Juozas Lukša-Daumantas: kelionė į vakarus, meilės testamentas ir palaikų paieškos
Įkelta:
2019-12-19
Nuotrauka
Aprašymas

Iš vakarų grįžę partizanai desantininkai J. Lukša (pirmas iš kairės), B. Trumpys (ketvirtas) ir K. Širvys (penktas) susitikime su Tauro apygardos vadu V. Vitkausku (antras iš kairės) ir vado adjutantu P. Naujoku (1949 m.)

,
Nuotrauka
Aprašymas

Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė per povestuvinę savaitę kalnuose Tiubingeno apylinkėse, Vakarų Vokietijoje. 1950 m. liepa

Paskutiniame projekto „ir kas gi mus nugalės..“ straipsnyje papasakosime istoriją apie Juozą Lukšą-Daumantą. Pastaruoju metu itin susidomėta jo palaikų paieškomis, tuo susirūpino ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Tai neabejotinai vienas žinomiausių Lietuvos partizanų, leidęsis į pavojingą misiją pro geležinę uždangą. Nelygioje kovoje su šimteriopai galingesne raudonąja armija paskutinė viltis buvo sulaukti pagalbos iš vakarų, bet tam reikėjo, kad vakarų valstybės sužinotų, kas iš tikrųjų vyksta okupuotoje Lietuvoje. Partizanai ne tik vežė žinią į vakarus, bet apie stalinistines represijas informavo ir popiežių. Manoma, jog iš užsienio grįžęs J. Lukša-Daumantas su desantu nusileido ne kur kitur, o Tauragės rajone, Tyrelių miške.

Lukšų šeima

Juozui Lukšai priklausė keletas skirtingų kovos vardų – Skirmantas, Daumantas, Skrajūnas, Miškinis. Kaip pažymi straipsnyje, publikuotame portale šaltiniai.info, rašytojas Laurynas Katkus, J. Lukša sėkmingai išbandė kario ir vado, žvalgo ir konspiratoriaus, ideologo ir metraštininko vaidmenį.

„Lukša 1940 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros. Tais pačiais metais tapo antikomunistinio Lietuvių aktyvistų fronto nariu. Todėl 1941 m. birželį tarybinis saugumas jį suėmė ir uždarė į Kauno kalėjimą. Tik dėl karo pradžios sąmyšio jam pavyko išsaugoti gyvybę ir ištrūkti į laisvę. Vokietmečiu Lukša tęsė studijas universitete ir dalyvavo antinaciniame pogrindyje. 1944 m. antrojoje pusėje vėl užėjus rusams, jis grįžo studijuoti į Kauną. Tačiau vis stiprėjantis sekimas ir represijos paliko tik du kelius – tremtį į Sibirą arba įsijungimą į partizanų gretas, į kurias jis galutinai įstojo 1946 m. sausio 1 d.,“ – rašo L. Katkus.

Tragiškas likimas ištiko visą J. Lukšos šeimą. „Gimęs 1921 m. Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime Juozas su savo 3 broliais išėjo partizanauti. Juozo brolis Jurgis-Piršlys žuvo priešų užkluptas tėvų sodyboje, nepakėlęs žiaurios netekties, nuo kankinimų išprotėjęs mirė Juozo tėvas, Kazlų Rūdos miškuose po kelių mėnesių krito Juozo brolis Stasys-Tautvydas Juodvarnis, į priešų nelaisvę patekęs ir išgyvenęs tardymų ir lagerių pragarus gyvas liko tiktai brolis Antanas-Arūnas... 1947 m. Pradžioje J. Lukšai-Skirmantui Skrajūnui buvo pavykę ištrūkti už geležinės uždangos ir pasiekti Vakarus – Švediją, Vakarų Vokietiją, Prancūziją. Jis laisvam pasauliui troško pranešti apie kovas sovietų pavergtoje Lietuvoje, gauti ginklų bei kitokios paramos mūšiams su Lietuvos okupantais... Pusketvirtų metų laisvame pasaulyje išgyvenęs J. Lukša telkė jėgas ir žinias, kad galėtų vėl grįžti į Lietuvą ir tęsti kovą. Per tą laiką jis išėjo prancūzų ir amerikiečių – žvalgų mokyklas ir parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, iš kurios Vakarai ir sužinojo apie tikrąją to meto padėtį Lietuvoje“, – savo straipsnyje delfi.lt rašo J. Vaiškūnas. Knyga buvo išleista Juozo Daumanto slapyvardžiu.

