Aktualijos

Raimondos Alysienės nuotrauka

Grūdų augintojai sunerimę: kyla grėsmė derliui

• Birutė SLAVINSKIENĖ
• Vasario 27, 2021

Grūdines kultūras auginantys žemdirbiai susirūpinę. Nerimo atsirado iškritus sniegui ant šiltos žemės. Sniego daug, ir jei jo danga išliktų ilgiau, padidėtų sniego pelėsio atsiradimo tikimybė, o tai grėsmė netekti derliaus.

Apgaulinga ramybė

Atrodytų, žiema – ramybės laikotarpis, bet iš tiesų žiemkenčių laukuose po sniegu verda gyvenimas: kviečiai leidžia šakneles, o dirvos paviršiuje migruoja sliekai. Interneto svetainėje manoukis.lt VDU Žemės ūkio akademijos docentas Vytautas Liakas pasidalijo įžvalgomis, kad po sniegu nesant įšalo gali susidaryti sąlygos plisti pelėsį sukeliantiems patogenams. Tiesa, jis perspėja, kad teoriniai pastebėjimai gali nesutapti su realia situacija. „Labai sunku prognozuoti, kai orai permainingi, bet kiekvienam augintojui reikia žinoti, kas vyksta augalų aplinkoje“, – sako V. Liakas. Pasak jo, rudenį žemės ūkio specialistams rudenį nerimą kėlė „vakarykščių cepelinų spalvos dangus“: šilta ir apsiniaukę, daug dienų be saulės prošvaisčių, o tai reiškia, kad augalai nesukuria atsarginių maisto medžiagų, o jas naudoja. Dar daugiau nerimo atsirado iškritus sniegui ant šiltos žemės. „Silpnas šaltukas neturėjo įtakos temperatūrai po sniegu, atsikasę kviečius, radome tik ką išleistas šakneles ir paviršiuje migravo sliekai. Tai reiškia, kad po sniegu vyko gyvenimas, augalai iš lapų naudojo atsargines medžiagas, o „išsunktus“ lapus apniko patogenai. Natūralu, kad specifiniai grybai, šiuo atveju ligų sukėlėjai, gavo signalą utilizuoti darbą atlikusius lapus“, – pasakoja V. Liakas.

Per keletą dienų sniego danga pastorėjo iki 16–20 cm, visos viltys buvo, kad spustelėjęs šaltukas sušaldys dirvos paviršių, bet žema oro temperatūra per kelias šaltas naktis neįveikė sniego sluoksnio, gal tik sliekai migravo gilyn iš paviršiaus. Daugelis pastebėjo, kad prasidėjus atodrėkiui, sniego sluoksnis labai greitai sumenko: padėjo švystelėjusi saulė, šilta žemė, tad sniegas nyksta labai sparčiai. Gera žinia ta, kad nesušalusi žemė sugers daugiau vandens, priešingu atveju dalis vandens išgaruotų, o dalis nubėgtų dirvos paviršiumi.

Mokslininkas priduria, kad reikia tikėtis, jog pelėsis neišplis, nes sniego danga plonėja, o tolesnėse orų prognozėse numatomas lengvas šaltukas. Būtų geriausia, kad šis sniegas nutirptų, o tuomet lengvai pašaltų ir pasnigtų. Jei liks šlapio sniego danga ir ji suledės, atsiras kitų problemų, o jei ant suledėjusio sniego dar pasnigs, tai sniego pelėsio tikimybė išliks.

Ūkininkams visada blogai?

Tauragės savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėja Ramutė Noreikienė sako šią problemą jau aptarinėjusi su agronomais, kurie atlieka tyrimus. Esą jie važiavo į laukus, kasė sniegą, tikrino. Pasak jų, rapsai buvo rudenį labai suvegetavę, o žemė įšalo labai mažai, nes ją iškart apklojo sniegas ir prasidėjo šutimas – tiek rapsų, tiek žiemkenčių.

– Agronomai tvirtina, kad jie labai sunkiai išžiemos, – teigė R. Noreikienė, – nors sniegas dar daug kur nenuleistas, situacija laukia bloga. Žmonės neretai šaiposi, kad ūkininkams visada blogai, bet kad tikrai ta gamta staigmenų nuolat pridaro, ir dažniausiai nemalonių...

Įšalo – kaip sviesto ant duonos

Apie galimą grėsmę žiemkenčiams pasakoja ir ūkininkas Kęstutis Balašaitis. Pasak jo, žiemkenčiams idealiausios sąlygos tada, kai pirma pašąla iki 10 ar daugiau laipsnių, o paskui užsninga. Šiemet gi buvo atvirkščiai: užsnigo, ir gana storai, o po to pradėjo šalti. Tai galėjo pakenkti ir žiemkenčiams, ir rapsui, ir kviečiams.

– Ir pats, kastuvą pasiėmęs, ėjau į laukus pažiūrėti, ar yra įšalas, – pasakoja jis. – Sniego visur yra apie 30 cm, o įšalo tiek, kiek ant sumuštinio sviesto tepam. Tik tokio storio. Taigi grėsmė, kad želmenys sušus, yra. Ypač tuose laukuose, kurie buvo užsėti anksčiau, spėjo stipriai suželti. Tada želmenys iššunta.

Galbūt padėtų akėjimas

Pasak jo, jei taip atsitinka, pirmas vaistas – pavasarį, kai nutirpsta sniegas ir jau eina įvažiuoti į lauką, praakėti ekologinėmis akėčiomis.

– Tokia tarsi plėvelė būna ant viršaus užsidėjusi, augalas nekvėpuoja ir žūsta. Akėjimas tą plėvelę nuplėšia, ir jis gali kvėpuoti, – pataria jis. – Bet tai dar labai negreit, gal tik po kokio mėnesio...

Žuvus pasėliams, žinoma, galimybė juos atspėti yra, tačiau, pasak ūkininko, žiemkenčių juk nebeužauginsi, rapso ar pašarinių kultūrų derlingumas gerokai mažesnis, plius sąnaudos – dirvos ruošimas, sėja, sėkla. Taigi vieni nuostoliai.

K. Balašaitis pripažįsta, kad nerimo dėl pasėlių išties nemažai. Vienok ramina tai, kad visi jo šeimos ūkio pasėliai yra apdrausti, taigi jei žala bus, draudimas nuostolius kompensuos.

– Iš dangaus niekas nekrenta, valstybė irgi nepajėgi visais pasirūpinti, – sako jis, – taigi reikia savimi rūpintis patiems.

Deja, pasak jo, draudžiasi mažai kas – vis dėlto tai gana brangu.