Vincas ir Ona Stoniai: partizanų šeima, Tėvynės laisvei paaukojusi gyvybę
Įkelta:
2021-12-11
Nuotrauka
nuotrauka
Aprašymas

Vincas Stonys-Žalgiris (sėdi antroje eilėje viduryje) su savo būrio partizanais. Apie 1949–1950 m. 

Fotografija gauta iš Vinco Stonio dukros Antaninos Stonytės-Jonušienės 

 

,
Nuotrauka
nuotrauka
Aprašymas

Vincas Stonys – Lietuvos kariuomenės puskarininkis antrajame ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Apie 1934 m. Fotografija gauta iš Vinco Stonio dukros Antaninos Stonytės-Jonušienės

 

Gruodžio 9-ąją Tremties ir rezistencijos muziejus surengė partizanų Vinco Stonio ir jo žmonos Onos Jagminaitės-Stonienės žūties 70-mečio minėjimą. Ta proga prisiminta ne tik pačių partizanų, bet ir jų šeimų narių kova už laisvę.  

Šeimoje – penki vaikai 

Vincas (Vincentas) Stonys-Žalgiris gimė 1913 m. Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus Palolyčio kaime (dabar Tauragės ir Šilutės r. paribys), ūkininkų šeimoje. 

„Netoli Lolyčios upės, ant bevardžio upelio, ištekančio iš Kirstinės pelkių, kranto buvo Liudovikos ir Nikodimo Stonių sodyba: dviejų galų gyvenamasis namas, priešais jį – klėtis, atokiau – tvartas su daržine, o dar toliau – jauja. Už jos – gražus beržynėlis, pilnas čiulbančių paukščių. Prie trobos ošė seni klevai, o už klėties – sodas. Vidury kiemo – šulinys, o prie tvarto – dar vienas gyvuliams. Nuošaliai, ant upelio kranto, akmeninis rūsys. Už sodybos, pietinėje pusėje, ant kalvos, augo šimtametis ąžuolas, tarsi sargybinis saugojo šeimos ramybę.

Tokioje gražioje aplinkoje augo penki Stonių vaikai: Marijona (gim. 1912 m.), Vincas (gim. 1913 m.), Jonas (gim. 1917 m.), Antanas (gim. 1919 m.) ir Antanina (gim. 1923 m.). Vaikai didelių mokslų nepasiekė – tik pradžios mokyklą. Tais laikais valstiečių vaikui nebuvo galimybių mokytis. Tėvai mokė darbštumo, tikėjimo Dievu, sąžiningumo, meilės artimui ir Tėvynei Lietuvai,“ – 2021 m. išleistoje knygoje ,,Erškėčių keliu“, straipsnyje ,,Stonių šeimos likimas“, rašo Marijonos Stonytės-Vaitiekienės dukra Stasė Vaitiekutė.

V. Stonys tarnavo Lietuvos kariuomenės kavalerijoje, antrajame ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Užsitarnavo puskarininkio karinį laipsnį.

Nuotrauka
nuotrauka

Gyveno Visbaruose (dabar Tauragės r. savivaldybės Žygaičių seniūnija). Nepakęsdamas sovietinių saugumiečių siautėjimo, išėjo į partizanus. Nuo 1949 m. buvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės 3-iosios kuopos 2-ojo būrio (vadinto „Jūros“ vardu) partizanas, vėliau – būrio vadas. Būrys buvo vadinamas ir Žalgirio būriu pagal būrio vado partizaninį slapyvardį.

,,Kaip sumanus ir geras organizatorius V. Stonys tapo būrio vadu. Jo būryje buvo drausmė, baudė tuos, kurie teršė partizano vardą. Buvo reiklus sau, to reikalavo ir iš kitų. Netikėjo apkalbomis, viską patikrindavo. Puikiai valdė ginklą, nes buvo tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, turėjo puskarininkio laipsnį. Pats apmokydavo vaikinus, atėjusius į partizanų būrį, rūpinosi savo bendražygiais,“ – prisimena dukterėčia S. Vaitiekutė.

