Savaitgalį teko važiuoti į Jurbarką. Pakeliui akis užkliuvo už pamiškėje kūrenamo nedidelio laužo ir įdomios, pradžioje net nesuprantamos skulptūros. Kai priartėjau, pamačiau, kad kūgio forma sukrauti pagaliai – ne kas kita, o šluotos. Šalia laužo šildėsi Leonu prisistatęs vyriškis.
Į mišką atginė sunkus gyvenimas
Gaurės seniūnijos Paikojų kaimo gyventojas Leonas šluotas riša jau ne pirmus metus. Leono tikinimu, ne iš gero gyvenimo. Esą prieš maždaug penkerius metus gydytojai jam uždraudė veikti tai, ką jis moka geriausiai, – dirbti motoriniu pjūklu. Teko suktis, kaip išmano.
– Miškų ūkyje dirbau nuo 1988 metų. Daugiausiai su pjūklu. Iš pjūklo geras uždarbis, bet ilgai negali dirbti su tokiu dalyku – atima ir kojas, ir rankas. Santariškėse man buvo pasakyta, kad jei ir toliau dirbsiu su pjūklu, galutinai susirgsiu sąnarių liga. Dabar, kai išėjau į mišką, jaučiuosi daug geriau, – pasakojo vyriškis.
Taigi Leono simpatija miškui neatsitiktinė. Jis čia jaučiasi sveikai. Vasarą Leonas taip pat draugauja su mišku – renka grybus ir uogas.
– Nuvažiavus į miestą, man greitai pradeda skaudėti galvą nuo išmetamųjų dujų. Jūs prie to pratę, net nejaučiat, kaip tai kenksminga, – pridūrė Leonas.
Natūrali šluota žiemą nepakeičiama
Paklaustas, kiek laiko trunka pagaminti šluotą, Leonas patikslino, kad šluota rišama. Surišti šluotą ilgai netrunka, tačiau tam reikia pasiruošti – susirinkti šluotražių. Leonas pabrėžė, kad savo gaminiams renka tik neproduktyvią miško medžiagą.
– Reikia rinkti tik jauno beržo vyteles, sausas beržas netinka. O ir bet koks netinka, – atviravo šluotdarys.
Anot Leono, gera šluota žiemą labai svarbi.
– Su sintetine sniego nepašluosi. O štai beržinė – visai kas kita, – teigė vyras.
Tik va pati gamta šiemet Leonui nepalanki – sniego vis nėra.
Gyvenimas arčiau gamtos ar socialinė nelygybė?
Iš eglės šakų pastogę susirentęs, nuolat laužą kūrenantis Leonas, reikia pripažinti, atrodo egzotiškai. Kai apie tai užsiminiau, vyras atsakė – kad ne tik man. Esą susidomėję, kokios aplinkybės jį išvijo į mišką, pabendrauti su Leonu sustoja ne tik Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai, tačiau dažnai ir užsieniečiai.
Anksčiau Leonas šluotų surišdavo gerokai daugiau, kaip pats išsireiškė, urmu, tačiau vėliau viskas pasikeitė, jis nebeturi pinigų verslo liudijimui nusipirkti. Mat nelaimė vyrą užklupo – sudegė jo namas.
Šiuo metu Leonas gyvena laikinai jam skirtame socialiniame būste.
– Laikinai gavau 18 kvadratų butuką. Stoviu eilėje socialiniam būstui gauti. Seniūnija man nemoka pašalpos, tai verčiuosi, kaip išmanau. Jau metai taip... – liūdnai atviravo Leonas.
Atsisveikindama palinkėjau vyriškiui sėkmės, o Leono draugas, tądien jam padėjęs rišti šluotas, sušuko pavymui, kad po straipsnio, žiūrėk, Leonas dar ir žmoną susirasiąs.