Pasak E. Červinskaitės, „Santakos“ muziejus unikalus ne tik dėl technologijų, kurios yra, ko gero, moderniausios Lietuvoje, bet ir dėl kūrybinio potencialo ir veiklos. Jovitos Verpečinskienės nuotrauka
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ taip pavadintas todėl, kad Tauragės rajone tarsi į vieną upę suteka įvairių konfesijų, tautybių žmonių kultūrų, tradicijų, istorijų, praeities ir dabarties istorija ir papročiai. Atranką į „Santakos“ vadovės pareigas laimėjusi Eglė Červinskaitė įsitikinusi, kad simboliškas pavadinimas inspiruoja gyvus kūrybinius procesus, prasmių paieškas, unikalius renginius, ten dirbančių žmonių iniciatyvas ir laisvę, ir žada atiduoti visas jėgas ir širdį dirbdama muziejaus ir Tauragės žmonių gerovei. „Istorija yra apie mus, žmones, laike. Tad kurkime ir pasakokime savo istorijas!“ – sako ji. Beje, tegu skaitytojų nestebina kreipinys „tu“ – ne vienerius metus su Egle buvome kolegės.
– Posūkis iš žiniasklaidos į muziejininkystę galbūt kam nors pasirodys netikėtas. Tačiau juk muziejus, ir būtent šis, „Santakos“ muziejus, tau reiškia labai daug...
– Daug kas žino, kad mano a. a. tėtis Artūras Červinskas kadaise keletą metų dirbo Tauragės krašto muziejaus Gamtos skyriaus vedėju, o vėliau – ir direktoriumi. Dėl vaikystės prisiminimų muziejaus erdvė man visada atrodė miela, gal dėl to jaučiu natūralų norą puoselėti muziejų. O tėčio erudicija, be abejonės, turėjo įtakos man augant ir tebeturi dabar – bendram supratimui apie kultūrą, istoriją, jos svarbą. Tėtis buvo ir pedagogas, ir muzikantas, jo asmenybė davė stimulą ir savišvietai, asmenybės įvairiapusiškumui, pasirinkimams, domėjimusi kultūra, istorija ir kultūriniu turizmu. Muziejus, kaip atminties įstaiga, neabejotinai formuoja kiekvieno žmogaus identitetą – tad paralelė, kad kadaise muziejus formavo mano savivoką, o dabar ir tapo profesiniu pasirinkimu, išties džiugina.
– Įdiegė turbūt ir patriotiškumo jausmą – įstojai į šaulių gretas, o ir dirbdama redakcijoje itin domėjaisi partizanų istorijomis, apskritai tragišku pokario laikotarpiu.
Daug kas žino, kad mano a. a. tėtis Artūras Červinskas kadaise keletą metų dirbo Tauragės krašto muziejaus Gamtos skyriaus vedėju, o vėliau – ir direktoriumi. Dėl vaikystės prisiminimų muziejaus erdvė man visada atrodė miela, gal dėl to jaučiu natūralų norą puoselėti muziejų. O tėčio erudicija, be abejonės, turėjo įtakos man augant ir tebeturi dabar – bendram supratimui apie kultūrą, istoriją, jos svarbą.
– Taip, šios temos man be galo įdomios ir skaudžios. Nors mano šeimos istorijoje nebuvo tragiškų sovietmečiu sulaužytų likimų, emociškai šią mūsų tautos tragediją išgyvenau labai skaudžiai. Jaučiu, kad šis emocinis krūvis, nors pati esu jau vėlesnės kartos atstovė, yra labai arti, tvyro kažkur tarp mūsų. Turime pažinti šį skaudų istorinį etapą, jog suprastume, ką turime šiandien, ir išsivaduotume nuo kolektyvinės traumos. Dėl to ir projektą apie partizanus laikraštyje inicijavau. Per darbo redakcijoje metus labai daug kalbėta su pačiais tų įvykių amžininkais, tremtiniais, žmonėmis, besidominčiais tuo laikotarpiu, analizuotos tos temos. Tikiuosi, tai dar toli gražu ne pabaiga, o tik pradžia. Knygas apie partizanus visada perskaitau greičiausiai – man tai labai įdomi tema.
– Dar visai neseniai vadovavai redakcijai, dabar gi teks vadovauti kur kas didesniam kolektyvui. Kaip manai, lyderiais tampama ar gimstama?
– Manau, asmeninės savybės turi įtakos, bet vis dėlto didžioji dalis – tai darbas: žinių kaupimas, kompetencijos kėlimas, profesinių ir vadovavimo įgūdžių gilinimas. Empatija, emocinis intelektas irgi labai svarbu dirbant su žmonėmis. Manau, kad su muziejaus kolektyvu tikrai susidraugausim, nes per darbo redakcijoje metus jie jau buvo tapę bendradarbiais, jų idėjas ir darbus visada stengiausi palaikyti, laikraščio turinyje jiems skirti ypatingą vietą. Esu pasirengusi pirmiausia klausytis, išgirsti darbuotojų idėjas ir kartu spręsti, kuria kryptimi turime eiti, kad jie galėtų atskleisti savo geriausias savybes ir būtų patenkinti savo darbu. Nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas šiuo metu muziejuje dirbantis žmogus yra suinteresuotas įstaigos plėtra ir gerove. Apskritai manau, kad labiausiai motyvuotas žmogus yra tas, kuris gali suderinti savo asmeninius tikslus su organizacijos, kurioje jis dirba, tikslais. Tada jis ir dirba produktyviai, ir yra laimingas.