Prasiveržimas į Vakarus

1947 m. gruodžio mėn. Juozui Lukšai kartu su kovotojų Mažvydu pavedamas pats svarbiausias ir pats pavojingiausias uždavinys – pro stiprias ir tankias sovietines sargybas prasiveržti į laisvąjį pasaulį. Juozas Lukša ir Mažvydas, ginkluotų kovos draugų lydimi, tarp kurių buvo ir kovojančios Latvijos atstovų, iškeliavo į Vakarus, kad perduotų tiesioginę nesuklastotą kovojančios Lietuvos valią laisvėje esantiems lietuviams, žygyje padėjo galvas trys partizanai palydovai, jau tolokai už Lietuvos ribų. Du krito kautynėse, pakirsti sovietinių šūvių, trečiasis, sunkiai sužeistas, atsisveikinęs su Juozu Lukša ir Mažvydu, paprašęs atsisveikinti su jo motina ir atkeršyti priešams, susisprogdino granata.

Lukša ir Mažvydas laisvąjį pasaulį pasiekė. Mažvydas, kuris buvo Juozo Lukšos palydovas ligi peržengimo geležinės uždangos, greitai grįžo atgal ir krito Lietuvos žemėje 1949 metais. J. Lukša-Daumantas į Vakarus nugabeno ir „Lietuvos respublikos Rymo katalikų laišką Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane“, kuriame išsamiai buvo aprašomos okupantų naikinamos Lietuvos kančios, tačiau tuo metu laiškas nesukėlė norimos Vakarų reakcijos. 

„Juozas Lukša atnešė nežinomojo lietuvio laišką laisvajam lietuviui, partizanų dainas, kurios tuojau paplito stovyklų jaunimo tarpe ir nėra užmirštos ir dabar. Kaip Lietuvos laisvės kovų įgaliotinis, Juozas Lukša atnešė laisvajam lietuviui krašto laisvės kovų prasmę, aktyviosios rezistencijos tragiškai sunkų kelią.“ – portale partizanai.org teigia nepasirašęs autorius.

J. Lukšos knygos „Partizanai už geležinės uždangos“ pratarmėje skaitome žodžius:

„Kai mano pateiktus faktus bus galima tikrinti jų vykimo vietoj, jau didelė aprašyme įvestų veikėjų dauguma bus išskirti iš šio gyvenimo. Ši realybė itin vertė mane, naudojantis iš krašto atsineštomis užrašų nuotrupomis ir atminty nešiojamais pergyvenimais, šiuos prisiminimus užfiksuoti spaudoje ateities kartoms.“

Būtent partizano J. Lukšos knyga tapo pirmąja, pasauliui pranešusia apie ginkluotą lietuvių pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui. Tapusi chrestomatine, knyga išversta į anglų, švedų ir vokiečių kalbas. 

Ilgai lauktos pagalbos iš Vakarų ar net prognozuoto Trečiojo pasaulinio karo Lietuvos partizanai nesulaukia. Vakarai tyli. 1950 m. spalį Juozas parašiutais su kitais partizanais nusileidžia į Tyrelių mišką. Tačiau į Tėvynę iš Vakarų grįžęs Juozas savo miško broliams parveža liūdną žinią – esame palikti vienui vieni.

Per visus vienuolika kovos metų vienam narsiausių Lietuvos partizanų vadų daugybę kartų pavyko išvengti šalia tykojusios mirties, tačiau 1951 m. rugsėjis jam lemtingas. Išduotas buvusio bendražygio J. Kukausko-Dzykio, kuris kartu su juo buvo apmokytas žvalgų mokykloje, Pabartupyje (netoli Garliavos, Kauno r.), jis patenka į sovietinio saugumo agentų smogikų pasalą ir per susirėmimą žūva. „Jei Dzykis mūsų nepardavė, tai susitiksim, o jei išduoti – tada žūsi­me“, – tokie buvo paskutiniai J. Luk­šos atsisveikinimo žodžiai. Pasikabi­nęs ant krūtinės dvi paruoštas gra­natas jis žengė į pražūtį. Kur čekistai paslėpė kūną – neaišku iki šiol. Išdavikas Juozas Markulis-Erelis, kurio išdavystes išsiaiškino Juozas, pasak kai kurių šaltinių, yra užsiminęs, kad J. Lukšos kūno niekas niekada neras, nes jis atiduotas anatominiams tyrinėjimams (Juozas Markulis dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju).

