Autorės nuotrauka
Apie buvusį partizaną, politinį kalinį Leoną Laurinską-Liūtą (1926–2013) kiekvienas, bent kiek besidomintis rezistenciniu laikotarpiu Lietuvoje, daugiau ar mažiau yra girdėjęs. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremties ir rezistencijos muziejuje, šiam narsiam vyrui skirta visa ekspozicija: nuotraukos iš partizaninio laikotarpio ir bausmės vietos – Mordovijos ASSR, nemažai nuotraukų ir iš įvairių renginių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Sukaupta nemaža šūsnis įvairių publikacijų – tiek jo paties rašytų, tiek apie jį patį, bei keletas asmeninių daiktų, kuriuos muziejui perdavė jo sutuoktinė Valerija Laurinskienė ir giminaičiai.
Apdovanojimai
Džiaugiamės ekspozicijoje turėdami jo apdovanojimus: 1998 m. gegužės 19 d. už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę LR prezidento dekretu L. Laurinskas apdovanotas 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu; 1992 m. kovo 4 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu; 2000 m. balandžio 3 d. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu; 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1994 m. rugpjūčio 17 d. už nuopelnus ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę krašto jam įteiktas apsaugos ministro vardinis ginklas-pistoletas. Šis eksponatas ypač patrauklus ir įdomus moksleiviams berniukams.
65 laiškai
Bet, pasirodo sutuoktinė muziejui buvo perdavusi ne viską. Sau buvo pasilikusi Leono iš Sibiro jai rašytus laiškus. Šių metų pradžioje visą šūsnį laiškų dviejuose paprasto rudo popieriaus paketuose į Tremties ir rezistencijos muziejų atnešė 702 kuopos šaulys Antanas Kiniulis, kuriam laiškus perdavė Valerijos giminaitės vyras Kęstutis Jurgelevičius. Suskaičiavome 65 laiškus, o 66-asis buvo rašytas Leono mamos, Onos Laurinskienės. Šiandien Valerijos tarp gyvųjų jau nėra – eidama 91-uosius metus 2016 metais ji išėjo Anapilin. Leonas Laurinskas mirė 2013 metais, eidamas 88-uosius. Šiemet gegužės 4 dieną bus minimos 10-osios Liūto mirimo metinės.
A. Beresnevičiaus/savaitraščio „Žemaičių saulutė“ (Nr. 51 (57), 1995 m. gruodžio 23 d.) nuotrauka
Tad koks gi buvo Liūtas kaip žmogus, kaip vyras, rašantis laiškus merginai? Kas juos siejo? Viename interviu Valerija minėjo, kad su Leonu susipažino jos tetos namuose, vėliau siuntė siuntinius į kalėjimą ir mylimojo ilgai laukė grįžtančio. Susitikimas ir pažintis buvo lemtinga – du jauni žmonės krito vienas kitam į širdis. Ir ypač šiuose santykiuose buvo sužeista Valerijos širdis, nes mergina, nepaisydama Leonui skirtos 25+5 laisvės atėmimo bausmės, pasiryžo jo laukti. Pirmąjį laišką parašė būtent ji, Valerija. Iš išsaugotų jai adresuotų partizano laiškų matome, kad pirmasis laiškas Valerijai buvo parašytas 1958 m. spalio 10 d., paskutinis – 1970 metais, vis dar iš Sibiro. Kada Leonas su Valerija susituokė, deja, tikslių duomenų nėra. Pasak kalbinto K. Jurgelevičiaus, Liūtas niekad nepripažino nei sovietinės sistemos, nei sovietinės santuokos, todėl jiedu su Valerija buvo įregistravę tik bažnytinę santuoką (deja, kada ir kur tai įvyko, duomenų neturime).
Laiškas – staigmena
Pirmajame Leono laiške – atsakyme Valerijai jaučiama, kad jos laiškas Liūtui buvo jam didelė staigmena. Kaip pats rašo: „Iš karto pažvelgęs į laišką netikėjau savo akimis, galvoju, nejaugi šis laiškas bus nuo Jūsų. Nors dažnai pagalvodavau apie Tave, bet būdamas beveik už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos netikėjau, kad kuomet nuo Tavęs pasieks mane nors kokia žinutė.“ Pirmajame ir antrajame laiškuose Leonas į Valeriją kreipiasi „Miela Vale“, o visuose likusiuose kreipinys – „Valyte“. Įdomi detalė, kad pirmuose laiškuose į Valeriją Leonas dažniausiai kreipiasi „Jūs“, „Tu“ pasitaikydavo vienas kitas. Susirašinėjimui įsibėgėjus jau visada kreipdavosi „Tu“. Prie kreipinio „Jūs“ Liūtas grįždavo, kai būdavo susierzinęs, pyktelėjęs. O tokių momentų visuose 65-iuose laiškuose buvo.
