Į priešinsultinę būseną kai kuriuos verslus ar net ištisus ekonomikos sektorius nubloškusi koronaviruso COVID-19 pandemija kol kas nepajėgė supurtyti lietuviško išmokų mentaliteto.
Valstybės biudžete pradėjus vertis šimtamilijoninei prarajai, mūsų šalies politikai yra tvirtai pasiryžę į padangę pakelti pinigų lėktuvą. Vienintelė jo paskirtis – masiškai padalinti vienkartinių išmokų kai kurioms gyventojų rizikos grupėms, nors tuo pat metu mūsų šalies ekonomikos gyvybę užtikrinantiems verslams vietoj būtino finansinio adrenalino pastatyta vos lašanti lašinė.
Vien kovą ir balandį į valstybės biudžetą nebuvo surinkta daugiau kaip 300 mln. eurų, o per šiuos metus nepavyks surinkti daugiau kaip 1 mlrd. eurų. Tuo tarpu nedarbo lygis nuo kovo vidurio iki gegužės vidurio pakilo nuo 9,3 iki 11,6%, į dar didesnio neapibrėžtumo zoną stumtelėjęs vyresnius nei 60 metų, taip pat silpnesnės sveikatos gyventojus. Būtent jie pandemijos metu laikomi ypač didelę riziką patiriančia, o todėl – saugotina grupe, kuri tikrai ne pati pirmoji galės grįžti į savo fizinę darbo vietą.
Sustabdyta veikla, sudėtingai ir labai lėtai gaunama parama bei sunkiai prognozuojama ateitis plintant koronavirusui įmones verčia veržtis diržus. Dėl visiškai objektyvių priežasčių situacija darbo rinkoje kaista, o konkurencija tarp darbuotojų – auga. Tuo tarpu dėmesio ekonomikos tvarumui ir bedarbių armijos mažinimui vis dar labai trūksta. Juo labiau, kad ypatingai šiuo metu kiekviena darbo vieta valstybei turėtų būti aukso vertės, kitaip darbo netekusio darbuotojo išlaikymo kaštai akimirksniu persikelia ant valstybės pečių.
Tai, kad Lietuvos darbo rinka nėra segmentuojama ir dėl COVID-19 taikomas socialinės apsaugos atsakas yra unifikuotas, puikiai iliustruoja Pasaulio banko duomenys.
Jei kitose pasaulio šalyse išskiriamos tokios jautrios darbuotojų grupės, kurioms reikia skirti ypatingą dėmesį, kaip vyresni nei 60 metų žmonės bei neįgalieji, Lietuvoje specialios ar papildomos pagalbos joms nėra. Dalinį neįgalumą turinčių darbuotojų išvedimas konkuruoti į laisvą darbo rinką Lietuvoje apskritai pastaruoju metu buvo tapęs „hitu“, kurį pandemijos akivaizdoje būtina įsivertinti iš naujo, nes ir pačios rinkos du karantino mėnesius praktiškai nebuvo likę. Kas su ja vyks per kitą ar dar kitą pandemijos bangą, tuo labiau sunku prognozuoti.
Sunkmetį arba veiklos įšaldymą patiriančio verslo galimybės maksimaliai susitelkti ir į socialinę misiją tampa labiau apribotos. Pastovumas, kuo mažiau kaitaliojamas teisinis reguliavimas ir valstybės pagalba pažeidžiamiausiems dirbantiesiems per pandemiją gali padėti išsaugoti daugiau darbo vietų. Todėl būtų protinga pergalvoti jautriausių darbuotojų grupių palaikymo strategiją ir pripažinti, kad iki pandemijos veikę receptai gali visiškai netikti pandemijos iššūkiams įveikti.
Vyresnio, iki pensinio ar pensinio amžiaus darbuotojai, taip pat su rimtomis sveikatos problemomis susiduriantys neįgalieji, kurių daugiausiai įdarbina su standartiniais pandemijos sukeltais sunkumais susiduriančios socialinių įmonių statusą turinčios bendrovės, dabar nusipelno išskirtinio valstybės palaikymo bei stabilumo.
Juk ir numatomų vienkartinių pašalpų tikslas yra padidinti saugumo jausmą, paskatinti vartojimą, o kartu su juo – įnešti daugiau gyvybės į COVID-19 paveiktą šalies ekonomiką. Vis dėlto, būtent turima pastovi darbo vieta ir nuolatinės pajamos geriausiai užtikrina ne tik socialinį saugumą, bet ir pinigų cirkuliavimą versluose, priklausančiuose nuo vartotojų išlaidų.
