Autorės nuotrauka
Apie buvusį partizaną, politinį kalinį Leoną Laurinską-Liūtą (1926–2013) kiekvienas, bent kiek besidomintis rezistenciniu laikotarpiu Lietuvoje, daugiau ar mažiau yra girdėjęs. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremties ir rezistencijos muziejuje, šiam narsiam vyrui skirta visa ekspozicija: nuotraukos iš partizaninio laikotarpio ir bausmės vietos – Mordovijos ASSR, nemažai nuotraukų ir iš įvairių renginių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Sukaupta nemaža šūsnis įvairių publikacijų – tiek jo paties rašytų, tiek apie jį patį, bei keletas asmeninių daiktų, kuriuos muziejui perdavė jo sutuoktinė Valerija Laurinskienė ir giminaičiai.
Apdovanojimai
Džiaugiamės ekspozicijoje turėdami jo apdovanojimus: 1998 m. gegužės 19 d. už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę LR prezidento dekretu L. Laurinskas apdovanotas 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu; 1992 m. kovo 4 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu; 2000 m. balandžio 3 d. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu; 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1994 m. rugpjūčio 17 d. už nuopelnus ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę krašto jam įteiktas apsaugos ministro vardinis ginklas-pistoletas. Šis eksponatas ypač patrauklus ir įdomus moksleiviams berniukams.
65 laiškai
Bet, pasirodo sutuoktinė muziejui buvo perdavusi ne viską. Sau buvo pasilikusi Leono iš Sibiro jai rašytus laiškus. Šių metų pradžioje visą šūsnį laiškų dviejuose paprasto rudo popieriaus paketuose į Tremties ir rezistencijos muziejų atnešė 702 kuopos šaulys Antanas Kiniulis, kuriam laiškus perdavė Valerijos giminaitės vyras Kęstutis Jurgelevičius. Suskaičiavome 65 laiškus, o 66-asis buvo rašytas Leono mamos, Onos Laurinskienės. Šiandien Valerijos tarp gyvųjų jau nėra – eidama 91-uosius metus 2016 metais ji išėjo Anapilin. Leonas Laurinskas mirė 2013 metais, eidamas 88-uosius. Šiemet gegužės 4 dieną bus minimos 10-osios Liūto mirimo metinės.
A. Beresnevičiaus/savaitraščio „Žemaičių saulutė“ (Nr. 51 (57), 1995 m. gruodžio 23 d.) nuotrauka
Tad koks gi buvo Liūtas kaip žmogus, kaip vyras, rašantis laiškus merginai? Kas juos siejo? Viename interviu Valerija minėjo, kad su Leonu susipažino jos tetos namuose, vėliau siuntė siuntinius į kalėjimą ir mylimojo ilgai laukė grįžtančio. Susitikimas ir pažintis buvo lemtinga – du jauni žmonės krito vienas kitam į širdis. Ir ypač šiuose santykiuose buvo sužeista Valerijos širdis, nes mergina, nepaisydama Leonui skirtos 25+5 laisvės atėmimo bausmės, pasiryžo jo laukti. Pirmąjį laišką parašė būtent ji, Valerija. Iš išsaugotų jai adresuotų partizano laiškų matome, kad pirmasis laiškas Valerijai buvo parašytas 1958 m. spalio 10 d., paskutinis – 1970 metais, vis dar iš Sibiro. Kada Leonas su Valerija susituokė, deja, tikslių duomenų nėra. Pasak kalbinto K. Jurgelevičiaus, Liūtas niekad nepripažino nei sovietinės sistemos, nei sovietinės santuokos, todėl jiedu su Valerija buvo įregistravę tik bažnytinę santuoką (deja, kada ir kur tai įvyko, duomenų neturime).
Laiškas – staigmena
Pirmajame Leono laiške – atsakyme Valerijai jaučiama, kad jos laiškas Liūtui buvo jam didelė staigmena. Kaip pats rašo: „Iš karto pažvelgęs į laišką netikėjau savo akimis, galvoju, nejaugi šis laiškas bus nuo Jūsų. Nors dažnai pagalvodavau apie Tave, bet būdamas beveik už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos netikėjau, kad kuomet nuo Tavęs pasieks mane nors kokia žinutė.“ Pirmajame ir antrajame laiškuose Leonas į Valeriją kreipiasi „Miela Vale“, o visuose likusiuose kreipinys – „Valyte“. Įdomi detalė, kad pirmuose laiškuose į Valeriją Leonas dažniausiai kreipiasi „Jūs“, „Tu“ pasitaikydavo vienas kitas. Susirašinėjimui įsibėgėjus jau visada kreipdavosi „Tu“. Prie kreipinio „Jūs“ Liūtas grįždavo, kai būdavo susierzinęs, pyktelėjęs. O tokių momentų visuose 65-iuose laiškuose buvo.
