Kaip Lietuvą pakeitė prabėgę ketveri šalies politinio gyvenimo metai? Apie tai kalbamės su Seimo nare Aušrine Norkiene, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotoja, Tauragės rajono skyriaus pirmininke, Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotoja.
– Prieš 4 metus rinkėjai permainų į gera Lietuvoje lūkesčius susiejo su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ar šiandien, bendraudama su savo rinkėjais, jaučiate, kad tie lūkesčiai bent iš dalies išsipildė?
– Atėjome su „Darnios Lietuvos“ politine programa, kurioje didžiausias dėmesys buvo skirtas žmogui, visuomenei, švietimui, kultūrai, ekonomikai ir valstybės valdymui. Ar pavyko užsibrėžtus siekius įgyvendinti? Manau, kad bent iš dalies tikrai pavyko. Keisčiausia, kad už tai Seime mes nuolat opozicijos buvome – nesakysiu, kad įžeidinėjami ar koneveikiami, parinksiu švelnesnį žodį – barami. Politiniai oponentai visą laiką irzliai primindavo, kad vykdome savo įsipareigojimus rinkėjams. Iš pradžių skambėjo „ne tuos išrinko“. Man tai atrodė labai keista. Juk būtent dėl to rinkėjai už mus ir balsavo, kad suprato, jog valstybėje seniai pribrendo rimti pokyčiai. Vėliau visuomenė viešojoje erdvėje buvo pradėta nuteikinėti prieš naująją daugumą Seime. Tas keistas spaudimas „ne tiems“ išliko per visą kadenciją. Tačiau jis ilgainiui mus užgrūdino. Kantriai dirbome, nors ir pralaimėdavome kovas viešojoje erdvėje, nuo savo programinių dalykų nenukrypome. Ir jeigu žmonės pradėjo keisti savo požiūrį ir, tarkime, panoro gyventi sveikiau, mažiau svaigintis, manau, vien jau tai yra labai gerai.
– Po dešimtmečius trukusio „sisteminių“ partijų valdymo pastarieji ketveri metai atskleidė stebėtinai daug skaudžių valstybės gyvenimo problemų, kurios paprastai būdavo nutylimos. Dvelktelėjo gaivus permainų gūsis, daug kas patikėjo, kad darnesnė Lietuva – kasdieniu darbu vis labiau artinamas tikslas. Kokias politines iniciatyvas ir pastangas siejate su savo krašto, visos šalies šviesesnio gyvenimo pokyčiais?
– Vienas didžiausių iššūkių buvo skurdo ir socialinės nelygybės mažinimas. Praėjusių ketverių metų pastangų rezultatas, manau, tikrai gerai matomas, nors jis dar ne toks, kokio siekėme. Šioje srityje pasiektą pažangą patvirtina konkretūs šalies ekonominės ir socialinės raidos rodikliai. Augo minimalioji ir vidutinė alga, buvo didinamos pensijos, pakelti atlyginimai švietimo, kultūros, mokslo, medicinos darbuotojams, valstybės tarnautojams, pareigūnams. Tai buvo didžiausias kilimas per nepriklausomybės laikotarpį. Aš suprantu, kad tas algų didinimas po tokio ilgo jų įšaldymo gali pasirodyti per menkas, bet turbūt visi suprantame, kad padidinti atlyginimus iškart visiems ir po daug – nerealu. Visada sakiau, kad reikia eiti nors ir mažais žingsniais, bet tik į priekį. Nesustoti, nepatraukti atgal, nes vėl grįšime ten, kur jau buvome ir po to džiaugėmės, kad iš ten išėjome.
Svarbus postūmis regionų gaivinimo prasme buvo paramos pirmajam jaunos šeimos būstui programa. Po išties dramatiško Lietuvos tuštėjimo dešimtmečių emigracija pastaraisiais metais ėmė lėtėti, daugėja grįžtančių žmonių. Migracijos tendencijos jau du metus gerėja: į Lietuvą dabar atvykstama daugiau, nei iš jos išvykstama.
Nauji Darbo kodekso pakeitimai dabar sustiprino profesinių sąjungų derybinę galią. Siekdami mažinti šešėlinės ekonomikos dalį tikėjomės į valstybės biudžetą iš šešėlio ištraukti daugiau pajamų, ir šia prasme tikrai nemažai padaryta. Mūsų kova su korupcija taip pat buvo aktyvi, tą patvirtina šios Seimo kadencijos metu pradėtos bylos, kuriose figūruoja aukščiausių politikos, verslo, teisėsaugos sluoksnių atstovai. Jos susilaukė labai didelio visuomenės dėmesio. Kaip bebūtų keista, dėl šios kovos taip pat sulaukėme didelio politinio pasipriešinimo. Galėčiau paminėti balsavimą Seime dėl viešo antstolių turto deklaravimo – dėl opozicijos pasipriešinimo to iki šiol nepavyko padaryti.
Per šią kadenciją supratau bene svarbiausią dalyką – tik būdamas komandoje ir Seimo daugumoje gali padaryti tai, ko siekei, nes būdamas vienas net ir su geriausiomis iniciatyvomis sienos nepramuši.