Meilės testamentas

Partizano J. Lukšos-Daumanto ir jo žmonos Nijolės Bražėnaitės meilės istorija įkvėpė ne vieną kino kūrėją bei tapo rezistencinės kovos kainos iliustracija – Paryžiuje karštai pamilęs išeivę iš Lietuvos Nijolę Bražėnaitę, J. Lukša ją vedė Vokietijoje, tačiau negalėjo gyventi Vakaruose ir palikti Tėvynės likimo valiai. Sutuoktiniais mylimieji pabuvo vos savaitę, o, grįžęs į Lietuvą, po pusmečio J. Lukša buvo išduotas ir nužudytas.

2011 m. kino ekranuose pristatytas režisieriaus Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Partizano žmona“, pasakojantis meilės istoriją, nušviestą jųdviejų laiškais.

„Dr. Nijolė Bražėnaitė-Paronetto 1941–1947 m. studijavo mediciną Paryžiuje ir Insbruke (Austrija), kur pasitraukė Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą. 1948 m. susipažino su partizanų vadu Juozu Lukša-Daumantu, atvykusiu iš Lietuvos su slapta misija. 1950 m. vasarą juodu susituokė. Mokydamasis prancūzų ir JAV žvalgybų mokyklose J. Lukša turėjo slapstytis, dažnai keitė gyvenimo vietą. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J. Lukšai liko laiškai. Praėjus mėnesiui po vedybų J. Lukša buvo parskraidintas į Lietuvą su dar dviem vakaruose apmokytais partizanais. 1951 m. rugsėjo 4 d. J. Lukša žuvo išduotas buvusio bendražygio J. Kukausko. Juozo Lukšos-Daumanto palaidojimo vieta nežinoma“, – skelbiama filmo pradžioje.

Portalo kaunodiena.lt duomenimis, kai 1943 m. Konstancija Bražėnienė išsiuntė iš vokiečių okupuotos Lietuvos savo dukras dvynes Nijolę ir Vidą tęsti medicinos studijų Vokietijoje, ten seses priglaudė dr. Petro Karvelio, už kurio buvo ištekėjusi K. Bražėnienės sesuo, šeima. „Karveliai augino vienintelę dukrą Ugnę, kuri dabar gerai žinoma Lietuvoje. Nijolė, baigusi medicinos studijas Austrijoje, išvažiavo dirbti į vieną Paryžiaus ligoninę. 1948 m. liepą Nijolės pažįstamas Jonas Pajaujis, žinomas Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyvis, atvyko į Prancūziją.

Būtent jis supažindino Nijolę su J. Lukša, kuris mokėsi prancūzų žvalgybos mokykloje. Jaunuoliai iškart pajuto abipusę simpatiją, bet netrukus Nijolė susirgo tuberkulioze – daugiau nei metus gulėjo ligoninėje ir sanatorijoje. Juozas aplankė ją sanatorijoje vos kelis kartus, nes privalėjo vengti viešumos. Tad jaunuoliai bendravo laiškais, kurie po daugybės metų sugulė į knygą „Laiškai mylimosioms“ – tėvynei ir Nijolei.

Medaus mėnuo – savaitė

Jaunavedžių medaus mėnuo truko tik savaitę. Juozas nedaug teturėjo laiko jaunutei žmonai – dienomis durys neužsidarydavo nuo įvairių lankytojų iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK). Po savaitės, liepos 30-ąją, jis atsisveikino su Nijole. Jai liko beveik 200 Juozo laiškų. Tuo metu JAV žvalgybos žinioje buvęs jos vyras rengėsi lemtingam skrydžiui iš Miuncheno į sovietų okupuotą tėvynę. Į Lietuvą jis buvo išskraidintas 1950 m. spalio 3-iąją. Iki tos datos Nijolė gavo tik du jo tarnybinius laiškus“, – Lukšų meilės istoriją portale kaunodiena.lt aprašo Virginija Skučaitė.

