„Tauragės enciklopedijai“ – 30: po kruopelytę sudėliotas rinkinys apie gimtąjį kraštą
Galbūt neretas tauragiškis, ypač jei tėvai ar seneliai buvo neabejingi savo krašto istorijai, savo šeimos archyve vis dar turi tris plonytes knygeles, išleistas prieš 30 metų, – Tauragės enciklopediją. Tada tai buvo vienas pagrindinių informacijos šaltinių apie krašto istoriją, gamtą ir žmones.
Tikslas buvo pasiektas
Enciklopedijos pratarmėje autoriai rašė apie sunkumus renkant ir sisteminant informaciją, bet enciklopedijos tikslas – parodyti, kad Tauragė turi kuo didžiuotis ir kuo pasidžiaugti, buvo pasiektas. Taip rašo šią datą priminusi Tauragės viešoji B. Baltrušaitytės biblioteka.
Laikraščio „Tauragiškių balsas“ redakcijos iniciatyva išleistų trijų sąsiuvinių (kiekvienas po maždaug 80 puslapių) sudarytojas ir autorius buvo žurnalistas Bronislovas Jagminas. Autoriai – ilgametis matematikos mokytojas, gamtos bičiulis Renė Barščiauskas, Kultūros paveldo specialistas ir kraštotyros entuziastas Edmundas Mažrimas, pedagogė ir kraštotyrininkė Alma Mizgirienė. Informaciją pildė ir žurnalistai Vytautas Čiapas, Aleksandras Morozovas, nuotraukų teikė laikraščio korespondentas Romualdas Baliūnas.
Kaip „Tauragiškių balse“ 1992 m. sausio 31-ąją rašė J. Brunaitis, padedant kitiems kraštotyrai neabejingiems žmonėms jie ryžosi paruošti tris enciklopedijos sąsiuvinius. Kiekvienas toks sąsiuvinis – tai iliustruota knygutė. „Turinys – istorijos faktai, įvykiai, kultūros paminklai, upės, kaimai, Skaudvilė. Tauragė, įsimintinos datos, darbo kolektyvai, žmonės“, rašyta tada laikraštyje. Spausdino enciklopediją Tauragės spaustuvė, kuri tuomet veikė V. Kudirkos gatvėje, o vieną lanką su R. Baliūno nuotraukomis – Šiaulių spaustuvė „Titnagas“. Enciklopedijos tiražas – 7000 egzempliorių.
Visi trys enciklopedijos sąsiuviniai buvo pardavinėjami kartu.
Apie autorius
Enciklopedijoje galima rasti informacijos ir apie jos autorius – mūsų krašte žinomas į amžinybę jau iškeliavusias asmenybes. Štai apie R. Barščiauską rašoma, kad jis gimęs 1925 m. sausio 2 d. Skaudvilėje, yra baigęs Tauragės mokytojų seminariją ir Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Nuo 1945 m. mokytojavo Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Martyno Mažvydo progimnazija), joje 40 metų dėstė matematiką. Daug buvusių mokinių tapo inžinieriais, gamybos vadovais, mokslininkais, jie minimi ir šioje enciklopedijoje. R. Barščiauskas, kaip gamtos bičiulis, kaip aistringas žvejys mėgėjas, pateikė informacijos ir apie rajono upes ir ežerus.
Enciklopedijos sudarytojas ir autorius Bronius Jagminas, gimęs 1935 m. rugsėjo 22 d. Tauragėje, baigęs Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, studijavo žurnalistiką Vilniaus valstybiniame universitete, o nuo 1959 m. rudens dirbo Tauragės rajono laikraščio redakcijoje, buvo redaktoriaus pavaduotojas. 1986 m. Vilniaus „Minties“ leidykla yra išleidusi B. Jagmino knygutę „Tauragės rajonas“. Šiai enciklopedija jis pateikė informacijos apie kaimiškąsias rajono vietoves, kai kurias darbovietes, įsimintinus įvykius ir žmones.
Pateikiama informacijos ir apie kitą enciklopedijos autorių – Edmundą Mažrimą. Rašoma, kad jis gimęs 1954 m. lapkričio 17 d. Tauragėje, baigęs Tauragės 2-ąją vidurinę mokyklą, lankęs dailės studiją, nuo 1974 m. dirbo Tauragės rajono kultūros skyriaus metodininku kultūros paminklų apsaugai, šiame darbe įgydamas daug patirties. Nuo 1991 m. – Kultūros paveldo inspekcijos, kuriai priklauso ir Kelmės, Raseinių, Šilalės rajonai, viršininkas. Jo kaip dailininko paslaugomis, rašoma enciklopedijoje, naudojosi Tauragės liaudies teatras. Enciklopedijai E. Mažrimas pateikė informacijos apie rajono kultūros paminklus.
Kita enciklopedijos autorė Alma Mizgirienė, gimusi 1931 m. gruodžio 30 d. Tauragėje, baigusi Tauragės 1-ąją, vidurinę mokyklą, jau mokytojaudama 1961 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Ilgiausiai – nuo 1964 iki 1987 m. – dirbo Tauragės politechnikume (dabar – Tauragės profesinio rengimo centras). Ji, kaip istorikė ir kraštotyros entuziastė, Tauragės pilyje buvo įkūrusi visuomeninį muziejų, jį tvarkė ir turtino. Enciklopedijai A. Mizgirienė pateikė informacijos apie Antrąjį pasaulinį karą, iki karo veikusias įstaigas, to meto įvykius ir žmones.