Žūtis 

O. Jagminaitė-Stonienė gimė 1926 m. Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus Spraudaičių kaime (dabar Šilalės r. Pajūrio sen.), ūkininkų šeimoje. Nuo 1949 m. – „Jūros“ būrio partizanė. 

,,1951 metų gruodžio mėnesį V. Stonys-Žalgiris su žmona buvo išduoti: NKVD kariai juos apsupo Putokšlių kaime, netoli Draudenių ežero. Ilgai vyko mūšis. Buvo įsakyta Žalgirį paimti gyvą. Žuvo keli rusų kareiviai, žuvo ir Žalgiris. Žmona Onutė dar mėgino bėgti Lukočiaus sodybos link, bet buvo apsupta. Pridėjo prie krūtinės granatą ir susisprogdino. Partizanų kūnai buvo nuvežti į Pagėgius ir ten išniekinti, vėliau atvežti į Tauragės NKVD būstinę“, – taip paskutinį partizano Žalgirio ir jo žmonos mūšį su sovietiniais saugumiečiais aprašė S. Vaitiekutė.

Žuvę partizanai sovietinių pareigūnų buvo slapta palaidoti iki šiol nežinomoje vietoje. V. Stonio ir O. Jagminaitės-Stonienės pavardės iškaltos memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejauskartu su kitomis keliasdešimčia nežinia kur palaidotų partizanų pavardžių.

Šeimos nariai 

Vokiečių okupacijos metu trys broliai Stoniai – Vincas, Jonas ir Antanas – įstoja į Lietuvos laisvės armiją. Pirmas sovietų represijas patyrė J. Stonys – 1946-05-24 nuteistas 15 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalėjo Norilsko lageryje, tolimojo Sibiro šiaurėje. Po Stalino mirties 1955 m. iš lagerio paleistas, tais pačiais metais grįžo į Lietuvą.

Kitas brolis Antanas 1946 m. rudenį išėjo į partizanus. Turėjo slapyvardį Delfinas. Jam buvo patikėtas grėsmingas ginklas – kulkosvaidis. 1947 m. gegužės 25 d. Gerviškės miške jų „bunkerį apsupo NKVD kariai. Partizanai traukėsi. A. Stonį-Delfiną sužeidė. Jis dengė draugus, kad šie pabėgtų. Nukovė net šešis priešus. Kad nepakliūtų į priešų rankas, susisprogdino granata. Jo kūnas buvo pamestas Šilalėje, aikštėje, o paskui užkastas miesto miško pakraštyje“, – apie paskutinę partizano kovą rašė Antano sesers dukra S. Vaitiekutė.

Ona buvo dviejų brolių partizanų sesuo. Brolis Klemensas Jagminas, gimęs 1922 m., tapo partizanu 1945 m. Žuvo 1948-03-18 dabartinio Šilalės rajono teritorijoje. Kitas brolis Jonas Jagminas-Klevas, gimęs 1929 m., buvo Žalgirio būrio ryšininkas, partizanas nuo 1950 m. 1950-05-24 kautynėse su okupantais buvo sunkiai sužeistas ir suimtas. Partizanų ryšininkės medicinos sesers padedamas pabėgo iš Tauragės ligoninės. Išgijęs toliau tęsė partizaninę kovą. Žuvo 1951-07-01 Tauragės r. Mažonų sen. Tuščių k. sovietinių saugumiečių pasaloje. 

Vinco Stonio-Žalgirio dukra Antanina, gimusi 1942 m. santuokoje su pirmąja žmona Albina, buvo ištremta į Tomsko sritį kartu su ją auginusiais žmonėmis. Sūnus Jonas, gimęs 1943 m., kuris glaudėsi pas senelius, spėjo pasislėpti nuo trėmimo į Sibirą. V. Stonio ir O. Jagminaitės-Stonienės dukrą Albiną, kuri neturėjo nė metukų, kai žuvo tėvai, užaugino geri žmonės. 

