Sausio 13-osios istorija – tai įvykiai, kuriuos patyrė dabar gyvenanti, kurianti šalies karta. Sausio įvykiai, taip staiga ir netikėtai sukrėtę visuomenę, įrėžė gilų randą Lietuvos žmonių širdyse. Tiems, kuriems likimas lėmė juos išgyventi, to nepamirš niekada. Žmonės, ištisomis paromis nemiegoję, sušalę, kantriai saugojo neseniai iškovotą Laisvę. Tai buvo ypatingo susikaupimo ir vienybės laikotarpis. Tauragiškis Seimo narys Romualdas Vaitkus, tuomet Žemės ūkio akademijos studentas, kartu su bendramoksliais, tarp kurių buvo ir jo žmona Edita, tomis rūsčiomis sausio dienomis saugojęs Juragių retransliacijos stotį, sako, kad tų dienų prisiminimai ir dabar kelia jaudulį.
Užėmus televizijos bokštą transliacijos nenutrūko
Prieš 30 metų, 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, Lietuvoje užtemo televizorių ekranai – nutrūko transliacija iš Vilniaus, nes sostinės televizijos bokštą užėmė sovietų kariuomenė. Tačiau po kelių akimirkų televizorių ekranai vėl nušvito – atsirado testo lentelė ir pasigirdo balsas. Tai Juragių televizijos perdavimo centre budėję darbuotojai įjungė mikrofonus ir, ramindami žmones, paskelbė, kad nuo šiol visos transliacijos vyks iš čia. Transliacijos metu visi, kas tik gali, buvo pakviesti atvykti, saugoti ir ginti Juragių televizijos centrą. Pakaunės krašto kaimų ir miestelių gyventojai rinkosi ginti Kauno rajone esančių strateginių objektų – Sitkūnų radijo stoties ir Juragių televizijos stoties. Tai buvo labai svarbu, nes laisvas žodis vienijo tautą ir žadino pasiryžimą kovoti iki galo. Laisvės gynėjai statė barikadas, virino grotas ant langų ir įėjimų. Visa teritorija buvo apjuosta autobusais, sunkvežimiais, traktoriais. Degė laužai, o Garliavos bažnyčios varpai žadino keltis ir važiuoti saugoti televizijos centrą. Kol buvo okupuotas Vilniaus televizijos bokštas ir LRT, Juragių siųstuvai padėjo matyti perduodamus vaizdus ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje.
Prisiminimai ryškūs iki šiol
Seimo narys Romualdas Vaitkus, tuomet Žemės ūkio akademijos studentas, neliko nuošalyje nuo šalį drebinusių įvykių – su draugais važiuodavo saugoti Juragių televizijos stoties. Prisiminimai išliko ryškūs iki šiol.
Romualdas pasakoja puikiai supratęs situaciją ir negalėjęs likti abejingas. Tuomet jis jau buvo atitarnavęs kariuomenėje, susituokęs su Edita, ji jau laukėsi. Vienus studentus veždavo į Sitkūnų radijo stotį, kitus – į Juragių transliacijos stotį. Romualdui su Edita ir kurso draugais daug kartų, daugiausia naktimis, teko budėti Juragiuose.
– Vieną naktį jau buvome sumigę, taip sukaukė sirena, kad visi pašokome iš lovų. Atrodė, kad prasidėjo karas. Fakulteto dekanas ir bendrabučio komendantė paprašė visų, kas gali, važiuoti prie Juragių televizijos stoties. Autobusai jau laukė. Ten jau buvo susirinkę daug žmonių. Buvo šalta, bet į vidų retai teužeidavom pasišildyti. Kas atsiveždavo arbatos, kas sumuštinių, visi broliškai jais dalindavosi. Buvom susikūrę keletą laužų, susirentę barikadas. Aplinkinių kaimų ūkininkai buvo suvažiavę su sunkiasvorėmis mašinomis, traktoriais, jie irgi tarnavo kaip barikados, – prisimena jis.