Duomenų, kaip jam vaikystėje sekėsi Vytogalos, Ringalių mokyklose, nėra, bet žvelgiant į rašytus laiškus susidaro geras įspūdis – rašysena tvarkinga, be didelių gramatinių klaidų. Visi laiškai rašyti rašaliniu parkeriu, tonas visada mandagus. Kiekviename laiške pasiteiraudavo apie jos, jos tėvelio sveikatą, o jei žinodavo, kad ji ar kažkas iš artimųjų sunegalavo, visada būdavo išreiškiamas rūpestis, palaikymas. Laišką visad baigdavo palinkėdamas laimės, „su Dievu“, kartais – „bučiuoju“. Nors kai kuriuose laiškuose ir buvo jaučiamas susierzinimas dėl nepagrįstų Valytės įtarinėjimų, matyt, ir priekaištų, bet jis išlikdavo korektiškas ir mandagus, bandydavo ją nuraminti, paaiškinti situaciją. O Lietuvoje likusiai Valerijai išties buvo nelengva, mat iš bendrų pažįstamų išgirsdavo, kad Leonas ne vienai jai rašąs laiškus. Bet juos jungęs jausmas buvo stipresnis ir visos negandos buvo įveiktos, visi nesutarimai išspręsti.
1962-aisiais – tik du laiškai
Mergina ne kartą Liūtą pradžiugindavo netikėtais siuntiniais, banderolėmis. Pasirodo, partizanui dažnai laiškų rašymas būdavo ribojamas, nes, kaip jis atsargiai užsimindavo, būdavo „patekęs į viršininko nemalonę“. Tai rodo, kad Liūto širdis, būdas nerimo ir nelaisvėje. Ir tai tik patvirtina 1961 m. rugpjūčio 27 d. rašytas laiškas, kuriame Laurinskas mini, kad Mordovijos aukščiausiasis teismas nuteisė jį metams uždaro kalėjimo. Kaip žinia, jis buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą. Antrą kartą patekti į Vladimiro kalėjimą grėsė 1963 m. Tais metais gegužę buvo gavęs įspėjimą. Tad būtent 1962 metais Valerija iš Leono tegavo 2 laiškus, nes kalėjime laiškai buvo uždrausti. O daugiausiai laiškų Valytei Leonas parašė 1960, 1967 ir 1968 metais – po 9 laiškus per metus. Kad monotoniškos dienos nelaisvėje slinktų greičiau, Laurinskas pradėjo mokytis. 1965 m. liepos 28 d. rašytame laiške Leonas pasigiria, kad sėkmingai išlaikė egzaminus ir gavo 8 klasės baigimo pažymėjimą. 11 klasių Laurinskas taip pat baigė Sibire.
1966 m. liepos 2 d. Liūtas rašo, kad jį ir dar keletą tautiečių buvo išvežę į Saransko tardymo kalėjimą. Tenai prabuvęs 3 savaites grąžintas atgal į lagerį ir iki bausmės pabaigos buvo uždrausta gauti siuntinius, 3 mėnesius naudotis lagerio parduotuve. Galėjo gauti tik banderolę, tačiau be jokio maisto. Prisimenant faktą, kad Liūtas 1948 m. kautynių Kasbarynės miške, netoli Lomių, buvo sužeistas, vėliau turėjo sveikatos problemų dėl kojos, visą gyvenimą jautė sužeidimo pasekmes, priverstiniai darbai nelaisvėje dar labiau alino tiek jo koją, tiek apskritai sveikatą. Jis rašo: „Kiekvieną dieną reikia eiti prie priverstinių darbų, o jei neišeisi, pasodins karcerin ant penkiolikos parų. Kalba trumpa, arba – arba...“ Laiškuose L. Laurinskas užsimena, jog net keletą kartų pas jį į Mordoviją buvo atvykę saugumiečiai iš Lietuvos, su kuriais turėjęs „nesklandų pokalbį“. Paskutinis laiškas iš nelaisvės Valerijai rašytas 1968 m. lapkričio 20 d., kitas, rašytas 1968 m. gruodžio 8 d., jau siųstas iš vadinamosios „laisvės“, iš Irkutsko, kur apsistojo pas mamą ir brolį (mama ir brolis į Irkutską buvo ištremti 1948 m. ). Pirmą laišką Lietuvoje Valerijai Liūtas parašė 1969 m. lapkričio 14 d. Bet, kaip žinia, šis vizitas į Lietuvą buvo trumpas. Kaip ir daugelis tokio likimo sugrįžėlių, Laurinskas leidimo gyventi Lietuvoje negavo. „Tik tiek turiu pasakyti, kad gavau iš Vilniaus atsakymą ant to pareiškimo kur rašiau, kad leistų Lietuvoje apsigyventi. Atsakymą gavau neigiamą, atsakė trumpai ir aiškiai: „kad jūsų pareiškimas adresuotas Lietuvos Vidaus Reikalų Ministerijai, buvo išžiūrėtas ir nepatenkinta“, – citata iš L. Laurinsko laiško, rašyto 1970 m. liepos 18 d. Tad kurį laiką jis gyveno ir dirbo Irkutsko srityje, vėliau prisiregistravo pas draugą Latvijoje. O grįžus į Lietuvą, kaip žinoma, partizano širdis ir toliau narsiai plakė jo krūtinėje... kol užgeso amžiams.