– Sakoma, kad šviežias, atviras žvilgsnis į šalies politines, socialines, ekonomines problemas – dar valdžioje nebuvusių politinių jėgų pranašumas. Kita vertus, koją gali pakišti patirties stoka. Kaip šiuo požiūriu vertinate prabėgusius 4 metus?
– Tie sunkumai, su kuriais susidūrėme, mus sustiprino kaip komandą. Norai buvo patys geriausi, jie ir dabar tokie išlieka – dirbti dėl žmonių. Kai po rinkimų susirinkome dirbti į Seimą, jo senbuviai, vadinamasis politinis elitas, į mus žiūrėjo labai iš aukšto: ką jūs čia, žmogeliai, dar galite pasakyti, ką besugalvoti? Bet mes, vienmandatininkai, atstovaujantys savo rinkėjams, regionų problemas žinojome nepalyginti geriau, nei daugelis ne vieną kadenciją Vilniuje sėdinčių Seimo senbuvių.
Man atrodo, kad mes Seime likome bene vieninteliai, kuriems rūpi tradicinės tautos vertybės – tauta, šeima, vienybė, teisingumas... Mes tą deklaravome ir labai nuosekliai jas gynėme, kai tuo tarpu dešinėje Seimo pusėje sėdinčių Gintauto Palucko socialdemokratų, pačios kairiausios partijos, sprendimai dėl tradicinių vertybių visiškai sutapdavo su tradicinių kairiųjų oponentų, dešiniųjų konservatorių. Tai mus šokiruodavo ir versdavo apgailestauti dėl tų socialdemokratų rinkėjų, kurie rinkimuose balsavo už neva kairiųjų pažiūrų politikus, kurie, deja, tikėtina išpažįsta visai kitas vertybes. Tokie dalykai politikoje liūdina.
– Kokiais savo ir bendražygių darbais galėtumėte didžiuotis, dėl ko drąsiai galite žvelgti į akis savo rinkėjams? Dėl kokių nepadarytų darbų labiausiai apmaudu?
– Nemažai tokių darbų pavyko padaryti, kai kuriuos jau minėjau, dar pridurčiau sprendimą dėl ,,vaiko pinigų“, kurie tikrai pasiekia žymiai daugiau vaikus auginančių šeimų. Tai jau svarbi šeimos biudžeto dalis. Vaiko pinigai vis didėja, ketiname ir juos indeksuoti. Tai buvo labai geras postūmis mažinant skurdą ir nelygybę: skurdas mažėjo dvigubai.
Labai rūpėjo smulkaus verslo stiprinimo, ypač kaimiškosiose vietovėse, reikalai. Per šią kadenciją inicijavome smulkaus verslo skatinimo programas, jos davė naudą, bet darbus šioje srityje reikia tęsti.
Viena iš svarbių iniciatyvų, kurią buvome užleidę – valstybinio komercinio banko kūrimas. Jos įgyvendinti nespėjome. Dar kol kas neaišku, kaip bus su planuotu valstybinių vaistinių tinklu, kurio įsteigimas taip pat buvo įrašytas mūsų rinkimų programoje. Tiesą sakant, valstybinių vaistinių kurti iš naujo nereikia, nereikia nieko statyti, jos jau veikia ligoninėse, tik reikia sudaryti joms tokias pat veikimo galimybes, kokiomis dabar naudojasi privačios vaistinės – leisti parduoti vaistus gyventojams, o ne tik naudoti ligoninės reikmėms. Anksčiau keltas tikslas sumažinti kompensuojamųjų vaistų kainas pasiektas, vien priemoka mažėjo 2 kartus, bet šia kryptimi reikia eiti ir toliau.
– Kokį svarbiausią tikslą kėlėte sau prieš buvusius Seimo rinkimus ir kokį keliate dabar? Kodėl?
– Jis nepasikeitė: labai norėčiau, kad žmogus, nepriklausomai nuo to, kur gyventų, mieste ar kaime, galėtų oriai jaustis dirbdamas, kurdamas savo ateitį tėvynėje, o ne už jos sienų, augindamas vaikus, ir nieko savo šalyje nebijotų. Dar daug kur Lietuvoje, ypač regionuose, jaučiama laisvos minties baimė. Nereikėtų baimintis turėti savo nuomonę, ją išsakyti ir ginti – visur, ir kasdienių, galbūt visai buitiškų rūpesčių akivaizdoje, ir Seimo tribūnoje.
Šiemet, minėdami mūsų Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį ir anuomet, su laisva Lietuva sietus tikslus, turbūt daugiau galvojame ne apie praeitį, bet apie būsimąjį laiką – savo vaikų, artimųjų, kraštiečių, visos tautos ateitį. Ramia širdimi pasakysiu paprastai: dirbame su žmonėmis ir dėl žmonių, kad gyvenimas būtų šviesesnis – Tau, šeimai, Lietuvai.
Kalbėjosi Tomas Vaitkevičius
Politinė reklama, apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos. Užs. Nr. 11
