Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus.
Iš Elenos Elvikytės-Jocienės prisiminimų
Neatlikau žygdarbių, bet kartu su visais kitais, labiau tėvynei nusipelniusiais bendražygiais, Sibiro lageriuose praleidau 8 savo jaunystės metus. Mano kaltė buvo ta, kad mylėjau tėvynę, be to, mėgau rašyti, užsirašinėdavau savo mintis, kūriau eilėraščius. Man nežinomais keliais vienas kitas rašinėlis pateko į saugumo rankas. Už tai mane areštavo 1948 m. spalio 13 d. Tardė mane dvi savaites. Vis liepdavo rašyti autobiografiją, matyt, tyrė braižą. Kartais padejuodavo, kad nuobodu su manimi dirbti, tad kad būtų įdomiau ir turėčiau laiko pagalvoti, pasodindavo į karcerį. Tardymo metu jame praleidau 7 paras. Teismas man skyrė 8 metus tremties. Netrukus laukė kelionė į šiaurę. Vykome gyvuliniuose vagonuose. Vežė visą mėnesį, buvo sunku – trūko oro ir vandens. Daugiausia laiko praleidome stotyse.
Tremtyje prabuvau tarp Taišeto ir Bratsko. Vienoje vietoje ilgai nelaikydavo, bet ir toli neveždavo. Teko dirbti įvairius darbus – žemės ūkis, miško kirtimas. Kartais pasisekdavo padirbėti ligoninėje, nes Lietuvoje iki ištrėmimo dirbau sesele.
Nepamiršiu aš dainų,
Nei sodely vyšnių
– Juk vis tiek aš kada nors,
Tėviškėn sugrįšiu!
Aš sugrįšiu takeliu
Kur daržely rūtos,
Nors tai bus žiema gili,
Ar senatvė būtų!
O jei mirsiu tai ir čia
Lietuva sapnuosis,
Nors žemelė svetima
Kaulus dengs baltuosius.
Elena Elvikytė – Jocienė
1954 m. Taišetas
Iš Valerijos Žukauskaitės prisiminimų
Mūsų šeimą trėmė kaip buožes, nes valdėme 21 ha žemės. Atvykę uniformuoti rusai, liepė tėvui kinkyti arklį į vežimą ir per valandą susidėti daiktus. Įsidėjome 2 maišus ruginių miltų, šiek tiek lašinių, taukų, duonos, rūbų. Pavasaris, todėl jau buvo pasibaigusi rūkyta mėsa. Ištremta visa šeima – mama, tėtis, aš, sesė, du broliai ir močiutė. Kelionėje, keliose stotyse davė sriubos, bet kadangi traukinys vėluodavo, sriuba išvirta prieš 2–3 dienas būdavo pasenusi, todėl valgėme savo maistą. Nuvykus mums liepė patiems pasistatyti savo būstą – davė lentų. Dirbome prie siaurojo geležinkelio tiesimo. Nedirbo tik močiutė. Nedirbančiam žmogui per dieną buvo skiriama 300 g duonos, dirbančiam – 500 g. Vėliau pradėjome sodinti bulves, kurių gavome iš vietinių. Pastarieji jų neaugino, nes nemokėjo, Tačiau ilgainiui lietuviai juos tai daryti išmokė.
Į mokyklą niekas neragino, nors ir labai norėjau mokytis, tačiau vis abejojau, bijojau bado. Kartą lūžo ranka ir nebegalėjau dirbti, tad nusprendžiau, kad atėjo laikas mokslams. Buvo sunku. Vadovėlių nedavė. „Fašistams nereikia“, – sakydavo mokytoja. Kartais vadovėlius gaudavau iš vietinių moksleivių, tad vakare pasidarydavau santraukas. Bendrabutyje, kur gyvenau buvo labai šalta, negalėdavau užmigti. Buvo dienų, kai maitinausi tik duona ir vandeniu. Tačiau man pasisekė ir baigiau institutą, dėka vienos rusės mokytojos, kuri man padėjo ir rekomendavo, nes tremtinių į aukštąsias mokyklas nepriimdavo. Visą tremties laiką nelaimės lydėjo mūsų šeimą – brolis nukrito nuo 7 m aukščio štabelio, tėvui atliekų smulkintuvas nutraukė ranką, kitas brolis įkrito į šachtą ir susilaužė ranką, mirė močiutė.
Sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Ir mes pripratome prie naujų nelengvų sąlygų. Man buvo 19 metų, pati jaunystė. Pradėjome lankyti šokius, burtis į grupeles. Atsirado naujos pažintys, meilė. Prasidėjo vestuvės, krikštynos. Kol gyvas žmogus, turi gelbėtis...
Iš Stefanijos Stirbaitės-Petravičienės prisiminimų
Baisiausią dieną mūsų gyvenime atvyko stribai ir pasakė, kad reikia važiuoti į Sibirą. Tėvai išsigando. Mama verkė apsikabinusi 4 mažamečius vaikus. Vienas rusas, pasidėjęs šautuvą, ėmė staltieses, lovatieses ir krovė, rišo į jas daiktus, sakydamas: „Ten gyventi reikės“. Ką jis įdėjo, tą ir turėjome – patalynę, rūbus, maistą. Nebuvo įdėta žieminės avalynės, dėl to vėliau vargome, šalome. Kelionė buvo siaubinga. Sustojus traukiniui visi bėgo vandens. Sėmė iš balos, upės, šulinio. Sargybiniai varydavo atlikti gamtinius reikalus, šaukdami: „Pod vagonam“. Kareiviai apsupdavo, niekas nesigėdijo.
Tremtyje labai skurdome. Trūko maisto. Pagalves, laikrodį išmainėm į duoną. Kaimynai, giminės atsiųsdavo šiek tiek siuntinių, kuriuose rasdavome sviesto, taukų, lašinių. Mama ardė vilnones lovatieses, mezgė vaikams kojines. Gyvenimas pagerėjo tik po 2–3 metų. Įsigijome ožką, pasisodinome bulvių. Gyvenome Chazane, kur buvo daug lietuvių. Apsipratome, susidraugavome. Gyvenimas ėmė tekėti savo vaga. Buvo susibūrusi net lietuvių muzikantų kapela, tautinių šokių ratelis. Rūbus įsigijome įvairiausiais keliais – kas pasisiuvo, kam atsiuntė. Mus, vaikus, varė į mokyklą. Rusiškai nemokėjom, bet jokių nuolaidų nebuvo. Mano brolis Antanukas nenorėjo eiti į mokyklą, jam nesisekė rusų kalba, jį skriaudė vietiniai berniukai, nuolatos kamavo Lietuvos ilgesys. Dėl šių priežasčių vieną dieną su draugu pabėgo. Jam tada buvo tik 12 metų. Pinigų neturėjo, sėdo į traukinį slapčia ir išvyko Lietuvos link. Slėpėsi kupe, anglyse. Kartais pamaitindavo pakeleiviai, o kartais net po 4–5 dienas būdavo alkani. Po mėnesio kelionės pasiekė Lietuvą sulysęs, alkanas. Prisiglaudė pas dėdę. Jis parašė laišką tėvams ir pranešė apie brolį. Iki tol tėvai nieko apie jį nežinojo ir su nerimu laukė bet kokios žinios.
Mane, kaip nepilnametę, iš tremties išleido anksčiau. Grįžau 1956 m. pavasarį. Su broliu apsigyvenome savo ūkyje. Vėliau grįžo mama su mažąja sesute, o dar vėliau ir tėtis su likusiomis seserimis.