Leonas „Liūtu“ buvo visą savo gyvenimą, bet laiškai byloja, kad santykyje su moterimi, kuriai jautė simpatiją, buvo ir švelnus, ir mandagus.
Autorės nuotrauka
Bijotų dvaro festivalis – kaip tas karamelinis saldainis: ilgai „grojantis“ ir suteikiantis saldų malonumą. O su kuo dar galima palyginti daugiau kaip mėnesį trunkantį renginį? Prieš porą savaičių Bijotų dvaro festivalio sumanytojai ir organizatoriai kvietė į Teatrų subuvimą, o jau šią savaitę į dar porą renginių. Vi
Akcinė bendrovė „Via Lietuva“ informuoja, kad 2025 m. liepos 20 d. nuo 9:00 iki 24:00 val. dėl planinių sistemos migravimo darbų į valstybinį duomenų centrą, laikinai neveiks kelių naudotojo mokesčio sumokėjimo sistema, todėl elektroninės vinjetės (e-vinjetė) nebus galimybės nusipirkti nei svetainėje keliumokestis.lt, nei iš plat
Rugpjūčio 14 d. 20 val. Klaipėdos festivalio klausytojai kviečiami į unikalų simfoninės muzikos koncertą „Kodas MKČ", skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras", diriguojami vyriausiojo teatro dirigento Tom
Prie Bilionių piliakalnio, etnografinėje sodyboje „Gīvenėms“, vėl susirinko tautodailininkai iš visos Lietuvos – kurti, bendrauti, dalintis idėjomis, tampančiomis medžio dirbiniais, skulptūromis, paveikslais, puošiančiais jau ne vien Bilionių seniūniją, bet visą Šilalės kraštą. Tradicinio tautodailės pl
Neįtikėtina, kaip aiškiai gitara ir akordeonas, grojant jais drauge, gali pasakoti istorijas. Vakar Tauragės geležinkelio stotyje įvykusiame koncerte tauragiškiai pabuvojo ir Pietų Amerikoje, ir Italijoje, ir Japonijoje. Tikėtina, jog dažnas, užmerkęs akis, mintimis paklajojo ir po savo gyvenimą – netradicinio instrumentų
Komandos formavimo žaidimai yra puikus būdas stiprinti bendradarbiavimą ir pasitikėjimą tarp darbuotojų. Įmonė siūlo platų įvairių veiklų spektrą, kuris apima komandinę dinamiką, kūrybines užduotis ir fizinio aktyvumo rungtis. Šie žaidimai leidžia darbuotojams atsiskleisti, gerinti bendravimo įgūdžius ir siekti bendro tikslo. Pasirinkti tin
Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informuoja apie pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimo bei fizinio smurto atvejų. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos 2025 m. liepos 9 d. apie 19.10 val. Tauragėje, Dariaus ir Girėno gatvėje, patikrinimui buvo sustabdytas automobilis „Su
Paauglystė – išskirtinai jautrus ir iššūkių kupinas laikotarpis ne tik vaikams, bet ir jų tėvams bei mokytojams. Šiuolaikinius paauglius veikia nuolatinis informacijos srautas, socialinių tinklų įtaka ir išaugęs elektroninių patyčių mastas. Visa tai prisideda prie prastėjančios emocinės sveikatos, didėjančio
Liepos 12 dieną Tauragėje Pilies aikštėje užlies amatininkų, tautodailininkų ir kūrėjų šurmulys. Čia vyks „Amatų ir skonių mugė“ – renginys, kuriame ne tik galima įsigyti išskirtinių rankų darbo dirbinių, bet ir susipažinti su jų kūrėjais. „Mugėje susirinks kūrėjai, tautodailininkai ir amatininkai i&sca
Dubajuje dingo žinomas Lietuvos sportinių šokių šokėjas, tauragiškis Vykintas Širmas. Suteikti bet kokios informacijos apie dingusį brolį socialiniuose tinkluose prašo sesuo Dovilė Širmaitė. Portalas Lrt.lt praneša, kad paskutinė žinoma V. Širmo žinoma buvimo vieta – butų kompleksas &bd
Tauragėje paskutinį kartą lankęsis 2018 metais, Benas Norvilas savo viešnagės Lietuvoje metu aplankė Tauragės rajono savivaldybę, kur jam buvo įteiktas Garbės ambasadoriaus ženklelis. Tąkart išvykęs vienas, šįkart sugrįžo į gimtąjį kraštą su šeima. Spėjo sudalyvauti Pasaulio lietuvių žaidynėse ir šeimai apr