Archyvų paslaptys

Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – žymiausias kultūros paminklas Adakave

• Raimonda ALYSIENĖ
• Lapkričio 8, 2023

Žymiausias kultūros paminklas Adakave, kaip teigia istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai knygoje „Pietų Karšuva“, – Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1793 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių ir Adakavo dvaro sodybos komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia valstybės saugomi ir į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2003 m.

Pastatė vietinis dvarininkas

Kaip 2007 m. išleistos kolektyvinės monografijos „Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“ dalyje „Adakavo Šv. Jono bažnyčia“ rašo Dalia Klajumienė, „iki mūsų dienų išlikusio puikios medinės architektūros Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir šalia stovinčios varpinės ansamblio architektūros formos, išlikę dailės paminklai iškalbingai liudija daugiau nei 200 metų istoriją, juose atsispindi įvairūs puošybos periodai, perstatymai, remontai, puoselėtos maldingumo tradicijos. Neblogai išsilaikiusių archyvinių dokumentų įrašai leidžia rekonstruoti prarastus elementus“.

Ansamblis pastatytas vietinio dvarininko, Ariogalos tijūno, Nemakščių ir Lopaičių seniūno Jono Adakausko fundacija. Kaip knygoje „Pietų Karšuva“ rašo istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai, iš pradžių Adakavo bažnytėlė buvusi tik filija, tačiau 1803 m. tas pats J. Adakauskas bažnyčiai dovanojo 3 tūkst. rublių ir daugiau nei valaką žemės. Tai leido Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui įkurti Adakavo parapiją. Tas pats vyskupas 1809 m. birželio 24 d., tai yra bažnyčios šventojo globėjo šv. Jono Krikštytojo dieną, šventovę konsekravo. Prie bažnyčios J. Adakausko rūpesčiu buvo pastatyta ir nedidelė prieglauda, vadinamoji špitolė.

Šiaulių „Aušros“ muziejus, inventorinis numeris ŠAM Poz. Nr. 441/III-1. Autorius Peliksas Bugailiškis, 1938 m.

Nuo pastatymo iki mūsų dienų, nors bažnyčia ir buvo ne kartą tvarkyta ir remontuota, jos struktūra nedaug tepakito. Kaip teigia D. Klajumienė, 1804 m. inventoriuje pateiktas statinio apibūdinimas atitinka ir šių dienų vaizdą: „[Bažnyčia] pailgos formos, 12 sieksnių ilgio, 6 sieksnių pločio. Pastatyta iš pušies medžio. Su nedidele koplyčia iš vienos ir zakristija iš kitos pusės. Ant mūryto pamato. Priekinis fasadas apkaltas obliuotomis lentomis, [turi] laužytą karnizą. Ant kurio [fasado] Apvaizdos akis pavaizduota. Virš fasado nemažas trijų tarpsnių su karnizais bokštas. Visos briaunos metalo skarda apkaltos. Su dideliu kryžiumi ant jo ir varpeliu (signaturka) viduje“. Paprasta ir monumentali Adakavo bažnyčios architektūra reprezentuoja liaudiškų Žemaičių bažnyčių statybų tradiciją. Jai, kaip ir kitoms XVIII a. šventovėms, būdingos kresnos ir masyvios proporcijos, fasadų kompozicijoje dominuoja aukštas dvišlaitis stogas.

2007 m. išleistame straipsnyje D. Klajumienė rašo, kad nepakito ir šalia bažnyčios stovinčios varpinės architektūra. Statinys medinis, dvitarpsnis, su plačia karnizo juosta tarp tarpsnių, dengtas keturšlaičiu stogeliu. Jo išorinės sienos apkaltos lentomis, o stogelio centre kylantis neaukštas bokštelis užbaigtas metaliniu kryžiumi. 1804 m. dokumente rašoma, kad varpinėje tuomet buvę trys Karaliaučiuje lieti varpai: vienas didelis ir du mažesni. Vietiniai žmonės liudija, kad dabar varpinėje tėra tik vienas šv. Jono vardu pavadintas varpas. 2006 m. mokslinės ekspedicijos metu tyrinėtojams nepavyko jo apžiūrėti, tad, neturėdami daugiau duomenų, jie negalėjo patvirtinti, kad tai vienas iš senųjų, XVIII a. pabaigoje lietų varpų.

