Aktualijos

Nors šalies vidutinio darbo užmokesčio augimas ketvirtą praėjusių metų ketvirtį buvo lėtesnis palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, tačiau pajamų „į rankas“ augimas išlaikė tempą. Santykinai sparčiausiai augo mažiausiai uždirbančių gyventojų pajamos. Vidutinės darbo pajamos, nuo kurių sumokėtos socialinio draudimo įmokos, paskutinį 2019 metų ketvirtį augo 8 proc., ir pasiekė 1300 eurų, kai, palyginti, prieš metus augimo tempas siekė 12 proc. Tačiau dėl pasikeitusio neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) didinimo vidutinės pajamos „į rankas“ tuo pačiu laikotarpiu augo gerokai sparčiau – 13,5 proc. ir sudarė 825 eurus, kai tuo pačiu laikotarpiu prieš metus augimas siekė 12,5 proc. Augant pajamoms, toliau nuosekliai mažėja gyventojų, uždirbančių mažiau nei minimalią mėnesinę algą. Tokių asmenų gruodį buvo 9,4 proc. visų dirbančiųjų – 105 tūkstančiai. Tokias pajamas gaunančių gyventojų, palyginti su 2017 metais, sumažėjo trečdaliu. Be to, už kas trečią iš jų darbdaviai primokėjo socialinio draudimo įmokų nuo minimalios mėnesinės algos, kad šie darbuotojai įgytų visas socialines garantijas. „Didėjančios gyventojų pajamos „į rankas“ lemia, kad jau ne pirmus metus gyventojų pajamų atskirtis – penktadalio mažiausiai uždirbančių ir penktadalio daugiausiai uždirbančių gyventojų vidutinių pajamų – nuosekliai mažėja ir per ketverius metus šis skirtumas susitraukė nuo beveik 7 iki 5 kartų. Manome, kad labiausiai atskirtį mažina socialinės politikos veiksniai – tokie, kaip didinama minimali mėnesinė alga bei neapmokestinamų pajamų dydžio taikymas. Kita vertus, atskirties rodikliui įtakos turi ir tai, kad dalis gyventojų pajamų iki šiol yra neapskaitoma – matome ne visas gyventojų pajamas. Pajamų atotrūkį lemia nemažėjantys skirtumai tarp didžiųjų miestų ir regionų gyventojų pajamų bei vis dar nelygiavertė moterų ir vyrų padėtis darbo rinkoje“, – sako „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė. Ar nedarbo išmokos neskatina grįžti į darbo rinką? Ar tiesa, kad dosnesnės nedarbo socialinio draudimo išmokos Lietuvoje neskatina darbuotojų grįžti į darbo rinką? „Tokį klausimą pastaruoju metu girdime dažnai. 2017 metais pasikeitė nedarbo išmokų mokėjimo tvarka – joms gauti keliami mažesni stažo reikalavimai, o ir pačios išmokos mokamos ilgiau, o tai reiškia, kad daugiau žmonių jas gauna. Vis dėlto, nepastebime ryšio tarp palankesnių socialinių garantijų praradus darbą ir nedarbo lygio. Mokamų nedarbo išmokų skaičius išaugo, tačiau nedarbo lygis beveik nepakito“, – teigia K. Zitikytė. Statistikos departamento duomenimis, 2019 m. gruodį nedarbas siekė 6,6 proc., o išmokas gavo beveik 62 tūkst. gyventojų. 2018 metų gruodį nedarbas siekė 6,7 proc., o išmokų gavėjų skaičius buvo 60 tūkst.; 2017 m. gruodį, tik įsigaliojus pataisoms, nedarbas siekė 7,6 proc. o išmokų gavėjų  skaičius – beveik 47 tūkst. Lietuvoje nedarbo išmokų pakeitimo norma – kokią dalį buvusio darbo užmokesčio išmoka sudaro – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2018 m. vertinimu, buvo viena didžiausių – kai mokama pirmus du mėnesius, o ilgesniu laikotarpiu – tik vidutinė. Ir nors maksimali nedarbo socialinio draudimo išmoka 2019 m. gruodį, siekusi 744 eurus, atrodo dosni, maksimalią išmoką gavo vos 2 000 (3 proc.) gavėjų. O beveik 8 000 (18 proc.) gavėjų išmoka neviršijo 500 eurų. Tuo metu vidutinė nedarbo draudimo išmoka sudarė 338 eurus. „Pastebime dar vieną tendenciją – didžioji dalis nedarbo išmokų gavėjų yra vyresnio amžiaus, o vidutinė išmokų mokėjimo trukmė jiems yra ilgiausia. Tai lemia ilginamas pensinis amžiaus ir akivaizdu, kad vyresniems darbuotojams susirasti darbą yra sunkiau. Tačiau įdomu tai, kad vis didesnė nedarbo socialinio draudimo išmokų gavėjų dalis yra jauni žmonės – daugiausiai bedarbių yra 25 – 30 metų amžiaus gyventojų grupėje. Nors jie išmokas gauna vidutiniškai trumpiau, didėjantis jaunų nedarbo išmokų gavėjų skaičius atskleidžia jų elgsenos darbo rinkoje ypatumus“, – sako K. Zitikytė.