Neišvengė Sibiro ir abi Vinco Stonio-Žalgirio seserys. Marijona Vaitiekienė su šeima buvo ištremta 1949 m. į Irkutsko sritį, o Antanina Šeputienė su dviem sūnumis – 1951 metais į Tomsko sritį. Jos vyras Juozas Šeputis jau anksčiau buvo įkalintas Vorkutos lageriuose.

,,Graži sodyba liko tuščia. Tačiau kažkam ji buvo tarsi krislas akyse – vieną naktį užsiliepsnojo. Tik Stoniai tada jau nematė, kaip jų gyvenimas virto pelenais. Tik vienas ąžuolas tebestovi ir saugo ištuštėjusio kaimo prisiminimus“, – pasakojimą apie Stonių šeimos likimą baigia S. Vaitiekutė.

Partizanų Vinco ir Onos Stonių žūties vietoje Putokšlių kaime 1996 m. Jonas Ozgirdas pastatė metalinį kryžių, prie kurio pritvirtintoje lentelėje įrašytos Vinco ir Onos Stonių bei kitų šiame krašte žuvusių laisvės kovotojų pavardės.

Tauragės mieste, Jovarų mikrorajone, viena gatvė pavadinta V. ir O. Stonių gatve.

Praėjo septyniasdešimt metų nuo tų tragiškų dienų. Gyvendami laisvoje Lietuvoje turime prisiminti tuos, kurie kovojo už mūsų laisvę ir toje kovoje atidavė brangiausią turtą – savo gyvybes.

 

 