Romualdui ypač įstrigo tuomet visus apėmęs tiesiog žodžiais neapsakomas vienybės jausmas, ir dabar prisiminus tą laiką suspaudžiantis širdį. Ir, žinoma, baimė – jos irgi būta.
Jaunystė nepasiduoda baimei
– Dabar, atgal atsukdamas tuos įvykius, manau, kad kaip vyras negalėjau leisti Editai ten važiuoti, – sako jis. – Tačiau tuomet kažkaip apie tai negalvojau... Buvom jauni, pilni patriotizmo. Ji visada būdavo kartu, šaldavo, tačiau nesiskųsdavo.
Edita Vaitkienė, paprašyta prisiminti 30 metų senumo įvykius, sako tuomet nesusimąstydavusi, kad per naktis šaltyje budėdama Juragiuose, gali pakenkti kūdikiui:
– Ai, atrodė, kas čia tokio... Be to, aš ne taip dažnai kaip Romualdas ten važinėdavau. Prisimenu stingdantį šaltį – žiemos tuomet būdavo kaip reikiant.
Vieną naktį jau buvome sumigę, taip sukaukė sirena, kad visi pašokome iš lovų. Atrodė, kad prasidėjo karas. Fakulteto dekanas ir bendrabučio komendantė paprašė visų, kas gali, važiuoti prie Juragių televizijos stoties. Autobusai jau laukė. Ten jau buvo susirinkę daug žmonių. Buvo šalta, bet į vidų retai teužeidavom pasišildyti. Kas atsiveždavo arbatos, kas sumuštinių, visi broliškai jais dalindavosi. Buvom susikūrę keletą laužų, susirentę barikadas. Aplinkinių kaimų ūkininkai buvo suvažiavę su sunkiasvorėmis mašinomis, traktoriais, jie irgi tarnavo kaip barikados, – prisimena jis.
Tėvams ji sako pernelyg daug nepasakodavusi apie tuos budėjimus, o ir kad laukiasi, abiejų tėvai dar nežinojo. Tiesa, tėvams nerimo vis tiek netrūko – ji prisimena, kad iškart po sausio 13-osios uošvis labai susirūpino, nes kažkur išgirdo, kad prie televizijos bokšto žuvo kažkoks Vaitkus, ir jam esą pasigirdo, kad jis buvo 1966 m. gimimo.
– Romualdo tėvai bandė su mumis susisiekti, skambino į bendrabutį, mūsų vis nerasdavo, tad jų nerimas vis augo. Uošvis, nebeištverdamas nežinios, netgi atvažiavo iš kaimo pas mano tėvus, tikėjosi, kad jie ką nors žino. Paskui pagaliau užtiko mane bendrabutyje. Budėtojos pakviesta prie telefono, nuraminau – viskas gerai, Romualdas gyvas ir sveikas. O tas žuvusysis visai ne 1966, o 1946 m. gimimo buvo...
„Tankai atvažiuoja!“
Vienu momentu tą naktį, prisimena Romualdas, kažkas, pamatęs tolumoje kažkokių mašinų žibintus ir išgirdęs technikos žlegėjimą, sušuko, kad atvažiuoja tankai.
– Tie žodžiai grandinine reakcija nuaidėjo per žmones, visi sustojome, susikibome rankomis. Buvome pasiryžę nedvejodami pastoti kelią priešams – supratome, kad tas bokštas labai svarbus, nes užėmus Vilniaus televizijos bokštą televizijos signalas buvo retransliuojamas iš šio bokšto. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo visai ne tankai, o ūkininkai su traktoriais, norėję prisidėti prie bokšto saugojimo, – prisimena jis.
Paklaustas, kaip elgtųsi, jei tie įvykiai pasikartotų, Romualdas nedvejoja – lygiai taip pat pasielgtų ne tik jis, bet ir dauguma žmonių. Nors kartais pasigirsta nusivylusių, pyktį savo šaliai jaučiančių žmonių balsų, tačiau jis įsitikinęs – nelaimė, grėsmė šalies laisvei visus suvienytų.
