jokių panašių žaidimų nesu žaidęs. Vieną šaltą ir speiguotą 1980 metų sausio popietę einant Tauragės gatve staiga penkeriais metais vyresnis už mane ministrantas, dabar Detroito (JAV) lietuvių Dievo Apvaizdos parapijos klebonas kunigas Gintaras Jonikas pasisveikino ir pakvietė prisijungti prie bažnyčios ministrantų. Dar tą patį vakarą vienas pats pravėriau Tauragės bažnyčios zakristijos duris ir iškart supratau radęs savo gyvenimo vietą. Galiu drąsiai teigti, kad būdamas 12 metų aiškiai suvokiau savo būsimą pašaukimą. Nežinojau, nei kaip tai įvyks, nei kada, bet buvau tvirtai įsitikinęs, kad vieną gražią dieną tapsiu kunigu.

Mokykloje reikėjo nemažai valios pastangų apginti savo įsitikinimus prieš mokytojus ir prieš kai kuriuos bendramokslius. Pamenu, mūsų pradinukų klasėje iš bemaž 40 vaikų į klausimą: „Kas tiki Dievą?“ pakildavo tik kelios rankos. Už tai, kad viešai išdrįsdavome išpažinti savo tikėjimą, mums buvo žadama pilka ir paniekinta ateitis.

– Buvote gabus muzikai. Tai Jums trukdė ar padėjo pasirinktame kelyje?

– Ir padėjo, ir trukdė. Muzikinis ar kitoks meninis išsilavinimas visuomet praturtina žmogaus asmenybės sklaidą ir dvasinį pasaulį. Tačiau kai po tarnybos sovietinėje kariuomenėje stojau akistaton su pašaukimu kunigystei, kartu buvo gyva viltis ir troškimas muzikuoti. Atėjo metas rinktis. Tuo metu mąsčiau, kaip ir daugelis šiandien: į kunigystę nereikėtų veržtis per daug jaunam, reikėtų baigti universitetines studijas, įgauti gyvenimiškos patirties ir tik išgryninus ir suvokus savo pašaukimą pasukti kunigystės keliu. Tačiau viską gerai apsvarstęs su dvasios tėvu supratau, jei pašaukimas prie mano gyvenimo slenksčio, gal nebereikėtų laukti ir atidėlioti.

– Prisiminkite pirmuosius kunigystės metus ir pirmąjį paskyrimą į misijas Australijoje.

– Pačioje pradžioje manęs draugai dažnai klausdavo, koks vyno skonis mišių taurėje. Atsakydavau, kad vyno nejaučiu. Jausdavau ir iki šiol jaučiu nepaprastą dangiškos palaimos ir dieviško šaltinio skonį, nieko bendro neturintį su vynu. Tada mano pasaulietiniai bičiuliai atsakydavo: „Reiškia, jauti „draivą“ – vidinį impulsą, dvasinį pakylėjimą“. Nusišypsodavau, bet nesiginčydavau. Po ketverių metų, praleistų Mažeikių parapijos sielovadoje, netikėtai gavau Telšių vyskupo pasiūlymą vykti į Australijos lietuvių sielovados barus. Mažeikių klebono įpareigotas perduoti parapijos korespondenciją vyskupui ne kartą lankiausi kurijoje. Kartą nuvykęs jau su kitais reikalais tiesiog koridoriuje buvau netikėtai sustabdytas kurijos tarnautojo ir pakviestas tiesiai pas vyskupą. Visai netikėtai sulaukiau iš Vyskupo Antano Vaičiaus pasiūlymo vykti į Australiją. Dar tą pačią dieną sutikau Melburno lietuvių misijos pirmininką Henriką Antanaitį ir jo žmoną, garsią lietuvių menininkę Dalią. Tą pačią dieną priremtas prie sienos pažadėjau, kad sutinku vykti pas lietuvius į Australiją, Melburną.

– Buvote dar jaunas. Kalbos barjeras, tėviškės ilgesys. Kaip tai pavyko įveikti?

– Ne toks jau ir jaunas – buvau jau 32 metų. Kalbos barjeras buvo didžiulis, bet jei yra noras, bet kokia kalba išmokstama. Per metus pradėjau kalbėti angliškai. Tėviškės ilgesio problemą jau buvau įveikęs sovietinės kariuomenės dvejų metų atskirtimi nuo tėviškės ir brangių žmonių. Nors pirmais metais būdavo akimirkų, kai gailėdavausi išvykęs.

– Grįžus iš Australijos nedidelis atokvėpis Tėviškėje ir vėl misijos. Ar galite palyginti išeivius Australijoje ir Airijoje?

