Vaikščiojimą basomis galima būtų pavadinti savotiška modernaus gyvenimo prabanga. Nuo pirmųjų žingsnių esame lengvai „įkalinami“ avalynėje, mūsų pėdos palaipsniui prisitaiko prie tokių sąlygų, o basomis dažniausiai vaikštome vos keletą dienų per metus, ilsėdamiesi prie jūros ar ežerų.
Kaip skelbiama spaudai išplatintame pranešime, gydymą per pėdas pirmasis apie 1900 metus raštu paminėjo amerikiečių gydytojas Viljamas Ficdžeraldas. Jam buvo žinoma, kad Centrinės ir Šiaurės Amerikos čiabuviai nuo seniausių laikų gydydavo įvairius negalavimus stimuliuodami pėdose esančius aktyvius organizmo taškus. O kas gali geriau juos stimuliuoti nei vaikščiojimas basomis įvairiais paviršiais.
Šiandien vaikščiojimui basomis pagyrų negaili ir medikai, ir vaistininkai, ir natūralios medicinos šalininkai. Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Astos Budreckienės, vaikštant basomis skirtingais paviršiais yra veikiamos pėdose esančios nervų sistemos zonos, iš kurių pasklidę impulsai pasiekia reikiamą organą bei aktyvina visą žmogaus organizmo imuninę sistemą.
„Toks natūralus masažas atpalaiduoja, šalina nuovargį, dirglumą, nemigą, gerina darbingumą, atmintį bei dėmesį ir teigiamai veikia visą organizmą, pagerėja kraujo ir limfos cirkuliacija, tampa paslankesni galūnių sąnariai, atpalaiduojamos pavargusios pėdos, užplūsta lengvumo pojūtis, be to, ir pėdų oda tampa švelni“, – vaikščiojimo basomis privalumus vardija vaistininkė.
Tinka ir žolė, ir purvas
A. Budreckienė sako, kad vaikščiojimui basomis tinka įvairūs natūralūs paviršiai: žolė, minkštas smėlis, žvyras, akmenukai, spygliai, net purvas ir panašiai.
„Ypač patariu basomis vaikščioti pajūrio smėliu, akmenukais. Dažnai pajūryje tenka pamatyti žmones, einančius pakrante su avalyne ir taip norisi pasakyti, kad pasinaudotų proga, ją nusiautų ir padovanotų pėdoms puikų masažą. Juk mūsų pajūryje labai geros klimato sąlygos: vėsa, švarus smėlis, smulkūs akmenukai tonizuoja padų veninius rezginius ir apsaugo nuo varginančio kojų tinimo“, – pasakoja vaistininkė.
Vaikščiojimui basomis netinka dirbtinės dangos: asfaltas, betoninė danga, trinkelės ir panašiai. Žinoma, jei tik pereiname tokia danga trumpai, nieko nenutiks, bet jei vaikščiosime ja basomis visą dieną, galime turėti daugiau žalos nei naudos, nes gali atsirasti tiek pėdų skausmai, tiek nuospaudos.
Vaistininkė atkreipia dėmesį, jog vaikščiojimas basomis kai kam gali ir netikti: „Yra pacientų būklių, kai reikia vengti taikyti refleksologiją (pėdų stimuliaciją), nes tai gali sukelti nepageidaujamą neigiamą poveikį. Tai nerekomenduojama nėštumo metu (pirmuoju trimestru), turint virškinimo problemų, tokių kaip viduriavimas ar vėmimas, esant lokaliam pėdų pažeidimui, karščiuojant. Remiantis refleksologija, kūno sistema tokiose situacijose gali būti pernelyg stimuliuojama, o infekcijos gali net pablogėti“.
Net ir vaikštant basomis pajūrio smėliu ar žole, reikia pažinti ir stebėti teritoriją: ar nėra primėtytų stiklų, aštrių metalinių daiktų, jei vaikštote po ką tik nupjautą ražieną – saugokitės įsidūrimo aštriu stiebu, jei po gėlėtą pievą – prisiminkite, kad gali įgelti aplinkui dūzgiančios bitės.
Basų kojų takas – balkone?
Ne vienas mūsų esame girdėję S. Kneipo pavardę. Vokiečių dvasininkas Sebastijanas Kneipas XIX a. sukūrė holistinį sveikatos gerinimo modelį, kuriame pabrėžė pėdų stimuliavimo svarbą skirtingais paviršiais bei temperatūra. Būtent šiuo požiūriu remiasi basų kojų takai, pastaruoju metu įrenginėjami vis daugiau vietų visoje Lietuvoje ir sulaukiantys vis daugiau juos išbandyti norinčių smalsuolių.
Vaikštant įvairiais paviršiais galima vieną po kito pajausti skirtingus pojūčius, taip stimuliuojant skirtingus taškus pėdose. Derinant vaikščiojimą basomis po įvairiai dirginančius paviršius, pagerėja kraujo apytaka, atsiranda daugiau energijos, pakyla nuotaika ir darbingumas. Kartu tai labai veiksminga organizmo grūdinimo priemonė, kuri naudinga bet kurio amžiaus žmogui, teigia vaistininkė.
„Einant per stambesnius akmenis jaučiama vėsa, o pėdos, apgaubdamos kiekvieną akmenį, lengvai stimuliuojamos. Pušų kankorėžių ruože kojos turi prisitaikyti prie nelygumų, tad tenka lavinti pusiausvyrą, o pėdos nuo dygių prisilietimų stimuliuojamos jau aktyviau. Po šio ruožo ramina ėjimas smėliu, o kitame ruože tenka žirglioti nuo vieno medinio ritinio ant kito, kurie šiurkščia žieve masažuoja pėdas, o šios turi prisitaikyti prie išgaubto paviršiaus“, – pasakoja A. Budreckienė.
Be abejo, vasara yra tinkamiausias laikas išbandyti vaikščiojimą basomis, be to, daugiau privalumų turi gyvenantys nuosavuose namuose, turintys sodybas ar kitas galimybes kada panorėję išbėgti į kiemą. Išeitis, pasak A. Budreckienės, yra ir kitiems. „Galima susikurti nedidukę basų pėdų zoną tiesiog balkone. Išvykę į gamtą prisirinkite smulkių ir stambių akmenėlių, kankorėžių, smėlio, žvyro, spyglių, šakelių, supilkite juos į atskiras talpas, kad ir tuščias kartonines dėžes, ir štai jūsų asmeninis basų kojų takas. Reguliariai bent po kartą per dieną pastovėkite ant šių paviršių, paspauskite juos pėdomis ir skirkite laiko įsiklausyti į savo organizmą. Jis jums būtinai padėkos“, – šypsosi „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė.
