Archyvų paslaptys

Sartininkai gali didžiuotis dviem nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau šįsyk apie vieną jų – Šv. Jurgio bažnyčią. Šiemet šiai bažnyčiai sukanka 236 metai. Parapijos pastatų ansamblio viduje saugomi įspūdingi meno kūriniai bei istorinių asmenybių atminimas. 

Telšių vyskupijos puslapyje dalijamasi informacija, kad Sartininkų Šv. Jurgio bažnyčia stovi Sartininkų kaime, 14 km į šiaurę nuo Pagėgių, Sartės (Kamonos kairiojo intako) kairiajame krante. Bažnyčiai 1786 m. paskirtas valakas žemės, o 1787 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia, priklausiusi Vainuto, vėliau – Žygaičių parapijos filijai. 1805 m. veikė parapinė mokykla. 1912 m. įkurta parapija. Bažnyčia liaudies architektūros formų, kryžminio plano, su bokšteliu. Joje yra 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame yra medinė varpinė, Kryžiaus kelio stotys (10 skulptūrinių grupių), čia palaidotas Sartininkų klebonas Alfonsas Škikūnas (1911–1981 m.).

Istorikų Vytenio ir Junonos Almonaičių knygoje „Pietų Karšuva“ plačiai pasakojama apie Sartininkų Šv. Jurgio bažnyčią.

Pasak istorikų, ryškiausias Sartininkų akcentas – katalikų Šv. Jurgio bažnyčios architektūrinis ansamblis. Sąlygos jam iškilti atsirado 1796 m., kai karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas, bažnyčios statybai skyrė valaką žemės. Netrukus, 1797 m., Žemaičių seniūnijos vėliavininko, Vainuto seniūno Jurgio Bilevičiaus ir parapijiečių pastangomis buvo suręsta medinė liaudiškos architektūros bažnyčia. 

Meno kūriniai

„Pietų Karšuvoje“ rašoma, kad bažnyčios išvaizda nuo XVIII a. pabaigos iki mūsų dienų iš esmės nepakito. Įdomu, kad, specialistų apskaičiavimais, jos pagrindinio fasado aukščio (iki karnizo) ir pločio santykis beveik atitinka aukso pjūvio proporciją (1:1,6–1,7). Istorikai mano, kad vietiniai meistrai, rentę šį sakralinį pastatą, ją sugebėjo išgauti, vadovaudamiesi intuicija. Kaip būdinga Žemaitijai, minėtas fasado aukštis yra mažesnis už plotį, tai suteikia statiniui monumentalumo. Bažnyčios vidaus dekoras – neobarokinio stiliaus. Joje yra trys šio stiliaus bruožų altoriai, sudarantys gana vientisą ansamblį. Į visus altorius įkomponuoti meniški paveikslai. Didžiajame matomas bažnyčios titulą atitinkantis „Šv. Jurgis“, tapytas XIX a. pradžioje. Jis pagal bažnytinį kalendorių keičiamas į Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. Antrajame šio altoriaus tarpsnyje – XVIII a. pabaigos Jėzaus Nazariečio paveikslas. Dešiniojo altoriaus pirmajame tarpsnyje yra paveikslas „Šv. Apaštalas Baltramiejus“, antrajame – nežinomo vyskupo paveikslas. Kairiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje įkomponuotas paveikslas „Marijos apsilankymas pas Elžbietą“, antrajame – „Šv. Uršulė“. Šoninių altorių paveikslai datuojami su vietinėmis pamaldumo tradicijomis: parapijoje švenčiami Šv. Jurgio, Šv. Baltramiejaus ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. 

Nuotrauka

„Sakralinis paveldas“ feisbuko nuotrauka

„Interjerą papildo XIX a. tapytos liaudiško stiliaus Kryžiaus kelio stotys, vietinių meistrų darbo baldai ir kita“, – vardijama knygoje. 