Duomenų, kaip jam vaikystėje sekėsi Vytogalos, Ringalių mokyklose, nėra, bet žvelgiant į rašytus laiškus susidaro geras įspūdis – rašysena tvarkinga, be didelių gramatinių klaidų. Visi laiškai rašyti rašaliniu parkeriu, tonas visada mandagus. Kiekviename laiške pasiteiraudavo apie jos, jos tėvelio sveikatą, o jei žinodavo, kad ji ar kažkas iš artimųjų sunegalavo, visada būdavo išreiškiamas rūpestis, palaikymas. Laišką visad baigdavo palinkėdamas laimės, „su Dievu“, kartais – „bučiuoju“. Nors kai kuriuose laiškuose ir buvo jaučiamas susierzinimas dėl nepagrįstų Valytės įtarinėjimų, matyt, ir priekaištų, bet jis išlikdavo korektiškas ir mandagus, bandydavo ją nuraminti, paaiškinti situaciją. O Lietuvoje likusiai Valerijai išties buvo nelengva, mat iš bendrų pažįstamų išgirsdavo, kad Leonas ne vienai jai rašąs laiškus. Bet juos jungęs jausmas buvo stipresnis ir visos negandos buvo įveiktos, visi nesutarimai išspręsti.
1962-aisiais – tik du laiškai
Mergina ne kartą Liūtą pradžiugindavo netikėtais siuntiniais, banderolėmis. Pasirodo, partizanui dažnai laiškų rašymas būdavo ribojamas, nes, kaip jis atsargiai užsimindavo, būdavo „patekęs į viršininko nemalonę“. Tai rodo, kad Liūto širdis, būdas nerimo ir nelaisvėje. Ir tai tik patvirtina 1961 m. rugpjūčio 27 d. rašytas laiškas, kuriame Laurinskas mini, kad Mordovijos aukščiausiasis teismas nuteisė jį metams uždaro kalėjimo. Kaip žinia, jis buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą. Antrą kartą patekti į Vladimiro kalėjimą grėsė 1963 m. Tais metais gegužę buvo gavęs įspėjimą. Tad būtent 1962 metais Valerija iš Leono tegavo 2 laiškus, nes kalėjime laiškai buvo uždrausti. O daugiausiai laiškų Valytei Leonas parašė 1960, 1967 ir 1968 metais – po 9 laiškus per metus. Kad monotoniškos dienos nelaisvėje slinktų greičiau, Laurinskas pradėjo mokytis. 1965 m. liepos 28 d. rašytame laiške Leonas pasigiria, kad sėkmingai išlaikė egzaminus ir gavo 8 klasės baigimo pažymėjimą. 11 klasių Laurinskas taip pat baigė Sibire.
1966 m. liepos 2 d. Liūtas rašo, kad jį ir dar keletą tautiečių buvo išvežę į Saransko tardymo kalėjimą. Tenai prabuvęs 3 savaites grąžintas atgal į lagerį ir iki bausmės pabaigos buvo uždrausta gauti siuntinius, 3 mėnesius naudotis lagerio parduotuve. Galėjo gauti tik banderolę, tačiau be jokio maisto. Prisimenant faktą, kad Liūtas 1948 m. kautynių Kasbarynės miške, netoli Lomių, buvo sužeistas, vėliau turėjo sveikatos problemų dėl kojos, visą gyvenimą jautė sužeidimo pasekmes, priverstiniai darbai nelaisvėje dar labiau alino tiek jo koją, tiek apskritai sveikatą. Jis rašo: „Kiekvieną dieną reikia eiti prie priverstinių darbų, o jei neišeisi, pasodins karcerin ant penkiolikos parų. Kalba trumpa, arba – arba...“ Laiškuose L. Laurinskas užsimena, jog net keletą kartų pas jį į Mordoviją buvo atvykę saugumiečiai iš Lietuvos, su kuriais turėjęs „nesklandų pokalbį“. Paskutinis laiškas iš nelaisvės Valerijai rašytas 1968 m. lapkričio 20 d., kitas, rašytas 1968 m. gruodžio 8 d., jau siųstas iš vadinamosios „laisvės“, iš Irkutsko, kur apsistojo pas mamą ir brolį (mama ir brolis į Irkutską buvo ištremti 1948 m. ). Pirmą laišką Lietuvoje Valerijai Liūtas parašė 1969 m. lapkričio 14 d. Bet, kaip žinia, šis vizitas į Lietuvą buvo trumpas. Kaip ir daugelis tokio likimo sugrįžėlių, Laurinskas leidimo gyventi Lietuvoje negavo. „Tik tiek turiu pasakyti, kad gavau iš Vilniaus atsakymą ant to pareiškimo kur rašiau, kad leistų Lietuvoje apsigyventi. Atsakymą gavau neigiamą, atsakė trumpai ir aiškiai: „kad jūsų pareiškimas adresuotas Lietuvos Vidaus Reikalų Ministerijai, buvo išžiūrėtas ir nepatenkinta“, – citata iš L. Laurinsko laiško, rašyto 1970 m. liepos 18 d. Tad kurį laiką jis gyveno ir dirbo Irkutsko srityje, vėliau prisiregistravo pas draugą Latvijoje. O grįžus į Lietuvą, kaip žinoma, partizano širdis ir toliau narsiai plakė jo krūtinėje... kol užgeso amžiams.