Ankstesnio vadovo Romualdo Vaitkaus politika buvo tokia, kad jis leido laisvai reikštis ir meniniams impulsams, ir bet kokiai kūrybinei veiklai. Savo nuoširdžiu darbu jis ėmėsi kurti kitokį muziejaus įvaizdį, nebeturintį nieko bendra su kartais visuomenėje muziejams prikišamu nuoboduliu. Tai lėmė mūsų muziejaus unikalumą – jis unikalus ne tik dėl technologijų, kurios yra, ko gero, moderniausios Lietuvoje, bet ir dėl kūrybinio potencialo ir veiklos. Tai reikia tik stiprinti, skatinti ir kuo plačiau realizuoti.
Beje, R. Vaitkus jau pasiūlė savo pagalbą ir žadėjo pasidalinti patirtimi, dėl to labai džiaugiuosi. Manau, kad buvusio vadovo įžvalgos palengvins kelio pradžią.
– Iš komentarų viešoje erdvėje supratau, kad atrankoje tau teko susirungti su rimtu priešininku – istoriku, archeologu Dariumi Kiniuliu. Vis dėlto tavo muziejaus veiklos gairės komisijai padarė didesnį įspūdį. Taigi – kokį muziejų matai tu?
– Džiaugiuosi, kad komisija ir jos pirmininkas meras Dovydas Kaminskas įvertino mano pasirengimą. Kaip jau minėjau viešai, atiduosiu visas jėgas ir širdį, kad muziejus toliau klestėtų. Na, o rengdama veiklos gaires analizavau visus, kiek tik galėjau rasti, muziejaus veiklos dokumentus, buvusio direktoriaus R.Vaitkaus ataskaitas, apskritai skaičiau daug akademinės literatūros apie muziejininkystę, nagrinėjau tarptautines ir šalies muziejų veiklos tendencijas. Į planą sudėjau visas turimas vadybines žinias ir patirtį, stengiausi pažvelgti iš ilgalaikės strateginės perspektyvos, akcentuoti platų požiūrį, o jį pristatydama – parodyti oratorinius gebėjimus ir, svarbiausia, nuoširdų rūpestį šia įstaiga ir jos reikšmės tauragiškių bendruomenei didinimu.
O dėl vizijos, žinoma, muziejai tebėra patys svarbiausi paveldo saugotojai. Tačiau paveldas būna ir materialus, ir nematerialus. Muziejaus paskirtis, be vertybių saugojimo, yra ir ugdyti žmonių savimonę, kultūrinį supratimą, burti paveldą ateities kartoms kuriančias bendruomenes. Dar viena labai svarbi muziejaus misijos dalis – supažindinti žmones su jų krašto istorija. Bendrojo ugdymo programose labai mažai paliečiami krašto istoriniai įvykiai šalies arba pasaulio istorijos kontekste. Tą spragą užpildyti ir yra muziejaus atsakomybė.
Be to, kaip bebūtų, šiuolaikinis muziejus turi ir pritraukti lankytoją, privalo konkuruoti kultūros paslaugų rinkoje. Turime padaryti viską, kad žmonės ateitų į muziejų. Tai reiškia, kad turime sukurti mėgavimosi paveldu kultūrą. Mano tikslas būtų, kad į muziejų žmogus ateitų ne tik vieną kartą, kad jis pajustų, jog muziejaus erdvė skirta jo nuolatinei savišvietai ir tobulėjimui. Norėčiau, kad tauragiškiai suprastų, jog muziejus gali padėti jiems atrasti savo identitetą, patenkinti jų kultūrinius poreikius, padėti susigaudyti, kas jie yra, koks yra bendras krašto istorinis ir kultūrinis kontekstas.
– Įsivaizduok – įžengi į muziejaus vadovo kabinetą. Pirmieji darbai?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad darbų pradžios dar teks palaukti. Esu dar tik pretendentė į pareigas – turiu sulaukti STT pažymos ir pasirašyti darbo sutartį su savivaldybe. Bet žinoma, jau mąstau, ko pirmiausia imsiuosi, jei viskas bus gerai. Aišku, reikės sužiūrėti finansinę dalį, turto inventorizaciją, eksponatų būklę, įstaigos dokumentaciją. Muziejus turi nemažai pastatų, tad yra didžiulė atsakomybė už turtą. Visa tai reikia įvertinti, juo labiau, kad dabar muziejuje jau kurį laiką nėra vyriausiojo fondų saugotojo, o fondų saugotoja yra vaiko priežiūros atostogose. Galiu tik numanyti, jog muziejininkams prireikė didžiulių pastangų šią situaciją suvaldyti. Toliau, žinoma, teks kurti santykį su kolektyvu, aptarti jų vizijas, planus, ką jie ketina dar šiais metais nuveikti muziejuje, kokie yra artimiausi, „degantys“ darbai ir po truputį dėlioti strategines kryptis. Taip pat mano dėmesys labai krypsta į Turizmo informacijos centro veiklą. Norėčiau ją stiprinti, juk muziejui priskirta ir įgyvendinti turizmo skatinimą, formuoti tiek savo, kaip traukos objekto, tiek viso Tauragės rajono įvaizdį šalies ir tarptautiniu mastu. Ties tuo taip pat reikia labai stipriai padirbėti.