– Ne viskas šiame pasaulyje palyginama tokiu paprastu būdu. Skirtumas akivaizdus. Australijos ir viso plačiojo pasaulio išeivija išplėšta iš Lietuvos karo ir tremčių bei mirties pavojų. Australijos išeivija – tai sovietmečio išvarytoji karta ir jų vaikai. Dabartinė lietuvių išeivija Airijoje – tai ekonominiai emigrantai. Senoji karta stokodama visko sugebėjo pirmiausiai pasistatyti didžiules bažnyčias, kultūros ir meno centrus. To šiandien negalima pasakyti apie dabartinę išeivių iš Lietuvos bangą. Pokario išeivių karta turėjo daugiau vienybės ir sutarimo. Reikia pripažinti, kad senoji išeivija savo duoklę Lietuvai atidavė su kaupu. Ką nuveiks naudingo Lietuvai naujos išeivijos bangos, parodys ateitis.

– Antrojoje misijoje jau greit dešimtmetis. Kas Jus džiugina ir skaudina? Kokios lietuvybės tendencijos išeivijoje?

– Airijos lietuviai dar tik kelyje į savo tapatybės susiformavimą. Šiandien Vakarų Europoje gyvenantys lietuviai dažnai pyksta, kai pavadinami emigrantais, nes šių laikų susisiekimo priemonės Lietuvą leidžia pasiekti greičiau negu traukiniu ar autobusu iš Žemaitijos mūsų sostinę – Vilnių. Airijoje lietuviai kurtis pradėjo tik prieš gerą dešimtį metų. Dauguma atvykę prieš trejetą–penketą metų. Yra veikli Airijos lietuvių bendruomenė su savaitgalio lietuviškų mokyklų tinklu, tačiau esama ir nemažai lietuvybės reikalams abejingų žmonių. Kai sutikęs žmogų klausiu, ar jis ką nors bendro turi su savo gyvenamosios vietos lietuvių bendruomene, dažnai išgirstu išdidų atsakymą: „Ne!“ Bet kai žmogus prispaudžiamas kokios gyvenimo negandos, tada spėriai ieško vietos lietuvių pagalbos ir paramos. Tokie va mes, lietuviai, vienodai panašūs turbūt Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje.

– Domitės savo šeimos ir Lietuvos istorija. Inicijuojate ir remiate leidinius, istorinių įvykių įamžinimus. Šie metai reikšmingi istoriniais įvykiais: Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus, 1863 metų sukilimo minėjimai. Šių įvykių paminėjimai sutapo su Jūsų atostogomis tėviškėje, tiksliau, Jūsų aktyvia misionieriška veikla Tėviškėje.

– Kiekvienas, atvertęs savo šeimos, giminės praeities metraštį, atvers ir Lietuvos praeitį. Šiemet mano rūpesčiu buvo palikta keletas atminties ženklų ir Žemaičių krikšto jubiliejui, ir 1863 metų sukilimui. Kiek anksčiau pasirūpinau 1863 metų sukilimui skirtas atminimo lentas prasmingai įamžinti pražuvusiems sukilime kunigams-sukilėliams. Mes visi gerai žinome apie kunigą sukilėlį Antaną Mackevičių ir jo sudėtą auką ant Laisvės aukuro. Kiti sukilime dalyvavę kunigai ir paguldę savo gyvybes mažiau žinomi ir vis labiau užmirštami. Taigi nutariau pažadinti tik keleto kunigų – didvyrių, dvasios milžinų seną garbės aidą. Paparčių bažnyčioje Kaišiadorių rajone buvo pakabinta atminimo lenta nuo septynioliktojo amžiaus vidurio stovėjusiam dominikonų vienuolynui. Joje paminėtas ir žemaičių dominikonas, sukilėlių kapelionas Teofilis Račkauskas, sušaudytas Kaune. Gargždų bažnyčioje kartu su klebonu kanauninku Jonu Paulausku pakabinome 1863 metų sukilimo atminimo lentą kitam sukilėlių kapelionui, išėjusiam į sukilimą iš Gargždų parapijos, kunigui Izidoriui Noreikai, vėliau sušaudytam Telšiuose, atminti. Šių abiejų atminimo lentų autorius – menininkas Rimantas Laima. Kitas menininkas, skulptorius Airijos lietuvis Darius Miliauskas mano įkvėpimu ir rūpesčiu stilizavo iš keraminio molio 1863 metų sukilimo herbą. Šis herbas – Airijos lietuvių sielovados dovana Kražių kolegijos muziejui.

– Pastarieji metai ir Jūsų asmeninės skaudžios netekties metai – palydėjote į amžinybę mamą. Koks Jos pėdsakas Jūsų gyvenime?

