Sausio 27-ąją minėjome Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. 1945-ųjų sausio 27-ąją buvo išlaisvinti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos kaliniai. Didžiausioje nacių koncentracijos ir naikinimo stovykloje nužudyta per 1,5 mln. žmonių, iš jų – per 1 mln. žydų.
Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Lietuvoje, dažnai padedami lietuvių kolaborantų, išžudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais yra pripažinti maždaug 800 lietuvių. Tarptautinės Holokausto aukų dienos proga Lietuvos žydų bendruomenė kvietė visus prisidėti prie pasaulinės akcijos – patogiu metu aplankyti žydų žudynių vietas, socialiniuose tinkluose užsidėti laikiną profilio rėmelį ar pasidalyti nuotrauka su užrašu #WeRemember / #MesPrisimename.
Į kvietimą atsiliepė Skaudvilės krašto muziejus. Savo feisbuko paskyroje jis parašė: „Dabar tylu Pužų miškelio pakrašty... Tačiau kadaise tokios tylos tikrai nebuvo. Šiandien minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Tad prisiminkime, kas sudrumstė čia tylą prieš 80 metų...
Sulaikyti žydai vyrai Pužų pašto pastate – laikinajame gete praleido neilgai, tik tris paras. Suimtieji elgėsi gana ramiai, daugiausia vargo baltaraiščiams sukėlė moterys nešusios maistą ir reikalavusios jį perduoti alkaniems bei ištroškusiems vyrams. Lemtingąją dieną žydams buvo pasiūlyta, kas nori prasivėdinti ir padirbėti. Pareikalavus prieš tai maisto, jo ironiškai buvo pažadėta baigus darbą. 10 vyrų buvo palydėti prie netoli esančio eglynėlio. Atmatuotas tam tikras plotas ir liepta kasti duobę. Darbas ėjosi sunkiai. Nejudinamas žemės sluoksnis, šaknys neleido lengvai pasiekti norimo tranšėjos gylio. Yra išlikęs pasakojimas, kad vienas iš duobę kasusių žydų buvo mokytojas Ošrinas, kuris paklausęs – kodėl norite mus sušaudyti. Atsakymas buvo paprastas – užtat, kad esate žydai. Už mokytojo drąsumą, baudėjai jį sušaudė pirmą. Taip popietės tyla buvo nutraukta šūvių garsais. Po Ošrino toks likimas laukė ir likusių tranšėjos kasėjų. Susidorojus su pirmąja grupe, buvo įsakyta atvesti dar 10 vyrų. Po to vėl ir vėl... Šios baisios egzekucijos metu, net baltaraiščiai stovėjo tylūs, kurie buvo tik sargyba. Visą kruvinąjį darbą atliko specialiai atvykę „baudėjai“ – žudyti įgudę gestapininkai. Netrukus tranšėja prisipildė ir nebeliko vietos likusiems. Tad naujai atvarytieji žydai dar gaudavo iš pradžių tvarkingai perdėlioti sušaudytuosius. Baigus žiaurią egzekuciją užkasti buvo nesunku. Tranšėja pilna, tad užteko plono žemės sluoksnio. Čia galvas padėjo apie 300 žydų...
Šią vietą palikus egzekucijos vykdytojams vėl įsivyravo tyla Pužų miškelio pakraštyje...“
Į publikaciją atsiliepęs komentatorius pasidžiaugė, kad ir į Skaudvilę, absoliučiai žydišką miestelį, po truputį atėjo laikas prisiminti baisiąją ir labai neseną istoriją. „Žinoma, čia nėra piliakalnių ar dar kokios gerai einančios romantikos, bet jau laikas prisiminti, kas iš tiesų pastatė Skaudvilę ir kur visi tie žmonės dingo. Gal kažkada netgi tą vietą Pužuose bus galima surasti lengvai, nelaipiojant per elektrinius piemenis? Gal atsiras ir kam tą apšaudytą Dovydo žvaigždę ten pakeisti nauja? Istorijos nepakeisi, bet pagarbos nebus per daug“, – rašo jis.