Vidaus puošyba ne kartą keista

Skirtingai nuo vientisos, XVIII a. pabaigos statybos tradiciją atspindinčios bažnyčios išorės, kaip teigia autorė, šventovės vidaus puošyba buvo ne kartą keista, todėl turi tiek XVIII a. pabaigos, tiek ir XIX a. ar XX a. pirmosios pusės dekoro elementų.

Tik pastatytoje bažnyčioje minima buvus keturis altorius: trys presbiterijoje, o ketvirtas – koplyčioje. Visų trijų presbiterijoje įkomponuotų altorių puošyba buvo iliuziškai nutapyti ant drobės pagal vėlyvojo baroko madą. Ant tapytų architektūrinę altoriaus kompoziciją vaizduojančių struktūrų buvo pritvirtinti aliejinės tapybos šventųjų paveikslai. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje buvo titulinis šv. Jono Krikštytojo paveikslas, antrajame pavaizduota Apvaizdos akis. Antrasis, Evangelijos pusės, altorius buvo skirtas šv. Antanui su to paties titulo paveikslu pirmajame tarpsnyje. Antrajame tarpsnyje – nedidelis Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos paveikslėlis. Laiškų pusėje įkomponuotas trečiasis altorius turėjo šv. Stanislovo ir šv. arkangelo Mykolo paveikslus. Koplyčios altorius XIX a. pradžios dokumente aprašomas kaip paprastas, senovinio stalių ir drožėjų darbo. Jo centre buvo pakabintas sakykla.

Be didžiųjų altorių, šventovėje buvo procesijose naudojamas nedidelis nešiojamas altorėlis, kurio dekorą sudarė drožiniais įrėminti šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos paveikslai. Prie dešinės šoninės sienos pastatyta pakabinamo tipo sakykla su ažūriniu, drožiniais ir skulptūra puoštu stogeliu. Kaip tvirtina 1804 m. inventorius, į sakyklą buvo lipama mediniais laipteliais iš zakristijos. Prie šoninių sienų buvo pastatyta po vieną klausyklą, o bažnyčios centrinę erdvę užpildė dvi eilės suolų. Vargonų chore stovėję nauji Karaliaučiuje padirbti nedideli 7 balsų vargonėliai, vadinami pozityvu. Tarp 1804 ir 1821 m. buvo įsigyta keletas naujų skulptūrų, nes 1821 m. dokumente atsiranda žinutė apie didelę drožtą Nukryžiuotojo skulptūrą bažnyčios prieangyje (bobinčiuje) ir procesijų kryžių su Nukryžiuotuoju, laikomą prie didžiojo altoriaus. Tuo pat laikotarpiu įsigyta ir krikštykla, kuri dokumente apibūdinta kaip esanti „subtilaus drožėjų darbo“. Bažnyčios vidaus sienos XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje, derinant prie iliuziškai ant drobės tapytų altorių, greičiausiai taip pat buvo išdažytos iliuziškai imituojant įvairias architektūros detales: karnizus, braukas ir kt. Nors dokumentuose užsimenama tik apie „įvairiaspalvį išdažymą“, tačiau vargonų chore išlikęs nedidelis senosios polichromijos fragmentas patvirtina sienas buvus spalvingas ir iliuziškai daugiaplanes.

Pirmuosius žymesnius bažnyčios vidaus puošybos keitimus, kaip rašo D. Klajumienė, galima pastebėti lyginant 1821 ir 1826 m. vizitacijų aktus. Šie dokumentai liudija, kad tarp 1821 ir 1826 m. vietoj koplyčią puošusio seno vienatarpsnio drožėjų darbo Šv. Onos altoriaus buvo pastatytas naujas paprastas staliaus darbo, tačiau dviejų tarpsnių akcentas. Pirmajame tarpsnyje įkomponuotas Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, o antrajame – šv. Onos paveikslas.