Nuotrauka

Kaip portale delfi.lt, straipsnyje „Filmas „Partizano žmona“ – gyvas istorijos vėjas“, rašo Jonas Vaiškūnas, „Nespėjęs pasidžiaugti mylimosios Nijolės artuma, atidėjęs ramų ir saugų gyvenimą aname krante su mylimąja, Daumantas nesudvejojęs grįžta į priešų trypiamą, kraujuojančią Lietuvą.“

„Džiaugiuosi, kad aš Tave sutikau gyvenime, su tokiomis pažiūromis į gyvenimo prasmę ir laimę. Tavoji pažiūra į meilę visiškai sutinka su manąja, kad mudviejų laimė neįmanoma be Tėvynės laisvės. Nereikia tad tragiškai vertinti padėties, susijusios su uždaviniais vergovę pašalinti. Aš neįsivaizduoju ir tokios nenorėčiau meilės, kuri niveliuotųsi tik dviejų vienas į kitą žiūrėjimu, o nesibazuotų platesnėmis perspektyvomis. Be to neįsivaizduoju ir šeimos laimės“, – rašo Daumantas laiškuose savo mylimajai.

O prieš penkerius metus, 2014-aisiais, pasaulį išvydo Jono Ohmano, Vinco Sruoginio ir Marko Džonstono (Mark Johnston) drama „Nematomas frontas“ („The Invisible Front“), pasakojanti partizanų pasipriešinimo sovietų okupacijai istoriją.

Kaip rašoma Lietuvių etninės kultūros draugijos portalo alkas.lt parengtame straipsnyje, filme „Nematomas frontas“ atsispindi partizanų judėjimo lyderio pasiaukojimas, didvyriškumas, stiprus atsakomybės jausmas ir poetiška dvasia. 

„Nematomas frontas“ – sovietų valdžios karo pajėgose naudotas kodinis pavadinimas partizanų judėjimui Lietuvoje įvardyti. Drąsių vyrų, stojusių į kovą už laisvę, istorija pasakojama remiantis partizanų lyderio Juozo Lukšos rašytine patirtimi, abiejų „fronto“ pusių liudytojų mintimis. Tuometį siaubą, kankinimus, meilę ir narsą atskleidžia dar niekur nematyti archyviniai kadrai bei pasipriešinimą išgyvenusiųjų istorijos.

Palaikų paieškos

„Koks didelis buvo šio partizano indėlis į Lietuvos išsilaisvinimo kovą, rodo ir tai, kad jau sovietmečiu okupacinė valdžia pasirūpino, jog net keli sovietiniai autoriai sufalsifikuotų Lukšų šeimos gyvenimo ir kovos istoriją, kuri buvo suguldyta į dezinformacinę knygą „Vanagai iš anapus“, – straipsnyje „Grįžęs kovoti ir žūti“ bernardinai.lt rašo Ingrida Vėgėlytė.

Prezidentas Gitanas Nausėda rugsėjo pabaigoje pranešė inicijuosiąs legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto palaikų paieškas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad tiek Juozo Lukšos-Daumanto, tiek kitų partizanų palaikų paieškos vykdomos jau du dešimtmečius. Hipotezių, kur galėjo būti užkastas legendinis partizanas, yra daug.

Pirmiausia palaikų bandyta ieškoti Kauno Marvelės priemiestyje – 2007–2008 metais, tačiau čia vykdytos J. Lukšos-Daumanto paieškos buvo nesėkmingos. Paieškas tada organizavo iš Švedijos kilęs žurnalistas, filmų kūrėjas Jonas Ohmanas, neseniai gavęs Lietuvos pilietybę. Paieškose dalyvavęs archeologas Mindaugas Bertašius portalo lrt.lt žurnalistams sakė, kad tada bandyta tikrinti pasakojimus, jog palaikai galėjo būti užkasti ties ugniavietėmis prie Marvelės kapinyno.

„Buvo užuomina, kad ten buvusios ugniavietės ir ties jomis buvo palaidotas. Bet vietos gyventojai sakė, kad ten apie 1950 metus apsistodavo čigonai, todėl laužaviečių po velėna yra pilna. Duomenų ir argumentų yra mažai, tik nekonkrečios prielaidos“, – teigė archeologas.

Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė spaudai teigė, jog tarp senųjų gyventojų beveik kaip legenda sklido istorija, kad J. Lukša-Daumantas galėjo būti palaidotas netoli čigonų taboro, buvusio dabartinių vandenvalos įrenginių vietoje. Pasak jos, ši teritorija buvo tyrinėta, kai prieš statant įrenginius atlikti čia buvusio senojo kapinyno tyrinėjimai.

Gruodžio 9 d. bernardinai.lt publikavo istoriko Dariaus Indrišionio straipsnį, kuriame šis iškėlė hipotezę, jog J. Lukša-Daumantas galėtų būti užkastas Petrašiūnų kapinėse. Autorius remiasi prielaida, jog tikėtina, kad žuvusio J. Lukšos-Daumanto kūnas 1951 m. rugsėjo mėn. buvo atvežtas į Kauno MGB būstinę atpažinimui. Esą taip pasakojo partizano brolis Antanas Lukša. Anot jo, yra liudininkų, kad žuvusio J. Lukšos-Daumanto kūnas buvo nuvežtas į Kauno MGB būstinę ir ten rodomas ryšininkams – kad atpažintų. Esą viena ryšininkė tam tikslui buvo specialiai atvežta iš lagerio – ji Lukšą atpažino, nors saugumiečiams sakė nepažįstanti (A. Lukšos pasakojimo fragmentas, 2013 m. publikuotas portale Delfi.lt).

„Taigi, nors ir ne iš pačių patikimiausių šaltinių (A. Lukšos, kuris pats tuo metu jau buvo kalinamas lageryje, o brolio žūties aplinkybes sužinojo iš amžininkų pasakojimų), bet galime prieiti išvados, jog tikėtina, kad žuvusio J. Lukšos-Daumanto kūnas 1951 m. rugsėjo mėn. buvo atvežtas į Kauno MGB būstinę atpažinimui. Kas toliau? Galimos trys versijos: 1. Palaikai buvo nuvežti kur nors į užmiestį, į visiškai atsitiktinę vietą ir užkasti; 2. Palaikai buvo sudeginti (kur ir kaip – nespėliosiu); 3. Palaikai buvo užkasti kuriose nors bendrose Kauno miesto kapinėse – labiausiai tikėtina, kad tokiame kapinių sklype, kur laidojami neatpažinti lavonai (skenduoliai, mirusieji globos namuose, ligoninėse, kalėjimuose, kariniuose daliniuose – visi tie, kurių nėra kam pasiimti – visai kaip buvo Našlaičių kapinėse Vilniuje),“ – svarsto D. Indrišionis.

Anot jo, versiją, jog J. Lukšos-Daumanto palaikai iš MGB būstinės buvo išvežti į kurias nors Kauno kapines ir užkasti ten, kur laidoti visokiausi nelaimėliai, pagrįstų pirmiausia Vilniaus našlaičių kapinių pavyzdys. Ten nuo 1957 m. pradėti užkasti mirties bausme nubausti partizanai, maišant jų palaidojimus su Lukiškių kalėjime sušaudytais kriminaliniais nusikaltėliais. Autoriaus aiškinimu, sovietinėje sistemoje, o ypač čekistinėse struktūrose, dažnai buvo laikomasi vienodos praktikos, kurią numatydavo koks nors norminis dokumentas, todėl tikėtina, kad Kauno emgėbistai turėjo laikytis tokios pačios praktikos (užkasti nukautus partizanus bendrose kapinėse) kaip vilniečiai kolegos. 

D. Indrišionio teigimu, tai, kad Genocido centras paskelbė toliau ieškosiąs J. Lukšos-Daumanto palaikų, – gražus pareiškimas. „O dar gražiau būtų, jei Genocido centro istorikai patikrintų to laikmečio Petrašiūnų kapinių knygas (jos tikrai turėjo būti pildomos) – galbūt esama kokio nors bevardžio palaidojimo 1951 m. rugsėjo pradžioje?“ – rašo jis.

Parengė Eglė Červinskaitė

Šaltiniai:

Laurynas Katkus, „Lukša-Daumantas“, šaltiniai.info

Virginija Skučaitė, „Apie partizaną, palikusį meilės ir kovos už laisvę testamentą“, kaunodiena.lt

J.Vaiškūnas, „Filmas „Partizano žmona“ – gyvas istorijos vėjas“, delfi.lt

Ingrida Vėgėlytė, „Grįžęs kovoti ir žūti“, bernardinai.lt

Darius Indrišionis, „Lukša-Daumantas užkastas Petrašiūnų kapinėse?“, bernardinai.lt

Partizanai.org

Alkas.lt

Nuotrauka
Registrų centras
Įkelta:
prieš 2 valandas
Neatlygintinam naudojimui visuomenei jau atviri dviejų nacionalinės reikšmės registrų – Nekilnojamojo turto ir Adresų – duomenys, o šį kartą atveriami jau trečiojo – Juridinių asmenų registro – duomenys: įregistruotų įmonių sąrašas su jų pavadinimais, buveinių adresais, informacija apie valdymo organus, įstatinį kapitalą ir kitais aktualiais duomenimis.
Nuotrauka
Nemunas
Įkelta:
prieš 8 valandas
Per artimiausius trejus metus Nemuno upės ruože nuo Kauno iki Atmatos upės žiočių (Šilutės r.) numatoma stipriai pagerinti laivybos sąlygas – įrengti upės tėkmę reguliuojančias bunas, užtikrinti reikiamą laivakelio gylį ir plotį. Šiuo ruožu bus patogu plaukioti keleiviniams laivams ir krovininėms baržoms. Tokio masto Nemuno tvarkymo darbai nebuvo vykdyti jau beveik 100 metų.
Nuotrauka
paukščiai
Įkelta:
prieš 10 valandų
Lietuvą trumpam sukaustęs arktinis šaltis ir sniegas priminė, kokios žiemos kadaise būdavo. Kartu išryškino ir kitą problemą – vandens paukščiai tapo priklausomi nuo žmonių. Praėjusį sekmadienį socialinėje erdvėje viešinome vaizdo įrašą su ant užšalusio tvenkinio tupinčiomis antimis. Į redakciją paskambinusi tauragiškė susirūpino ant Zumpės ledo ir nedidelėje ledo nesukaustytoje tvenkinio properšoje susibūrusių ančių likimu – ar reikia pasirūpinti paukščiais ir kas tai turėtų daryti? Žymus gamtos fotografas, Aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis sako, kad tokia ančių sankaupa bus puota lapėms, jeigu paukščiai nepasitrauks, bet pati problema yra žmonių sukurta.
Nuotrauka
Rasita Li
Įkelta:
prieš 1 dieną
Panašu, kad žiema vėl stiprins savo pozicijas. Savaitės pradžioje didesnėje šalies dalyje snigs, įsismarkaus vėjas, tad kils pūgos, o savaitei baigiantis stipriau paspaus šaltis.
Nuotrauka
VDC feisbuko nuotrauka/os
Tauragės Švč. Trejybės parapijos vaikų dienos centro stovykos veiklų akimirkos. VDC feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2021-01-22
Nuo šiol savivaldybėje veikiantys vaikų dienos centrai (VDC) ramiai gyvens trejus metus – tokiam laikui dvylikai jų suteikta akreditacija ilgesniam nei iki šiol laikui. Kol galios akreditacija, nereikės sukti galvos dėl finansinių sunkumų ir po metų ar dviejų galvoti, ar gaus lėšų tolimesnei veiklai vykdyti. Tuo labai džiaugiasi ir kalbinti vaikų dienos centrų vadovai.
Nuotrauka
Renovuotas daugiabutis Zarasuose. Nuotrauka iš BETA archyvo.
Renovuotas daugiabutis Zarasuose. Nuotrauka iš BETA archyvo.
Įkelta:
2021-01-22
Pagal Daugiabučių modernizavimo programą 2020 metais atnaujinta namų nei 300 daugiabučių, praneša Būsto energijos taupymo agentūra (BETA).
Nuotrauka
senelių namai
Įkelta:
2021-01-22
Beveik kas met eilės patekti į Lauksargių globos namus laukia apie porą dešimčių senjorų. Nors 2020-aisiais atsidarė Pagramančio savarankiško gyvenimo namai, Tauragės rajono gyventojų, pageidaujančių gauti ilgalaikės globos paslaugas, poreikis išlieka.
Nuotrauka
varvekliai
Įkelta:
2021-01-22