– Pirmiausiai man mama Elena menasi jos dainose, išskirtinis buvo jos darbštumas, žemaitiškas užsispyrimas ir begalinis tikėjimas Lietuva. Jai labai rūpėjo, kad namuose skambėtų muzika, kad mes, vaikai, augtume muzikos ir meno apsuptyje. Per šeimos šventes kiekvienas vaikas turėdavo pamuzikuoti namų svečiams. Gyvai prisimenu kiekvieną mamos palaiminimą išvykstant į bet kokią kelionę. Įsimintina ir paskutinė gyvenimo pamoka, kurią gavau iš mamos, kai gulėjo mirties ir kančių patale Klaipėdos universitetinės ligoninės Intensyvios terapijos skyriuje. Artėjo rinkimų į Seimą diena. Ji nors kentėdama didžius kūno skausmus, bet iki paskutinės gyvenimo akimirkos išlaikė blaivų protą. Pasirūpinome, kad Jai būtų atvežti į ligoninę rinkimų ir referendumo dėl atominės Lietuvos ateities biuleteniai. Tada mes, vaikai, susimąstėme, kad prarandame ne tik motiną, bet ir žmogų, kuris kentėdamas didžius kūno skausmus taip nepaprastai ir su tokia meile tiki nepalaužiama Lietuvos ateitimi. Kai šiandien daugelis tyčiojasi iš Lietuvos, tiesiogine ir perkeltine prasme valosi į ją savo purvinus batus, mes juk vos ne kasdien prarandame tuos iš anos, senosios, Lietuvos atėjusius ir kas dieną išeinančius jos vaikus.

– Esame naujųjų išvakarėse, ko palinkėtute savo skaitytojui?

– Šiandien, kai tiek daug susipriešinimo, melo ir apgaulės tiek aukščiausiuose mūsų visuomenės sluoksniuose, tiek neretai ir artimiausiame šeimos rate pešantis dėl turtų, palikimų, atsigręžkime į Kūdikėlį Jėzų, gulintį Betliejaus prakartėlėje. Sustokime ir susimąstykime, koks trumpas laikas – ne turtuose žmogaus laimė, o žmogaus ir Dievo nuolatinėje draugystėje klausantis sąžinės, širdies ir artimo balso. Laimingų Naujųjų 2014 metų!

Kunigą Egidijų Arnašių kalbino Jadvyga Lekavičienė

Nuotrauka
rokas
Roko Baciuškos feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-01-24
Dvi savaitės dulkių, smėlio, greičio ir didžiulės įtampos – Rokas Baciuška šių metų Dakare išgyveno tikrą dramą. Nors grįžo be išsvajotos pirmosios vietos, po ilgos ir varginančios kovos ne savo noru nusileidęs, tačiau pagerinęs geriausią asmeninį rezultatą Dakare ir bagių klasėje užėmęs antrąją vietą. „Tokia maža ir tuo pačiu tokia didelė ta mūsų Lietuva, o ką jau kalbėti apie Tauragę. Jokie išbandymai nebaisūs, kai esame kartu, todėl dalinuosi džiaugsmu su jumis visais“, – teigė lenktynininkas.
Nuotrauka
ukininkas
Įkelta:
2023-01-14
Praėjusių metų pabaigoje surengtame Mero padėkos vakare už jaunatvišką ryžtą kuriant inovatyvų ir modernų ūkininko ūkį Tauro statulėlė įteikta Gyčiui Ūseliui. Dabar jaunasis Batakių seniūnijos ūkininkas dirba apie 120 hektarų žemės ir planuoja tolesnę ūkio ir technologijų plėtrą. Gytis dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros programose ir per investicinius projektus modernizuoja ūkį. O baigtos Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijos rodo dar vieną vaikino pomėgį – sportą. Gytis yra ir svarsčių kilnojimo pasaulio čempionas. 
Nuotrauka
kaledos
Įkelta:
2022-12-25
Kalėdų stebuklas dažniausiai prasideda nuo susitikimo su Kalėdų Seneliu. Vienas jų –  menininkas Edvardas Gasinskas. Daugybę metų šventėms pasipuošiantis Kalėdų Senelio kostiumu vyras nori pradžiuginti kuo daugiau žmonių.
Nuotrauka
ausra
Įkelta:
2022-12-24
Seni žmonės tokie pat svarbūs, kaip jauni, sveiki ir veiklūs. Tačiau dažnai jie gyvena vieniši ir jiems reikia pagalbos. Policijoje dirbanti Maltiečių savanorė Aušra Mandrijauskaitė-Dambrauskienė kas sekmadienį aplanko po keletą vienišų senolių, atveždama jiems ne tik maisto paketus, bet ir savo širdies šilumą. Ji sako, kad senoliams ne taip svarbu atvežamas maistas, kaip galimybė pabendrauti. Su jais išgertų arbatos puodelių, sako, negalėtų net suskaičiuoti, o geriausias atlygis – ją pamačius džiaugsmu sužibančios senolių akys.
Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.