Kunigo Algirdo Toliato žodžiai palietė kiekvieną širdį
Po renginio nusidriekė ilga eilė norinčiųjų autoriaus autografo
Autorės ir B. Baltrušaitytės bibliotekos albumo nuotraukos
Tiek žmonių, kiek penktadienio vakarą susirinko į Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaityklą, čia turbūt dar nėra buvę. Daugybę įvairaus amžiaus žmonių subūrė noras gyvai išgirsti vieną populiariausių autorių Lietuvoje kunigą Algirdą Toliatą, šįkart pristačiusį tauragiškiams dvi savo naujausias knygas.
Atsitiktinumas – tai Šventoji Dvasia
Prisipažinęs esąs nustebęs, kad susirinko tiek daug žmonių – tikras bibliotekos „apsėdimas“, A. Toliatas sakė, kad tokia suspausta erdvė turi savo šarmo. Juk būna didelės, gražios bažnyčios, bet tuščios, o būna mažos, bet ten yra dvasia.
Kadangi dabar – gavėnios laikas, kunigas dalijosi mintimis, kas tai yra. Pasak jo, nevalgyti penktadieniais mėsos ar neiti į diskoteką – tai labiau gavėnios parodija. Gavėnia pirmiausia yra imuniteto lavinimas. Didžiausias gavėnios įgūdis – priimti nepatogias situacijas ir iš negatyvo konvertuoti jas į pozityvą. Tai didysis menas, bet kad jis pavyktų, reikia treniruotis.
– Kol viskas vyksta pagal mūsų planą, viskas gerai, bet vos tik kas ne taip, iškart sukyla nepasitenkinimas, priekaištai. Kaip vienas mano draugas sako, jis yra labai geras ir gailestingas, kol kas nors neužlipa ant kojos. Gavėnia ir yra apie tai, kad turime išsiugdyti imunitetą priimti gyvenimo iššūkius ir greitai kaip karys persiorientuoti pagal esamą situaciją. Juk sakoma, kad mokytojas atsiranda tada, kai mokinys yra pasiruošęs. Jei mes būsime pasiruošę gyventi, gyvenimas duos mums visus reikalingus atsakymus, reikia tik juos išgirsti, – tikina kunigas.
Gavėnia, pasak jo, labai geras laikas ugdyti krikščioniškas vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę: kantrybė su kitais ugdo meilę, kantrybė su savimi ugdo viltį, o kantrybė su Dievu ugdo tikėjimą:
– Atsitiktinumas – pasaulietinis Šventosios Dvasios vardas. Kartais kas nors atsitinka ir žmonės sako – va, Dievas baudžia. Dievas niekada nebaudžia. Gyvenimas yra trapus, kartais viskas susiklosto labai įvairiai, ir Dievas yra tas, kuris yra šalia ir padeda mums tiek džiaugsme, tiek varge. Jis padeda mus užsiauginti sparnus, kad įveiktume visus sunkumus. Čia kaip drugelis, išsineriantis iš kokono – jei padėtume jam išsilaisvinti, greičiausiai pražudytume, nes to laiko kokone reikia, kad susiformuotų sparnai. O sparnai žmogui užauga, kai atsiranda vidinė ramybė ir pasitikėjimas.
Gyvenimas, pasak kunigo, duoda įvairiausių situacijų, ir tik nuo žmogaus priklauso, kiek jis sugebės atpažinti, kas yra tikra. Juk net tas sūnus palaidūnas yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Klausimas – ar sugebėsime atpažinti Kristaus paveikslą, rasti dievišką sėklą tame žmoguje, kuris yra sumaitotas – gal neteisingumo, gal gyvenimo būdo, savo neteisingų pasirinkimų, galbūt aplinkybių ar kitų žmonių – ne taip ir svarbu. Ir ar sugebėsim jį mylėti? Gavėnios iššūkis galėtų būti atrasti, kaip prabilti į tuos žmones, į kuriuos prabilti sunkiausia. Štai kur yra, pasak kunigo, tikrosios Velykos.
– Blogiausia, ką mes padarom gyvenime, yra net ne tie blogi darbai, bet geri darbai, kurių mes nepadarome, – teigė jis. – Kai Dievo akivaizdoje tu pamatysi visas tas progas, kai tu galėjai ką nors padėti, pakeisti, sukurti ir to nepadarei, tai ir bus tikroji skaistykla – degsi iš gėdos. Ta vidinė ugnis išdegins visą mūsų puikybę, tuštybę, visa tai, kas mums trukdo būti tiesiog savimi. Ta nuskaistinanti ugnis ir dabar yra mūsų gyvenime, – teigė kunigas.