Didžiausios pertvarkos

Didžiausios pertvarkos Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ansamblyje buvo vykdomos apie 1876–1880 m. Tada buvo tvarkoma bažnyčia, šventorius apjuostas akmenų mūro tvora ir pastatyti išraiškingi neobarokinės formos baltai tinkuoti vartai. Pagrindinių vartų centrinė dalis akcentuota kaltiniu ornamentuotu kryžiumi, kurio stiebe pritvirtinta 1880 m. data, manytina, žyminti darbų pabaigą. 1886 ir 1893 m. dokumentuose užfiksuota, kad minimu laikotarpiu buvo naujai perstatomi ir klebonijos ūkiniai pastatai, 1878 m. ant mūrinio pamato perstatyta špitolė. Iki mūsų dienų išlikęs buvusios prieglaudos (špitolės) pastatas, kaip yra pastebėjęs V. Almonaitis, reprezentuoja žemaitiškos liaudies architektūros bruožus: masyvias proporcijas, pusvalmį stogą, vertikalų fasadų apkalimą lentomis, specifinį langų ritmą.

Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka

XIX a. pabaigos dokumentuose neužfiksuota, tačiau žvelgiant į šiandieninį Adakavo bažnyčios interjerą akivaizdu, kad apie XIX a. aštuntąjį dešimtmetį buvo pastatyti naujieji, mūsų dienas pasiekę altoriai. Jie pakeitė buvusius iliuziškai tapytus ant drobės ir koplyčioje stovėjusį medinį altorių. Nors istorikai Almonaičiai juos įvardija kaip baroko stiliaus, pasak D. Klajumienės, iš tiesų jų architektūrinėje struktūroje tėra tik vėlesnis įvairių stilių – baroko, klasicizmo – elementų imitavimas. Tokie altoriai plito XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. Tačiau naujai pastatytame keturių altorių ansamblyje priderinti kai kurie senųjų altorių elementai: paveikslai, drožybos detalės.

XIX a. aštuntajame dešimtmetyje bažnyčioje statant naujuosius altorius, tikriausiai buvo nutapyti šv. Antano, šv. Stanislovo ir šv. Jurgio paveikslai.

Literatūroje apie Adakavo bažnyčią taip pat nurodoma, kad šventovė buvo dar kartą atnaujinama 1911 m. [Misius K, Šinkūnas R., 1993, p. 419]. Tada iš Italijos bažnytinių dirbtuvių buvo įgytos ir šiandien bažnyčioje esančios medinės reljefinės Kryžiaus kelio stotys. Tuo pat metu, taip pat greičiausiai Italijoje, nupirktos Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūros, puošiančios didžiojo altoriaus ir koplyčios altoriaus pirmuosius tarpsnius. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvoje buvo ypač vertinami Italijos ir Prancūzijos bažnytinių dirbtuvių gaminiai. Apie 1911 m. galėjo atsirasti ir dvi Nukryžiuotojo skulptūros, kurios dabar yra priebažnytyje ant piliorių. Skulptūros neabejotinai yra išdrožtos vietos meistrų XX a. pradžioje. Tokie išraiškingų neogotikinių formų drožiniai Lietuvos bažnyčiose plito nuo XIX a. pabaigos ir buvo madingi net iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio.

Vargonai

Adakavo bažnyčios vargonai, kaip teigiama interneto svetainėje www.vargonai.lt, sukurti apie 1770–1780 metus. Remiantis instrumento tyrimais ir analogais spėjama, kad tai – Adamo Gottlobo Casparini dirbtuvių meistrų kūrinys. Vargonai yra labiau saloniniai nei bažnytiniai, todėl spėjama, kad jie anksčiau galėjo stovėti netolimame dvare. Iki šių dienų vargonai išliko beveik autentiški, išskyrus dumples: jas 1986 m. restauravimo metu pagamino Vilniaus vargonų dirbtuvė. 2010 m. Adakavo vargonus restauravo vokiečių meistro Kristiano Wegscheiderio firma.

Dailės paminklų išliko ne tik Adakavo bažnyčioje, bet ir šventoriuje. Netoli varpinės stovi medinis koplytstulpis su stiebe įrėžta 1883 m. data, kuri tikriausiai žymi jo pastatymo laiką. Koplytstulpį tradiciškai sudaro laužyto silueto tašytas stiebas, ant jo pritvirtinta keturkampė su medinėmis skulptūrėlėmis koplytėlė, užsibaigianti ornamentuotu metaliniu kryželiu. Šventoriuje palaidotas altaristas Kazimieras Viršila (1913–1981).

Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka