Leoną Laurinską-Liūtą prisimenant
Įkelta:
2021-02-24
Nuotrauka
partizanas
Aprašymas

Valstybės apdovanojimų įteikimo ir aukštųjų laipsnių suteikimo ceremonijoje, 2008 m. lapkričio 23 d.  LR Prezidentūra. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus nuotraukos

 

 

,
Nuotrauka
partizanas
Aprašymas

Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinas, kuriuo 1998 m. gegužės 19-ąją Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo L. Laurinską 

 

,
Nuotrauka
p
Aprašymas

Leonui Laurinskui skirtos ekspozicijos dalis Tremties ir rezistencijos muziejuje

 

Vasario 25 dieną Leonas Laurinskas būtų minėjęs gražų 95 metų jubiliejų. Deja, šiandien gerbiamo Leono su mumis jau nebėra. 2013 m. gegužės 4-ąją jis atgulė Tauragės miesto kapinėse. Tad šiandien, minėdami žinomo kraštiečio gimtadienį, prisiminkime sudėtingą bei spalvingą, kaip ir mūsų trispalvė, a.a. Leono gyvenimą. Informacija rinkta iš gausių Tremties ir rezistencijos muziejaus (buvęs Politinių kalinių ir tremties muziejus) sukauptų šaltinių. Šiame muziejuje yra įrengtas atskiras kampelis, skirtas Leono Laurinsko veiklai pagerbti bei atminti. Apie iškilų kraštietį pasakoja Aušra Norvilienė, Tauragės karšto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė. 

Gimė Graužų kaime

Partizanas, politinis kalinys, kovotojas už laisvę Leonas Laurinskas gimė 1926 m. vasario 25 d. Tauragės apskrities Batakių valsčiaus Graužų kaime. Būdamas 19-os įstojo į Antano Suginto vadovaujamą partizanų būrį. Vėliau priklausė Kęstučio apygardos Lydžio rinktinei. Kaip ir daugelis kitų partizanų, Leonas pasivadino slapyvardžiu. Jis tapo Liūtu. Pasak paties Leono užrašytų prisiminimų, jam šis slapyvardis prigijęs, matyt, dėl tuo metu turėtų ilgų garbanotų plaukų arba kad buvo labai aršus. 1947 m L. Laurinskas paskirtas Batakių būrio vadu. Dalyvavo daugelyje susirėmimų. Viename jų buvo sunkiai  sužeistas – sprogstamoji kulka išdraskė dešinės kojos sąnarį (liko raišas visą likusį gyvenimą). Nepastebėtas priešų, klajodamas miške, po jauna eglute išgulėjo keletą parų. Rado medkirčiai ir pranešė partizanams. Sužeistas L. Laurinskas slapstėsi ir keitė gyvenamąją vietą Vienas po kito žuvo jo draugai partizanai. Ratas vis siaurėjo, o išdavikų daugėjo. Buvo intensyviai ieškomas pagal sudarytą specialų jo paieškos ir sulaikymo planą.

Nuotrauka
p

Bendradarbiauti atsisakė 

1953 m. pateko į sovietų nelaisvę, kai partizanais apsimetę spec. agentai jį apnuodijo cheminiu preparatu „Neptūn-12“ ir perdavė sulaikymo grupei. „Provokatoriai jautė, kad aš esu tame krašte, bet pėdsakų neužčiuopė. Kai susitikau su jais, dvi dienas dienojome kartu tai vienur, tai kitur, pas žmones. Jais pasitikėjau. Aš prašiau jų, kad atneštų pasą, prašiau medžioklinio šautuvo... Jie man prižadėjo atnešti. Antrą kartą į sutartą vietą aš neatėjau, bet jie atėjo anksčiau ir mane surado. Sako, yra dar atėjęs vadas, nori susitikti, bet jis nenorėjo eiti, todėl liko sodyboje. Viskas buvo suplanuota“, – atsiminimuose rašė Liūtas. Suimtajam čekistai pasiūlė mainais į laisvę bendradarbiauti – padėti išgaudyti likusius partizanus. Jis atsisakė. Tada grasino mirties bausme: arba padedi mums, arba sušaudome.

Tremtis

1954 m.  kovo 27 d. karo tribunolo L. Laurinskas buvo nuteistas 25 metams tremties. Kalėjo Mordovijos lageryje Nr. 7. 1961–1962 m. sėdėjo uždarame Vladimiro kalėjime. Bausmei baigiantis buvo išvežtas į Saranską. 1963 m. L. Laurinskas paleistas į laisvę. Grįžusį (apie 1968 m.) į Tauragę visą laiką sekė saugumas. L. Laurinskas aktyviai dalyvavo neginkluotame antisovietiniame pasipriešinime, platino pogrindžio spaudą, užmezgė ryšius ne tik su Lietuvos, bet ir Rusijos disidentais. Pagal sufabrikuotą bylą už tariamą ginklo laikymą 1975 m. buvo suimtas ir metus kalėjo Marijampolėje (tada – Kapsukas). 

1978 m. L. Laurinskas įstojo į antisovietinę pogrindinę pasipriešinimo organizaciją Lietuvos laisvės lygą. 1979 m. pasirašė svarbiausią jos dokumentą – 45-ių baltijiečių memorandumą. Taip pat pasirašė protesto pareiškimus dėl Petro Cidziko, Alfonso Svarinsko neteisėto kalinimo, sveikinimą Lenkijos „Solidarumui“ jo pirmųjų metinių įkūrimo proga, kitus antisovietinius-antiokupacinius dokumentus. Laisvės lygai išėjus iš pogrindžio buvo jos tautinės tarybos narys.

Šilko trispalvė

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie paminklo A. Mickevičiui, L. Laurinskas dalyvavo pirmajame viešame Lygos mitinge, kuriame pareikalauta išvesti okupacinę kariuomenę, atkurti nepriklausomą valstybę. Po to Tauragės laikraštyje „Leniniečių balsas“ paskelbta kovotoją kaltinanti medžiaga „Tai mes smerkiame. Liūtas nerimsta“. 1988 m. birželio 14 d. Lygos mitingo – pirmųjų trėmimų minėjimo – Vilniuje, Katedros aikštėje, metu kelių tūkstančių mitingo dalyvių ir KGB seklių bei milicininkų akivaizdoje pirmasis Lietuvoje viešai iškėlė tautinę trispalvę vėliavą. L. Laurinskas iš anksto tam ruošėsi. Kartu su žmona Valerija iš šilko siuvo trispalvę vėliavą. „Padirbau specialią, tuščiavidurę, kaip antena sustumiamą lazdą, tad nešantis gatve niekas neatkreipė dėmesio. Aikštėje ištraukiau, ištiesiau ir pakėliau. O žmonės verkė, puolė bučiuoti tą mūsų vėliavą“, – pasakojo buvęs partizanas. Už tai Liūtas buvo sulaikytas ir nuvežtas į milicijos skyrių, bet tą pačią dieną paleistas.

Nuotrauka
p

Apdovanojimai 

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe L. Laurinskas aktyviai dalyvavo kuriant bei stiprinant krašto apsaugą. 1991 m. sausio mėn. partizanas Leonas gynė parlamentą jo viduje. Tais pačiais metais jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Dirbo Krašto apsaugos departamente, saugumo tarnyboje, dalyvavo kuriant „Geležinio vilko“ motorizuotą pėstininkų brigadą, ėjo vado pavaduotojo pareigas, ugdė krašto apsaugos sistemoje tarnaujančią jaunuomenę. 1994 m. KAM apdovanotas vardiniu ginklu. 1998 m. jam pripažintas ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyvio – kario savanorio teisinis statusas. Tais pačiais metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

– Partizanas Leonas  yra prasitaręs: „Dievas mane išsaugojo, kad liudyčiau tautai ir istorijai“. Prisimenant įspūdingą jo biografiją reikia pripažinti, kad tikrai, Dievas jį saugojo. Ne daugeliui partizanų pavyko praeiti visą šį sudėtingą kelią, ne daugelis galėjo pasidžiaugti siekiamu rezultatu – laisva Lietuva. Nors šiandien gerbiamo Leono tarp mūsų nebėra, bet jis gyvas paliktuose prisiminimuose, daiktuose, nuotraukose. Visa tai yra mūsų istorijos liudininkai. O mums, gyviems, belieka tai saugoti, gerbti ir didžiuotis, kad turėjome tokius Liūtus, – įsitikinusi A. Norvilienė. 

Parengta bendradarbiaujant su Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejumi 

Nuotrauka
Spaudos

                                                                                       

 

 

Nuotrauka
k
Įkelta:
2021-04-15
Prieš 74-erius metus, 1947 m. balandžio 8-ąją, žuvo pirmasis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Apie tai praėjusią savaitę priminė Tauragės krašto muziejus „Santaka“ savo feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
Batakiai
Įkelta:
2021-03-17
Batakių parapija yra viena jaunesnių Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios parapijų. Ilgą laiką Batakių apylinkių tikintieji melsdavosi Skaudvilės bažnyčioje. Tačiau priklausymas Skaudvilės parapijai buvo nepatogus, tad 1884 m. pašventintas kertinis bažnyčios akmuo, o po metų pašventinta ir bažnyčia. 
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-03-04
Kovo 25-ąją sukanka 115 metų, kai gimė žymus JAV lietuvių kalbininkas, lietuvių kalbos tyrinėtojas ir puoselėtojas, filologijos mokslų daktaras prof. Petras Jonikas (1906–1996). Ar žinote, kad būtent jo dėka turime tokius dabar visiems įprastus žodžius kaip striukė, įmautė, orkaitė, iškyla, rūpyba, skaidrė, pagreitis, pradmenys ir daugelį kitų? B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka apie iškilųjį kalbininką yra surinkusi daug vertingos medžiagos, kuri šiuo metu yra skaitmeninama.
Nuotrauka
ona
Įkelta:
2021-02-11
Tautodailininkės Onos Paulauskienės rankose medžio gabalėlis virsta meno kūriniu – angelu, šventuoju. Daugybę jų galima rasti ne tik rajone, bet ir visoje šalyje. 82-uosius metus skaičiuojančios menininkės prisiminimus, gyvenimo faktus užrašė Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Batakių skyriaus vyr. bibliotekininkė Laisvutė Pavalkienė.  Surinkta medžiaga saugoma bibliotekos Kraštotyros fonduose. 
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-01-20
„...Kada toje pusėje pasigirdo automatų kalenimas, likusiems barakuose pasidarė aišku, kokiems darbams jie bus vežami. Todėl paskutinės mašinos su žydais jau išvažiavo su ašaromis, dejonėmis, klyksmais. Viena mergina, pavarde Barukikė, netgi mėgino pabėgti, bet nubėgusi 50 metrų buvo apsauginio nušauta... “ Tai eilutės iš  žmogaus, gyvai mačiusio tragiškus tų dienų įvykius, prisiminimų. Jie saugomi B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos archyvuose. Sausio 27-ąją visas pasaulis minės Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną ir prisimins šešių milijonų nužudytų žydų tragediją.