Nuotrauka
dvaras svente
Įkelta:
2022-08-04
Savaitgalį Tauragės Dvaro bendruomenė šventė jubiliejų – minėjo 600 metų, kai Tauragės Dvaras pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Žinoma, tikslios datos, kada įkurtas Tauragės Dvaras, jau nesužinosime, tad bendruomenė šventei pasirinko tiesiog gražią vidurvasario dieną. Nors netrūko šventėje ir istorinių akcentų – puošnūs damų rūbai, renginio vedėjos Karolinos Kisnėrienės papasakota Tauragės Dvaro istorija, vis dėlto dominavo šių dienų pramogos: sporto varžybos, koncertai, šratasvydis ir batutai.
Nuotrauka
gelezinkelio stotis
Įkelta:
2022-07-28
Šiemet sukanka 95 metai nuo tada, kai buvo pastatyti Tauragės geležinkelio stoties rūmai. Tauragės krašto archyvuose ieškota informacijos apie įspūdingo, į Kultūros vertybių registrą įtraukto pastato istoriją. Tiems, kurie nebeprisimena per Tauragę dundančių keleivinių traukinių, pateikiame mažumėlę istorijos, o keliavusiems pateikiami faktai tikriausias sukels malonių prisiminimų.   
Nuotrauka
zukai
Įkelta:
2022-07-13
Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksui priskiriama ir klebonija bei ūkinis pastatas. Šis valstybės saugomas, į Kultūros vertybių registrą įrašytas objektas, vienintelis toks išlikęs Lietuvoje. Tiesa, pastatų būklė vargana, lėšų jiems remontuoti parapija gauna labai mažai. Nepaisydamas sunkumų, šeštadienį parapijos klebonas Edikas Šulcas kviečia į ekumenines pamaldas, skirtas bažnyčios 115 metų sukakčiai paminėti. 
Nuotrauka
gedulo ir vilties
Įkelta:
2022-06-15
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minint 81-ąsias masinio gyventojų arešto ir trėmimo metines, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejus surinko statistinius duomenis apie sovietų represuotus tauragiškius. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-05-24
1952 m. gegužės 21 dieną Tauragės rajone, Tyrelių miške, netoli nuo Žygaičių seniūnijos Aukštupių kaimo, kaudamiesi su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis, garbingai žuvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Jūros (Žalgirio) būrio vadas Antanas Sudeikis, slapyvardžiu Girėnas, ir jo brolis Zigmas Sudeikis, kurio partizaninis slapyvardis – Darius. Gegužės 21-ąją nuo jų žūties sukako 70 metų. 
Nuotrauka
 Jančauskas
Įkelta:
2022-05-04
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.  
Nuotrauka
simonaityte
Įkelta:
2022-04-20
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-04-12
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Nuotrauka
nairanauskas
Įkelta:
2022-04-01
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
Nuotrauka
kronika
Įkelta:
2022-03-16
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“. „Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Nuotrauka
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-03-02
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją. 
Nuotrauka
Zima, prie barako.
Įkelta:
2022-02-22
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Nuotrauka
simonaitytė
Įkelta:
2022-01-26
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą. 
Nuotrauka
jonusaitis
Įkelta:
2022-01-19
Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę.  Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą,  1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-19
Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Tęsdami pasakojimus apie tragišką pokario laikotarpį pristatome dar dvi skaudžias istorijas apie tauragiškių patirtus išgyvenimus, kurias Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkei Aušrai Norvilienei papasakojo Danutė Katinaitė-Juodelienė ir Virginija Martutaitienė.
Nuotrauka
a
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Įkelta:
2021-11-18
Ar žinote, kieno iniciatyva buvusi Rambyno gatvė Tauragėje pavadinta Tremtinių keliu?  Tai Nikodemo Krapavicko, kuris pats buvo tremtinys ir labai daug dėmesio skyrė krašto istorijai – tyrinėjo, rinko, kaupė, sistemino dokumentinę ir ikonografinę medžiagą apie tremtinius. Spalio 30-ąją sukako 110 metų, kai 1911 m. Kunigiškių kaime gimė pedagogas, tremtinys ir politinis kalinys, aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Nikodemas Krapavickas. B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje surengta prisiminimų popietė-paroda, skirta 110-osioms Nikodemo Krapavicko gimimo metinėms paminėti.
Nuotrauka
k
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2021-11-10
Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.
Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-27
Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar. 
Nuotrauka
a
Bibliotekos archyvų nuotrauka
Įkelta:
2021-10-06
Spalio 5-ąją minėjome Tarptautinę mokytojų dieną, o tai – puiki proga prisiminti ugdymo įstaigą, kurios jau seniai nebėra, bet išlikęs mokyklos pastatas kelia prisiminimus buvusiems Būdviečių mokyklos mokiniams, mokytojams. Šį kartą pateikiame dalį medžiagos, Kęsčių bibliotekininkės, šviesaus atminimo Aristidos Eglynienės surinktos iš Būdviečių aštuonmetės mokyklos, veikusios 1939–1978 m.  
Nuotrauka
tremtis
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-10-01
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių). 
Nuotrauka
a
Nuotraukų koliažas
Įkelta:
2021-09-16
Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus. 
Nuotrauka
a
Asmeninio B. Toliušytės-Stanevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2021-09-09
Laikas – kaip srauni upė, nusinešanti ir lapų gūsį, ir ledo lytį, ir Joninių vainikus, ir spalvotus žiedlapius… Ir kartu, atrodo, nusineša visus praeities įvykius. Lieka tik prisiminimai. Bet tie prisiminimai, nori nenori, atgyja, naujai išnyra kaip upės tėkmė prieš staigų posūkį. Apie rezistencinį laikotarpį Tauragės krašte, apie Šubertinę užrašyta išties nemažai skaudžių istorijų. Bet dar ne viskas papasakota, dar ne viskas užrašyta. Ir kol dar gyvi liudininkai kalba, mes fiksuojam. Pristatau naują, niekur neviešintą istoriją apie pokario laikotarpį Tauragės krašte. 
Nuotrauka
a
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2021-09-02
Jau daug metų Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ eksponatų rinkinius papildo klaipėdietės dr. Marinos Kulčinskajos, gyvenančios Švedijoje, dovanojami atvirukai, nuotraukos, kiti vertingi eksponatai, atspindintys mūsų krašto praeitį. Vertėja dirbanti moteris muziejines vertybes perka aukcionuose. Sulaukę Marinos dovanų muziejininkai džiūgauja – tai itin autentiški eksponatai, kurių įsigyti pats muziejus galimybių neturi.
Nuotrauka
kalvanas
Įkelta:
2021-08-05
Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik liuteronų bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis liko apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.