Savaitgalį Tauragės Dvaro bendruomenė šventė jubiliejų – minėjo 600 metų, kai Tauragės Dvaras pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Žinoma, tikslios datos, kada įkurtas Tauragės Dvaras, jau nesužinosime, tad bendruomenė šventei pasirinko tiesiog gražią vidurvasario dieną. Nors netrūko šventėje ir istorinių akcentų – puošnūs damų rūbai, renginio vedėjos Karolinos Kisnėrienės papasakota Tauragės Dvaro istorija, vis dėlto dominavo šių dienų pramogos: sporto varžybos, koncertai, šratasvydis ir batutai.
Šiemet sukanka 95 metai nuo tada, kai buvo pastatyti Tauragės geležinkelio stoties rūmai. Tauragės krašto archyvuose ieškota informacijos apie įspūdingo, į Kultūros vertybių registrą įtraukto pastato istoriją. Tiems, kurie nebeprisimena per Tauragę dundančių keleivinių traukinių, pateikiame mažumėlę istorijos, o keliavusiems pateikiami faktai tikriausias sukels malonių prisiminimų.
Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksui priskiriama ir klebonija bei ūkinis pastatas. Šis valstybės saugomas, į Kultūros vertybių registrą įrašytas objektas, vienintelis toks išlikęs Lietuvoje. Tiesa, pastatų būklė vargana, lėšų jiems remontuoti parapija gauna labai mažai. Nepaisydamas sunkumų, šeštadienį parapijos klebonas Edikas Šulcas kviečia į ekumenines pamaldas, skirtas bažnyčios 115 metų sukakčiai paminėti.
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minint 81-ąsias masinio gyventojų arešto ir trėmimo metines, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejus surinko statistinius duomenis apie sovietų represuotus tauragiškius.
1952 m. gegužės 21 dieną Tauragės rajone, Tyrelių miške, netoli nuo Žygaičių seniūnijos Aukštupių kaimo, kaudamiesi su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis, garbingai žuvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Jūros (Žalgirio) būrio vadas Antanas Sudeikis, slapyvardžiu Girėnas, ir jo brolis Zigmas Sudeikis, kurio partizaninis slapyvardis – Darius. Gegužės 21-ąją nuo jų žūties sukako 70 metų.
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė.
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“.
„Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją.
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą.
Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę. Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą, 1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.
Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Tęsdami pasakojimus apie tragišką pokario laikotarpį pristatome dar dvi skaudžias istorijas apie tauragiškių patirtus išgyvenimus, kurias Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkei Aušrai Norvilienei papasakojo Danutė Katinaitė-Juodelienė ir Virginija Martutaitienė.
Gruodžio 9-ąją Tremties ir rezistencijos muziejus surengė partizanų Vinco Stonio ir jo žmonos Onos Jagminaitės-Stonienės žūties 70-mečio minėjimą. Ta proga prisiminta ne tik pačių partizanų, bet ir jų šeimų narių kova už laisvę.
Ar žinote, kieno iniciatyva buvusi Rambyno gatvė Tauragėje pavadinta Tremtinių keliu? Tai Nikodemo Krapavicko, kuris pats buvo tremtinys ir labai daug dėmesio skyrė krašto istorijai – tyrinėjo, rinko, kaupė, sistemino dokumentinę ir ikonografinę medžiagą apie tremtinius. Spalio 30-ąją sukako 110 metų, kai 1911 m. Kunigiškių kaime gimė pedagogas, tremtinys ir politinis kalinys, aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Nikodemas Krapavickas. B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje surengta prisiminimų popietė-paroda, skirta 110-osioms Nikodemo Krapavicko gimimo metinėms paminėti.
Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.
Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar.
Spalio 5-ąją minėjome Tarptautinę mokytojų dieną, o tai – puiki proga prisiminti ugdymo įstaigą, kurios jau seniai nebėra, bet išlikęs mokyklos pastatas kelia prisiminimus buvusiems Būdviečių mokyklos mokiniams, mokytojams. Šį kartą pateikiame dalį medžiagos, Kęsčių bibliotekininkės, šviesaus atminimo Aristidos Eglynienės surinktos iš Būdviečių aštuonmetės mokyklos, veikusios 1939–1978 m.
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių).
Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus.
Laikas – kaip srauni upė, nusinešanti ir lapų gūsį, ir ledo lytį, ir Joninių vainikus, ir spalvotus žiedlapius… Ir kartu, atrodo, nusineša visus praeities įvykius. Lieka tik prisiminimai. Bet tie prisiminimai, nori nenori, atgyja, naujai išnyra kaip upės tėkmė prieš staigų posūkį. Apie rezistencinį laikotarpį Tauragės krašte, apie Šubertinę užrašyta išties nemažai skaudžių istorijų. Bet dar ne viskas papasakota, dar ne viskas užrašyta. Ir kol dar gyvi liudininkai kalba, mes fiksuojam. Pristatau naują, niekur neviešintą istoriją apie pokario laikotarpį Tauragės krašte.
Jau daug metų Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ eksponatų rinkinius papildo klaipėdietės dr. Marinos Kulčinskajos, gyvenančios Švedijoje, dovanojami atvirukai, nuotraukos, kiti vertingi eksponatai, atspindintys mūsų krašto praeitį. Vertėja dirbanti moteris muziejines vertybes perka aukcionuose. Sulaukę Marinos dovanų muziejininkai džiūgauja – tai itin autentiški eksponatai, kurių įsigyti pats muziejus galimybių neturi.
Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik liuteronų bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis liko apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.