Pasak istorikų, šventorių tradiciškai juosia akmenų mūro tvora, į kurią įkomponuotos koplytėlės su meniškomis, lipdytinėmis Kryžiaus kelio stotimis. XIX a. statytoje medinėje varpinėje kabo du varpai: 80 cm skersmens „Jurgis“ ir 72 cm – „Baltramiejus“. Jie nulieti 1928-aisiais, greičiausiai Vokietijoje. Pasak įrašo, „Jurgį“ fundavusi Marcijona Petrosaitė (Petrošaitė?). Parapijiečiai prisimena, kad II pasaulinio karo metais varpai buvo paslėpti – užkasti žemėje. Greta varpinės – 2016 m. pašventintas stogastulpis „Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui atminti“.

Greta – kunigų kapai

Šventoriuje, už bažnyčios altorinės dalies, senovinis geležinis kryžius žymi kunigo, knygnešio Krizostomo Juškevičiaus (1798–1875) kapą. Kunigaudamas Sartininkuose K. Juškevičius įsitraukė į vyskupo  M. Valančiaus suburtos knygnešių organizacijos veiklą. 

„Jis saugodavo ir, matyt, platindavo slapčia per sieną pervežtas lietuviškas knygas. Matyt, buvo labai atsargus ir apdairus, nes, organizaciją susekus, K. Juškevičius baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patrauktas. Jo kapas 2009-aisiais sutvarkytas kunigo Jono Bučinsko iniciatyva“, – rašoma knygoje „Pietų Karšuva“.

Vertinamas dailėtyrininkų

Šventoriuje į bene 4,7 m aukštį kyla šviesaus akmens kryžius. Kaip sako sunkiai beįskaitomas įrašas, jis pastatytas 1886 m. mirusio parapijiečio Pranciškaus Prišmanto atminimui. Pastarasis palaidotas gretimose kapinėse. Pasak istorikų Almonaičių, kryžius ir dabar subtiliai sudvasina bei puošia bažnyčios aplinką. Jis gana laibas, tradicinių formų, todėl iškart sunku net patikėti, jog jis – ne iš medžio, bet akmeninis. Lengvumo įspūdį sustiprina pakraščius apeinanti reljefinė juostelė, kamieną puošiančios iškilios žvaigždutės, širdys, kiti simboliniai ženklai. Kryžių padirbo garsus akmentašys Bonifacas Norvaiša (1841–1913). Žinoma 15 jo kūrinių Šilutės, Šilalės, Tauragės rajonų paribių kaimuose. B. Norvaiša, gimęs Sedos parapijoje, buvo bežemis. Šiame krašte apsistojo bijodamas persekiojimo už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Dailėtyrininkų jis labiausiai vertinamas todėl, kad medinių liaudies memorialinių paminklų tradiciją interpretavo, naudodamas akmenį, visų nuostabai – dažnai monolitinį. Palaidotas jis Šilalės kapinėse. Kaip užrašyta ant paties B. Norvaišos padirbto kryžiaus čia, Sartininkuose, „Skajtitojau Praszom Atsiduset Uz Jo Duszy“.

Tiesiai iš šventoriaus – įėjimas į Sartininkų parapijos kapines. Čia dėmesį iškart traukia XIX a. pabaigoje statyta koplytėlė, primenanti senąsias kapinių tvarkymo tradicijas, tačiau autentišką išvaizdą iš dalies jau praradusi. Kapinių šiaurės rytiniame pakraštyje stovi dar vienas, tik žemesnis B. Norvaišos darbo akmeninis kryžius su užrašu: „Amzina atilsy Francisku Friszmancuj 1886“. Taigi čia palaidotas tas pats parapijietis, kuris ypatingu kryžiumi pagerbtas ir šventoriuje. Kapinėse išlikę ir daugiau meniniu požiūriu vertingų kryžių bei paminklų, senų lietų plakečių su užrašais vietos tarme.

Nuotrauka

Ievos Bartminaitės/Kultūros vertybių registro nuotrauka

Įtraukta į vertybių registrą

Sartininkų kaimo kapinių koplytėlė į Kultūros vertybių registrą įtraukta 1993 metais kovo 5-ąją. Koplytėlė yra stačiakampio plano, medinės su betono cokoliu, stogas keturšlaitis, dengtas skarda bei puoštas ornamentuotu kryžiumi. Kaip rašoma koplytėlės aprašyme, Marijos skulptūra dingo 2001 m.

Nuotrauka