Archyvų paslaptys

Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą. 

Talentinga pasakotoja

„Mažosios Lietuvos metraštininke vadinamos I. Simonaitytės kūrybinis palikimas mums atskleidžia išsamų šio regiono paveikslą, kurio unikalumą užfiksavo ir įamžino talentingoji pasakotoja. I. Simonaitytės metai mums visiems yra išskirtinė galimybė atidžiau pažvelgti tiek į šios rašytojos kūrybą, tiek į Klaipėdos krašto istoriją“, – sakė kultūros viceministras Albinas Vilčinskas.

Savo kūriniuose autorė vaizdavo išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsino Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, I. Simonaitytės kūriniams būdingas ryškus etninis koloritas, lietuvių tautinės savigarbos, priešinimosi germanizacijai kėlimas, dorovinės problemos, gilinimasis į žmogaus asmenybės dvasinę vertę.

Vienas žymiausių rašytojos kūrinių – 1935 m. išleistas romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Jis buvo aukštai įvertintas skaitytojų, literatūros tyrinėtojų ir kritikų, už jį I. Simonaitytė apdovanota Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premija ir tapo pirmąja šios premijos laureate. 

„O kai rašau – tai man labiausiai rūpi, kad tas žmogus išeitų gyvas. Kad suprantamas jo elgesys. O kaip rašyt? Čia jau renkies, kas geriausiai tinka, kas derinasi. Na, kompozicija, ten, personažai, vidinis monologas – aš nežinau šitų dalykų, aš jų nesuprantu. Ir nežiūriu. Rašau savo nuovoka“, – tokie pačios rašytojos pamąstymai pateikti Onos Pajedaitės knygoje „Ji buvo Simonaitytė“.

Nuotrauka

Išskirtinio likimo asmenybė

Mažosios Lietuvos krašto rašytoja I. Simonaitytė gimė Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje.
Būsimoji rašytoja I. Simonaitytė būdama penkerių susirgo kaulų tuberkulioze, tapo raiša. Gydėsi luošų vaikų prieglaudoje Angerburge. Grįžusi iš ten gyveno pas tetą Marę Dūdjonienę, nes motina ištekėjo ir augino kitą dukrą. Ieva ganė žąsis, prižiūrėjo svetimus vaikus. Vėliau išmoko siūti ir garsėjo kaip gera siuvėja. Anot rašytojos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo D. Kauno, I. Simonaitytė – išskirtinio likimo asmenybė. Pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį: „Aš esu Etmės Evė“. Jai teko labai daug laiko praleisti ligoninėse, kęsti didelius skausmus, gerti tabletes saujomis. Ramentai, lazda, gultas skaudamai kojai ir stuburui ištiesti... Lengva rašomoji mašinėlė, balti popieriaus lapai... 

Autobiografijoje I. Simonaitytė pasakojo apie rašymo pradžią, apie baltą  lapą ant stalo, padovanotą kamštinį plunksnakotį: „Ir norint pailsėti, pasidžiaugti, pradėdavo veikti kamštinis plunksnakotis... Ir išsimargindavo popierius gyvybe. Juk aš ne vienąsyk esu sakiusi, kad rašydama ir verkdavau, ir džiaugdavausi…“
I. Simonaitytė – bemokslė, skaityti išmoko iš laikraščių... Nežinia iš kurios kartos protėvių paveldėjo nenugalimą potraukį rašyti ir unikalų talentą vaizduoti epinę šeimos bei genties istoriją ir žmonių charakterius. Tai citata iš D. Kauno teksto „Metų“ žurnale „Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“, skirto rašytojos 120-mečiui. Iš jų matyti, kad rašytoja buvo neišpasakytai stipri, užsispyrusi, ištverminga. Ji nesvyravo, visada tikėjo talento galia ir pripažinimu.
I. Simonaitytė vertėsi siuvėjos amatu, bendradarbiavo Mažosios Lietuvos spaudoje. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, baigė mašinraščio ir stenografijos kursus. Gyveno Klaipėdoje, Kaune, nuo 1963-ųjų apsigyveno Vilniuje, Antakalnio gatvėje, o vasarodavo Priekulėje. Prie savo namelio augino rožes. Fotomenininkė O. Pajedaitė prisimena, kad rašytoja labai mėgo rožes, jomis didžiavosi, turėjo apie keturiasdešimt kelmų.

Nuotrauka

Bibliotekoje – paroda

Nuo 1936-ųjų I. Simonaitytė atsidėjo vien kūrybai. 1936 m. išėjo „Pavasarių audroj“, „Vilius Karalius“ (1939, 1956), „Be tėvo“ (1941), „Apysakos“ (1948), „Pikčiurnienė“ (1953), „... o buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1968). „Iš kur tos knygos atsirado? Gal iš noro pasigrumti su likimu, gal iš noro apginti save... Jo jo, daug kentėjau vaikystėje – tada ir gimė skausmingos giesmės. Pirmoji mano rimta knyga – „Šimonys“. Dar kai dirbau Klaipėdos seimelyje, būdavo, išsitraukiu slaptom iš stalčiaus ir rašau rašau... Šiemet išėjo jau aštuntas leidimas. Nežinau, už ką ją žmonės taip mėgsta. O mieliausia man jauniausia knyga – „Paskutinė Kūnelio kelionė“, – rašė I. Simonaitytė. 
Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas.

B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka kviečia apžiūrėti parodą, skirtą I. Simonaitytės metams paminėti. Ji paruošta Abonemento skyriuje. Joje – rašytojos knygos, nuotraukos, laiškai, straipsniai apie jos kūrybą.

Nuotrauka

Nuotrauka