Knyga iš SMS žinučių
A. Toliatas atvažiavo į Tauragę su dviem knygomis – ketvirtąja knyga „Sekmadienio SMS“ ir naujausiąja „Ramybė tau“. Jis papasakojo jų atsiradimo istoriją.
– Pirmosios mano knygos „Žmogaus ir Dievo metai“, „Gerumo liūnas“, „Šeštas jausmas yra pirmas“ gimė iš pamokslų, kurie buvo pasakyti, o paskui perrašyti. Knygos „Sekmadienio SMS“ istorija kitokia. Kai mane paskyrė policijos kapelionu Šv. Ignoto bažnyčioje, atsitiko taip, kad mišios vyksta, bet žmonių nėra. Kaip juos prikviesti? Varpais juk neskambinsi? Supratau, kad šių laikų varpais gali būti SMS žinutės. Taigi išsiunčiau jas 30–40 artimiausių man žmonių. Pirmoje žinutės dalyje buvo kokia nors mintis apie Evangeliją, antrojoje – koks nors aforizmas ar gražus, išmintingas posakis, kuris sietųsi su prieš tai parašyta mintimi. Na, o trečioji žinutės dalis – intriga, dėl kurios žmogus norėtų ateiti sekmadienį į bažnyčią.
Anot A. Toliato, žinutes jis planavo siųsti tik kokius tris mėnesius, bet paskui tie žmonės, kurie paprastai neidavo į bažnyčią, vis prašydavo neišbraukti jų iš gaunančiųjų sąrašų. Kunigas surinko visas išsiųstas žinutes ir sudėjo į knygelę, kuria pats labai džiaugiasi.
– Tai trumpi impulsai, kibirkštys. Paskaitai – ir gali nešiotis. Knyga yra mano kelionės užrašai, aš ją rašiau visų pirma sau. Išsakiau tai, kas mane labiausiai palietė, kas manyje labiausiai skauda, dalijuosi tuo, kas man atrodo gražu, o kiekvienas skaitytojas ją interpretuoja savaip. Skaitytojas yra mano knygos bendraautoris, – kalbėjo kunigas.
Kviečia dialogui
Penktąją savo knygą „Ramybė tau“ jis vadina tam tikra avantiūra. Tai išskirtinis Vilniaus knygų mugėje gimęs projektas. „Ramybė tau“, ko gero, labiausiai pasaulietiška iš visų A. Toliato knygų, ji orientuota į trokštantį atrasti, savęs, vidinės darnos ieškantį žmogų. Tai kvietimas dialogui. Joje kunigą kalbina ispanas rašytojas Francesko Miralesas.
– Knyga parašyta iš mano – tikinčiojo – perspektyvos, bet dialogui kviečiu pačius įvairiausius šiuolaikinius žmones, kurie nesutelpa į rėmus, kurie nori į dvasinius dalykus pažvelgti iš platesnių perspektyvų. Knygoje nedėstau pamokymų ar moralų, noriu išprovokuoti skaitytojus ieškoti atsakymų į ramybės neduodančius vidinius klausimus. Tai klausimų, ne pamokslų knyga. Ji skirta tam, kad norėtum ir žinotum, kaip gyventi pilnavertiškai ir intensyviai. Siekdamas savo tikslų, žmogus turi atrasti vidinę ramybę, nes kitaip jis išsitaškys ir nepasieks to, kas jam svarbiausia. Ramybė – išeities taškas. Tada mes atrandame santykį su Dievu, su aplinka ir su savimi, – kalbėjo kunigas. – Kiekvienas laikmetis turi savo formą, ir mes turime sugebėti žmogui prabilti jam suprantama kalba, kitaip jo nesudominsi, nepataikysi į širdį. Man rūpėjo neprarasti turinio ir atrasti tai, kas aktualu dabar. Reikia kalbėti apie dalykus, kurie svarbūs, kurie skauda, yra esminiai. Audra yra visų mūsų gyvenime, vienokios ar kitokios bangos, klausimas tik toks – kaip tame bangavime neprarasti vidinio pasitikėjimo, kantrybės su kitais, su savimi ir Dievu, kaip siekti tobulumo, bet nepapulti į tobulumo pinkles?
A. Toliatas bibliotekos lankytojams palinkėjo neliūdėti dėl gyvenime kylančių problemų, o sutikti visus iššūkius su džiaugsmu.
Pasibaigus renginiui susirinkusieji skirstytis neskubėjo – įsigiję A. Toliato knygų, jie stojo į ilgą eilę, kad gautų autografą ir dar bent šiek tiek pabendrautų.
Kunigo Algirdo Toliato žodžiai palietė kiekvieną širdį
Po renginio nusidriekė ilga eilė norinčiųjų autoriaus autografo
Autorės ir B. Baltrušaitytės bibliotekos albumo nuotraukos