Leonas „Liūtu“ buvo visą savo gyvenimą, bet laiškai byloja, kad santykyje su moterimi, kuriai jautė simpatiją, buvo ir švelnus, ir mandagus.
Autorės nuotrauka
Kauno apygardos prokuratūros prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo ir nužudymo pareikšti 36-erių Tauragės gyventojui. Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo perseki
UAB Tauragės šilumos tinklai informuoja, kad nors šildymo sezonas oficialiai pasibaigė, esant nepalankioms oro sąlygoms (žemai oro temperatūrai, drėgmei ar komforto stokai), yra galimybė laikinai pratęsti šildymo tiekimą. Ką daryti, norint pratęsti šildymą?1. Prašymas administratoriui, surinkus gyventojų sutikimą
Vilniuje gegužės 21-22 dienomis vyksiančioje tarptautinėje Sacharovo konferencijoje pranešimą skaitysiantis filosofas iš Prancūzijos Michel Eltchaninoff sako: „Putinas įsitikinęs, kad Rusija yra imperija. Jis pats sakė, kad imperijos sienos „kvėpuoja“ – tai reiškia, kad jas galima keisti, galima „ž
Kiekvieną pavasarį pradėjus žydėti medžiams ir augalams, žiedadulkių koncentracija ore ženkliai išauga, sukeldama alergines reakcijas jautriems asmenims. Ši problema kamuoja nemenką šalies gyventojų dalį – kone trečdalis jų (30 proc.) kasmet patiria įvairaus intensyvumo alerginius simptomus, rodo „Lietuvos draudimo"
Prie mikrofono - Rimgaudas Gruzdys, vienas organizatorių ir VšĮ „APK Motorsport“ direktorius. Kalbamės apie unikalų renginį Tauragėje – „Asfalto ir purvo nuotykis: Tauragės pavasaris 2025“. Kalbino Arūnas Graželiūnas. https://open.spotify.com/episode/0PxOiEnxRJUYIYBxicrjED Gegužės 10 dieną, še&sca
Kalbamės su Tauragės kultrūos centro dailininke, edukatore Areta Didžioniene. Pokalbis sukosi apie... meną – tokį neaprėpiamą, tokį begalinį, įvairų ir nenuspėjamą. https://open.spotify.com/episode/4OUP3Ies07Z29SJDn9Pen4 Kalbino Arūnas Graželiūnas. Tauragės kultūros centro nuotr.
Penktadienį, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje žurnalistas ir knygų autorius Dovydas Pancerovas pristatė savo knygą „Pragaro vartai“.Prieš susitikimą bibliotekoje Dovydas Pancerovas apsilankė Tauragės radijo studijoje. Kalbėjomės apie romaną „Pragaro vartai“
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai sėkmingai demaskavo narkotinių medžiagų platintojus bei pirkėjus. Kratų metu pareigūnai aptiko ir paėmė narkotinių bei psichotropinių medžiagų, taip pat grynųjų pinigų, įtariama, gautų iš nusikalstamos veikos. Balandžio 30 d. apie 17.40 val. Tauragėje, Bernotiškės gatvė
Tauragės rajono savivaldybė žengia dar vieną svarbų žingsnį siekiant klimato neutralumo – mūsų savivaldybei suteiktas Europos Sąjungos Klimato neutralumo misijos (EU Mission Label) ženklas. Šis įvertinimas patvirtina ambicingus klimato veiksmų planus ir atveria naujas galimybes investicijoms bei tarptautiniam bendradarbiavimui. Taura
Britų nuotykių simbolis, prekės ženklas, Defender žengė svarbų žingsnį pasirengimo link, siekiant debiutuoti Pasaulio ralio–reidų čempionate (W2RC) – atliktas pirmasis prototipo Defender Dakar D7X-R bandymas Maroke, taip pat paskelbti du elitiniai lenktynininkai. Keturiolika kartų Dakaro ralį laimėjęs Stéphane’as Peterhans
Gegužės 23, 24 ir 29 dienomis, minint „valso karaliaus“ Johanno Strausso jaun. 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Lietuvoje pirmą kartą statomą operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Operetės siužetas nukels į rytietiškų pasakų pasaulį, kur meilė, kaip ir dera operetėje, triumfu
Gegužės 9 dieną, 17.30 val. Klaipėdos profesionalaus meno galerijoje „Lyceum“ (Danės g. 9) atidaroma žymaus Lietuvos skulptoriaus, dailininko Regimanto Midvikio (1947–2015) kūrybos paroda „Pastelinis džiazas“, kurioje bus pristatomos menininko sukurtos pastelės, įkvėptos džiazo ir pajūrio kraštovaizdžio ritmų. M