Statistika rodo, jog metus veikiantys skolų išskaitų pakeitimai ir pusę metų veikianti „skolų atostogų" programa duoda teigiamų rezultatų. Per pusę metų „skolų atostogomis" pasinaudoję į darbo rinką grįžo 265 žmonės. Bendras skolininkų skaičius per metus sumažėjo beveik 13 tūkst. Šį rezultatą, tarp kitų priežasčių, lėmė ir
Įsivaizduok vietą, kur susitinka kartos. Kur tavo vardas – ne tik įrašas skaitmeniniame pasaulyje, bet fizinė, išliekanti žymė miesto erdvėje. Tauragėje startuoja unikalus projektas – „Kartų ąžuolas“, kuris kviečia kiekvieną prisidėti prie naujos erdvės kūrimo ir tuo pačiu – palikti savo vardą miesto isto
UAB „Tauragės autobusų parkas“ informuoja visuomenę, kad socialiniuose tinkluose platinamas įrašas, kuriame pateikta melaginga informacija, susijusi su įmonės teikiamomis keleivių pervežimo paslaugomis. Gyventojai ir miesto svečiai kviečiami būti atsargūs – prašome nespausti jokių įtartinų nuorodų, nekomentuoti ir n
Lietuvoje moterų yra daugiau nei vyrų, tačiau vos trečdaliui verslų vadovauja moterys, o startuolius jos kuria dar rečiau – Inovacijų agentūros duomenimis, moterys vadovauja vos 14 proc. Lietuvoje veikiančių startuolių. Skirtumus lemia ne vien motyvacija ar įgūdžiai – dažnai jie kyla iš gilesnių, aplinkos nulemtų veiksnių. Kaip &
Jau šį savaitgalį Tauragė taps ralio centru! Čia vyks Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato (LARSČ) ir Lietuvos Extreme ralio čempionato (LXRČ) trečiasis etapas „Rally Tauragė 2025“. Dėl vyksiančio ralio liepos 5 d. bus uždaryta: 7.00–22.00 val. Vytauto g. atkarpa nuo „Tauragė Hotel“ iki
Tuo įsitikinusi iš Upynos kilusi ryškaus sopraninio balso savininkė Sandra Lebrikaitė, kurios kelias į didžiausias pasaulio scenas prasidėjo nuo giedojimo gimtojo miestelio bažnyčioje ir nuvedė iki „Dainų dainelės“, o nuo jos – iki operos scenų Europoje, Amerikoje, Azijoje ir netgi Afrikoje. Tokia – kupin
Birželio 30 d. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kiemelyje įvyko jautrus ir prasmingas renginys – fotografijų parodos „Mano akims reikia tavo akių“ atidarymas ir diskusija apie vaikų globą. Šis vakaras tapo emocingu susitikimu, kuriame atskleistos vaikų ir jų globėjų istorijos, išgyv
Nuo liepos 1 d. pradedama aplinkosaugos akcija „Poilsiauk atsakingai“, kuri tęsis iki pat vasaros pabaigos, rugpjūčio 31 d. Gyventojams primenama, kad ilsėdamiesi gamtoje saugotų vandens telkinius, pakrantes, miškus ir atsakingai elgtųsi saugomose teritorijose. Mėgaujantis poilsiu ir pramogomis gamtoje, svarbu būti
Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informuoja apie pastarąją parą užregistruotus svarbiausius įvykius. Sveikatos sutrikdymasBirželio 30 d. apie 22.30 val. Tauragės r., Dauglaukio k., kieme, kilus konfliktui, neblaivus (3,20 prom.) vyras, gimęs 1965 m., sukėlė fizinį skausmą neblaiviai (1,73 prom.) moteriai, gimusiai 1990 m. Įt
Policijos pareigūnai, užtikrindami eismo saugumą ir mažindami eismo įvykių skaičių, liepos mėnesį Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnaujamojoje teritorijoje vykdys prevencines priemones. Liepos 3-5 d. ir liepos 20-22 d. vyks elektrinių mikrojudrumo priemonių, dviračių, elektrinių mopedų, vairuotojų kontrolė. Liepos 7-10 d
Tauragės rajono savivaldybė informuoja, kad birželio 19 d. atlikus maudyklų vandens kokybės tyrimus, nustatyta, jog visuose tirtuose rajono vandens telkiniuose vandens kokybė atitinka higienos normos HN 92:2018 reikalavimus – maudytis galima. Tyrimai buvo atlikti šiose vietose: Jūros upės maudykla Balskų tvenkinys Keramikos
Klaipėdos apygardos teismas paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurioje 18-metis pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo atimti gyvybę mažametei mergaitei bei fizinio smurto prieš kitą nepilnametę. Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras, tyrimą atliko Taur