„Tauragės žinias“ pasiekė informacija, kad du aktyvūs tauragiškiai sužadėtiniai Eglė Tverijonaitė ir Tadas Pipiras Švedijoje, Stokholme, pavasarį organizuoja labai lietuvišką renginį – su atlikėjais Justinu Lapatinsku ir Anatolijumi Oleinik, lietuviškais patiekalais ir pačia geriausia nuotaika. Mūsų kraštiečių tikslas – suburti emigracijoje gyvenančius lietuvius. Kas tie jauni kraštiečiai, šiuo metu vaikštantys Švedijos žeme, tačiau darbų lavinoje nepamirštantys vienyti lietuvių? Kalbamės su 23-ejų Egle.
– Kaip judu su Tadu likimas nubloškė į Švediją? Kiek laiko jūs ten?
– Švedijoje yra didelė tauragiškio vadovaujama statybos įmonė. Prisijungti prie darbo joje mus pakvietė draugai, taip pat tauragiškiai, kurie ten jau dirbo. Į Švediją atvykome beveik prieš dvejus metus.
– Papasakok apie savo pradžią Švedijoje.
– Pradžia buvo sunki: kelis mėnesius laukėme švediškų personos numerių. Kadangi taupėme, gyvenome pas vieną švedą jo svečių namelyje, aštuoni kilometrai nuo artimiausio miestelio. Neturėjom nei televizoriaus, nei interneto, nei draugų, su kuriais būtume galėję leisti laisvalaikį. Net automobilis buvo skolintas. Teliko džiaugtis gamta, kuri Švedijoje tikrai labai graži. Jūra, miškas – viskas šalia. Šiek tiek susitaupę, nusipirkom automobilį, vėliau gavome butą miestelyje. Pradėjau lankyti švedų kalbos kursus, vaikas – darželį, atsirado draugų. Gavau pavienių smulkių darbų. Vėliau darbo biržoje pasirinkau barmenų/baristų kursus. Nors dėl kalbos barjero buvo nelengva mokytis, po penkių mėnesių kursus baigiau, o diplomų įteikimo dieną buvau susitarusi dėl dviejų darbo pokalbių. Kitą dieną jau važiavau į darbą restorane. Ten dirbu jau beveik metus.
– Kaip atrodo tavo darbo diena?
– Gana intensyvi. Pabundu pusę penktos, susiruošiu darbui. Šeštą valandą jau turime būti darželyje, kur paliekam savo mažylį. Po to aštuonis kilometrus važiuoju iki kito miestelio, kur lipu į traukinį, važiuojantį į Stokholmą. Nuo miestelio, kuriame gyvename, Stokholmas nutolęs 80 kilometrų. Darbą baigiu apie 16 valandą, apie 18 valandą grįžtu į namus, pasiimu sūnų iš darželio ir bėgu ruošti vakarienės. Man patinka greitas gyvenimo ritmas, nes nėra laiko galvoti, kaip pavargsti, ir dejuoti. Be to, traukinyje turiu laiko paskaityti. Šiuo metu skaitau knygą „Kūno kalbos vadovas“. Mane domina knygos, iš kurių galiu gauti naudos.
– Ką Švedijoje veikia tavo sužadėtinis Tadas?
– Šiuo metu Tadas dirba lietuvių statybų įmonėje, mokosi švedų kalbos.
– Kaip susipažinote?
– Susipažinome tuometinėje „Šaltinio“ vidurinėje mokykloje, būdami dešimtokai. Tadas buvo naujokas. Iš karto krito į akį. Atrodė kaip studentas: dailūs marškinukai, tobulos kalbėjimo manieros. Nusprendžiau, kad man jo reikia, tad pirma parodžiau iniciatyvą bendrauti. Susitikome, pabendravome ir štai jau beveik aštuonerius metus esame kartu.
Būdami aštuoniolikos, susilaukėme sūnaus. Žinoma, buvo sunku. Ypač slėgė nuolatinis aplinkinių smerkimas, pikti žvilgsniai, bet namiškiai palaikė, padėjo – tai buvo svarbiausia.
– Ką prieš išvažiuodami veikėte Lietuvoje?
– Tadas dirbo stogdengiu, aš lankiau Suaugusiųjų mokymo centrą. Vėliau, kol sūnus buvo dar mažytis, po kelias valandas per dieną darbavausi gėlių salone. Esu dirbusi vadybininke langais prekiaujančioje įmonėje, išbandžiau save draudimo srityje, tačiau supratau, kad tai ne man. Pusę metų dirbau Anglijoje, kavinėje, vėliau greitojo maisto užkandinėje „Burger King“. Prieš išvažiuojant į Švediją Tadas dirbo statybose, aš „Iki“ parduotuvėje kasininke. Šiltuoju metų periodu pinigų užtekdavo, tačiau kitu metu versdavomės sunkiai. Laisvu laiku dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, kuriuos ir patys organizuodavome.
– Kokios aplinkybės privertė emigruoti?
– Smalsumas ir, žinoma, noras suteikti gražesnę ateitį savo vaikui ir sau.
– Kaip kilo mintis suorganizuoti renginį, kurio tikslas suburti lietuvius?
– Mintis kilo netikėtai. Kadangi dirbu restorane, kuriame vienu metu telpa apie 300 žmonių, pagalvojau – kodėl gi ne. Stokholme vyko Andriaus Mamontovo koncertas, žmonės su malonumu į jį ėjo. Lietuviškų renginių čia labai trūksta, o pasisėdėjimų su gyva lietuviška muzika, lietuviškais patiekalais, galų gale lietuvėmis padavėjomis ir vedėjais išvis niekas neorganizuoja. Stokholme gyvena daugiau nei 600 lietuvių. Norisi pabendrauti, pasidalyti idėjomis. Manau, daug lengviau, kai yra, į ką atsiremti, su kuo pabendrauti. Per šventes grįžome į Tauragę, nuvykome į Kauną, kur susitikome su renginių organizatoriais. Viską aptarėme ir pradėjome ruoštis: išplatinome skelbimą, išsiuntinėjome asmeninius kvietimus. Deja, paskutinėmis dienomis restorano, kuriame dirbu, direktorius sulaužė mūsų žodinį susitarimą ir suplanuotą renginio dieną nutarė restorane surengti irakietišką vakarėlį. Tačiau rankų nenuleidome, planuojame, kad renginys įvyks pavasarį.
– Ar tokį lietuvių susiėjimą organizuojate pirmą kartą?
– Tokio dydžio renginį pirmą kartą, todėl labai jaudinuosi ir noriu, kad viskas iki smulkmenų būtų tobula. Net pasamdžiau dvi moteris, kurios, kol tėveliai linksminsis, prižiūrės jų mažylius.
– Renginį vesi pati. Ar turi tokios patirties?
– Nuo penktos klasės lankiau Rimos Bandzinaitės vadovaujamą dramos būrelį. Ne taip seniai jai parašiau, ar ji mane prisimena. „Kaip galiu neprisiminti tokios gabios aktorės?“ – atrašė ji. Gyvenimas susiklostė taip, kad dramai nebeliko laiko, bet visada, pasitaikius galimybei, ropščiuosi ant scenos ir mėgaujuosi jos teikiamais malonumais. Tai mano didžiausia aistra.
Kalbino Karina Sėrikova
