Karina SĖRIKOVA
Joną Jakštaitį pirmą kartą pastebėjau Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje. Smulkus vyras nedrąsiai užlipo ant scenos ir į jį sužiuro stebuklu blizgančios mažylių akys. Jonas prisipažįsta, kad pradžioje skaityti savo eiles vaikams buvo labai baisu, bet vėliau priprato ir suprato nenuspėjamus ir keistus klausytojus – vaikus. Todėl dabar skaitymas vaikams – vienas didžiausių poeto malonumų. Susipažinkite su vaikiškų knygelių autoriumi Jonu Jakštaičiu. Prieš keletą dienų jis išleido jau trečiąją savo knygą vaikams.
Talentą atskleidė anglų kalbos mokytoja
Kad turi talentą eiliuoti, Jonas Jakštaitis suprato ketvirtoje klasėje, besimokydamas Pagėgių vidurinėje mokykloje, kai anglų kalbos mokytoja uždavė išversti anglišką eilėraštį į lietuvių kalbą.
– Pamenu, gavau dvejetą, nes mokytoja nepatikėjo, kad tai aš išverčiau eilėraštį, manė, kad kažkas man padėjo. Pats pastebėjau, kaip gerai man pasisekė išversti eilėraštį, o vėliau, kai dar ir kiti tai pripažino, pasidarė labai malonu. Nuo to laiko pradėjau eiliuoti, rašyti į mokyklos sienlaikraštį, – apie savo hobio užuomazgas pasakojo tauragiškis autorius.
Baigęs mokyklą J. Jakštaitis išvyko tarnauti į tarybinę armiją, pateko į sporto batalioną. Ten, pasak kūrėjo, ne tik rašyti, bet ir laiko apie tai net pasvajoti nebuvo. Baigęs tarnybą jaunas vyras grįžo į Tauragę.
„Piešė“ vaizdelius apie darbo spartuolius
Čia įsidarbino bendrovėje „Tauragės keramika“ šaltkalviu ir dirbo ketverius metus. Vis dėlto ilgiausiai, 26-erius metus, J. Jakštaitis dirbo Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje. Bedirbdamas vadinamuosiuose „skaičiukuose“, J. Jakštaitis rašė į tuometinį „Leniniečių balsą“.
– Rašiau vadinamuosius vaizdelius apie žmones. Tuomet buvo aukštinamas darbinis lenktyniavimas, todėl aprašydavau tuometinius darbo spartuolius. Taip pat sueiliuodavau ir vieną kitą linksmesnį eilėraštį. Vis dėlto visada labiausiai traukė rašyti vaikams, – prisipažino Jonas.
Kai sugriuvo gamyklos, J. Jakštaitis nutarė įkurti savo verslą – atidarė valgyklą ir pirtį. Tuo metu poetas rašė mažai, nes daug dirbo. Vis dėlto istorijos, kurias patyrė besidarbuodamas nuosavame versle, po truputį gula į autobiografinę knygą „Žmogus iš pirties“, nors autorius vis dar bijo svajoti, kada ši knyga išvys dienos šviesą, todėl juokauja, kad net ir pavadinimas iki to laiko gali pasikeisti. Jono verslas nebuvo sėkmingas – žlugo maždaug po metų, todėl vyras įsidarbino tuometinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“, vėliau tapusia „Orlen Lietuva“ operatoriumi. Knygą, tiksliau, net tris, Jonui pavyko išleisti. Ir visos jos skirtos mažiesiems.
Patinka dargana
Pirmoji J. Jakštaičio knyga mažiesiems dienos šviesą išvydo 2011-aisiais, kaip Jonas sako, literatų klubo „Žingsniai“ prezidentės Vilijos Užmiškienės iniciatyva.
– Visą savo gyvenimą rašiau vaikams. Tačiau rimtai į tai nežiūrėjau, todėl visi mano eilėraščiai anksčiau ar vėliau nukeliaudavo į krosnį. Tačiau kažkada neseniai nutariau savo eiles parodyti senam pažįstamam Eugenijui Šalčiui, kuris mane nusiuntė tiesiai pas Viliją. Ji ir paragino išleisti knygą, – prisiminė Jonas.
Pirmoji J. Jakštaičio eilėraščių knygelė pavadinta „Mažos šiltos pasakaitės“. Į ją sugulė 36 pasakojimai iš miško. Pasak autoriaus, šie eilėraščiai skirti ikimokyklinukams.
– Mano eilėraščių veikėjai – dažniausiai žvėreliai, paukščiai, vabalai, taip pat vėjas ir lietus. Apskritai man labai patinka darganotas oras, net nežinau, kodėl. Aklai nieko nerašau, įkvėpimas kyla iš gamtos. Išeinu į kiemą ir stebiu – kad ir smilgą. Kartais temas pasufleruoja vaikai, kuriems skaitau savo pasakaites, – teigė J. Jakštaitis.
Antroji autoriaus knyga pasirodė šiemet. Ji pavadinta „Banguoja jūra per laukus“. Paklausus, apie ką šioje knygelėje suguldyti eilėraščiai, J. Jakštaitis nusišypsojo ir atsakė – apie tą patį.
– Nekeičiu temos. Nesu parašęs nė vieno eilėraščio apie traktorių ar vežimą. Visada veikia gyvūnai arba gamta. O taip pat nesu parašęs nė vieno rimto eilėraščio, tikiuosi, niekada ir neteks to daryti, – sakė Jonas.
Rašymas – kaip religija
Eilėraščiams kurti kasdien Jonas skiria keturias valandas. Tai rašytojas daro ne iš pareigos, kadangi knygų leidyba neatneša pelno, greičiau atvirkščiai – tik patuština piniginę, tačiau iš malonumo.
– Keturios valandos kasdien man lyg religija. Turiu būti vienas, niekieno netrukdomas, nes mintis sugeba labai greitai praplaukti pro šalį. Žmona dėl to, kad dėl rašymo mažiau laiko praleidžiu su ja, nepyksta, atvirkščiai – skatina rašyti. Ji pirmoji, kuri perskaito mano eilėraščius, ir jei jai nepatinka, eilėraštį paleidžiu dūmais, – tikino pašnekovas.
Likimas taip sudėliojo, kad savo vaikams Jonas savo eilėraščių neskaitė – nemanė, kad jie ko verti, tačiau rašytojo anūkai senelio knygas jau patys skaito, pirmieji jas pačiupinėja.
Prieš keletą dienų Jono namus pasiekė dar viena dėžė su šiltomis, spaustuvės dažais kvepiančiomis knygelėmis. Trečiojoje tauragiškio knygoje „Uždainavo vėjas“ vaizduojami metų laikai. Maža to, autorius teigia, kad jau yra parašęs ir ketvirtąją vaikų knygelę, tačiau ši dar laukia savo eilės.