Sparčiai besikeičianti oro temperatūra: dieną sniegą tirpdantis pliusas, naktį šaltukas – puikios sąlygos formuotis varvekliams, sniego nuošliaužoms. Klaipėdos PGV Tauragės PGT ugniagesiai gelbėtojai ragina pastatų savininkus pasirūpinti gyventojų ir savo turto saugumu.
Nuotrauka
karves
Įkelta:
2021-01-22
2020-aisiais visas pasaulis susidūrė su COVID-19 pandemija ir visomis dėl to kylančiomis šalutinėmis pasekmėmis ir nesklandumais. Verslui ar fiziniams asmenims susidūrus su finansinėmis problemomis, skolas iš jų siekiantys susigrąžinti kreditoriai, norėdami užtikrinti, kad jų interesai bus patenkinti, paprastai reikalauja areštuoti skolininkų turtą. Tokiais atvejais sprendimai areštuoti turtą patenka į Registrų centro tvarkomą Turto arešto aktų registrą.
Nuotrauka
anonsas
Įkelta:
2021-01-21
Lietuvos kosmetikų ir kosmetologų asociacija įsitikinusi, kad grožio paslaugas teikiančiam smulkiam verslui kyla reali galimybė neišgyventi karantino. „Gaunama 257 eurų išmoka, kurią gauna net ne visi paslaugų teikėjai, nėra pakankama padengti patiriamus nuostolius ir būtinoms reikmėms, tad grožio paslaugų smulkiajam verslui, neturinčiam galimybės užsitikrinti ilgalaikio saugaus finansinio rezervo, kyla reali grėsmė neišgyventi ilgesnio karantino“, – teigiama asociacijos rašte premjerei Ingridai Šimonytei ir sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui. Kad situacija grėsminga, patvirtina ir su „Tauragės žiniomis“ susisiekusi Liveta Austinaitė – jos grožio studiją ,,Liva nagų stiliaus namai“ teko uždaryti vos spėjus įsivažiuoti darbams. „Esi jaunas žmogus, sukuri pirmiausia darbo vietą sau, tada dar kolegoms, ir tau trenkia lyg su šlapiu skuduru į veidą“, – nusivylimo neslepia ji.
Nuotrauka
orai
Įkelta:
2021-01-21
Šiomis dienomis orų pokyčiai ne tik naikins baltą žiemos peizažą, bet ir privers vairuotojus bei pėsčiuosius būti itin atidiems. Dienomis numatoma teigiama temperatūra, tačiau vakarais, naktimis ir rytais ji nukris, tad formuosis plikledis. Kai kur keliuose papildomų sunkumų kels ir tvyrosiantis rūkas.
Nuotrauka
parduotuves
Įkelta:
2021-01-20
Kad šiais laikais galima apsipirkti neišeinant iš namų – ne naujiena. Internetinė prekyba ypač pagyvėjo užklupus pandemijai – saugodami sveikatą, žmonės vis dažniau apsiperka  internetu. Vis dėlto iki šiol tai daugiausia buvo prekybos milžinų kovos laukas. Tačiau imtis ryžtingų sprendimų gyvenimas verčia ir smulkiuosius prekybininkus: drąsiausieji irgi jau kelia koją į internetą: internetinę parduotuvę atidarė dvi mažas maisto krautuvėles turinti verslininkė, o prekiaujantieji drabužiais, pristatydami savo prekes, rengia gyvas vaizdo transliacijas.
Nuotrauka
Autobusu stotis
Įkelta:
2021-01-20
Šiemet Tauragėje planuojama atnaujinti ir išplėsti miesto ir priemiesčio autobusų maršrutų ir stotelių tinklą. Kiekvienam autobuso maršrutui ketinama priskirti tam tikrą spalvą. Toks maršrutų žymėjimas būtinas kuo paprastesniam informacijos pateikimui autobusų stotelių švieslentėse, kurias mieste tikimasi įrengti jau šį rudenį. Gyventojų prašoma atkreipti dėmesį, ar toks maršrutų suskirstymas juos tenkina.
Nuotrauka
Savivaldybės nuotrauka
Įkelta:
2021-01-19
Sausio 19 dieną Tauragės rajono savivaldybės administracijos savivaldybės gydytojo (vyriausiojo specialisto) pareigas pradėjo eiti Rūta Stasytienė.
Nuotrauka
vėliava
Įkelta:
2021-01-19
Prie tilto per Jūrą jau netrukus iškils net 30 m aukščio stiebas, ant kurio suplevėsuos Lietuvos vėliava. Tai dar vienas gražus projektas Tauragei, prie kurio jau dirba grupė savivaldybės specialistų.