Prieš 74-erius metus, 1947 m. balandžio 8-ąją, žuvo pirmasis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Apie tai praėjusią savaitę priminė Tauragės krašto muziejus „Santaka“ savo feisbuko paskyroje.
Baigė karo mokslus
Juozas Kasperavičius gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Raseinių apskrities Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaime. Baigęs gimnaziją, 1933–1935 m. mokėsi Karo mokykloje (baigė XVII laidą). Už pavyzdingą ir sąžiningą tarnybą dar 1934 m. rugsėjo 7 d. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio medaliu. Baigęs karo mokslus jaunesnysis leitenantas Juozas Kasperavičius buvo paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką, tačiau jame neilgai tarnavo. 1937 m. baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąją eskadrilę, dislokuotą Kaune. 1938 m. vasario 16-ąją jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Belaisvių stovykloje
Pirmoji sovietų okupacija J. Kasperavičių užklupo tarnaujantį 6-ojoje eskadrilėje Panevėžyje. Naujoji valdžia eskadrilę perkėlė į Joniškėlį, vėliau – į Ukmergę.
Prasidėjus karui, lakūnai susitelkė Pabradėje ir laukė įsakymo skristi į Rusijos gilumą. J. Kasperavičius ragino tarnybos draugus įsakymų nevykdyti, likti Lietuvoje. Lemiamą akimirką lakūnai taip ir apsisprendė: apgręžė lėktuvus ir nusileido prie Siesikų. Čia birželio 24 d. buvo vokiečių internuoti. Trylika lakūnų, su jais ir J. Kasperavičius, daugiau kaip pusmetį praleido vokiečių karo belaisvių stovyklose.
Pasveikęs prisidėjo prie partizanų
Grįžęs į Lietuvą J. Kasperavičius įsidarbino kooperatyvo vedėju Subačiuje (Panevėžio aps.), įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos veiklą. Artėjant antrajai sovietų okupacijai su žmona ir dukrele išvyko į tėviškę – Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaimą. Kelis kartus visa šeima rengėsi trauktis į Vakarus, bet taip ir nepasiryžo palikti gimtinės.
1945 m. pavasarį broliai Juozas ir Antanas Kasperavičiai buvo suimti. Stribams inscenizavus pabėgimą, Antanas buvo nukautas, o sužeistas Juozas paguldytas į Biliūnų dvare įrengtą karo lauko ligoninę. Vietos partizanai, vadovaujami kapitono Juozo Čeponio, Juozą Kasperavičių ir dar vieną sužeistąjį išvadavo. Biliūnų ligoninės medicinos personalas ir toliau gydė J. Kasperavičių bunkeryje, o po kurio laiko pervežė į Liaudiškių kaimo gyventojų Kosto ir Elenos Kušeliauskų sodybą. Pasveikęs prisidėjo prie partizanų.
Buvo reiklus vadas
1946 m. rugsėjo 25 d. J. Kasperavičius-Šilas, Angis, Visvydas tapo pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Bendražygiai prisimena, kad jis buvo visuomet tvarkingas, kariškai pasitempęs, reiklus partizanų vadas, turėjęs aiškias nuostatas pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais.
Netekę vilties išsigelbėti – susisprogdino
1947 m. pavasarį, po nesėkmingos MGB agento Juozo Markulio-Erelio kelionės į Batakių apylinkes (jam nepavyko išsiaiškinti tikslios štabo bunkerio vietos), prieš Kęstučio apygardos partizanus saugumiečiai ėmėsi ypač aktyvių veiksmų: siautė agentai, organizuojamos didelės čekistinės karinės operacijos. Apygardos štabas tuo metu buvo netoli Batakių (Tauragės aps.), miške ant Agluonos upelio kranto įsikūrusioje J. Juknos sodyboje. Apygardos vadas Visvydas po šv. Velykų rengėsi pakeisti štabo dislokacijos vietą (kai kurie daiktai iš bunkerio jau buvo išvežti), tačiau nesuspėjo, nes bunkerį apsupo MVD kareiviai ir stribai. Jame buvę J. Kasperavičius ir A. Biliūnas atsišaudė, degino dokumentus, kurie trūkstant deguonies vos ruseno; galiausiai, nenorėdami gyvi pakliūti priešui, susisprogdino. Partizanų kūnai buvo atvežti į Tauragę ir numesti garsiosios Šubertinės kieme. Bene paskutinis iš bendražygių čia gulinčius partizanus dar pamatė suimtas Batakių organizacinio skyriaus vadas Jonas Gaidauskas-Breivė. „Man jie atrodė tokie dideli, kaip milžinai. Jų veidai buvo pajuodavę, galbūt nuo dūmų…“, – prisimena jis (Laisvės kovų archyvas, t. 13, p. 114).
Tėvai nebegalėjo apraudoti žuvusio sūnaus: dar 1945 m. liepą jie buvo ištremti (tėvas ten ir mirė). Žmona su dukrele slapstėsi Lietuvoje.
Pagerbtas aukščiausiu įvertinimu
Partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. J. Kasperavičius buvo pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1991 m. partizanų žūties vietoje pastatytas kryžius, o 1993-iaisiais – paminklas. Kasperavičių sodyboje 1995 m. pastatytas atminimo kryžius. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu J. Kasperavičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Parengta pagal archyvinę Tremties ir rezistencijos muziejaus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro medžiagą
