2020 Vasario 29 d.
Šeštadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

Gyvūnų prieglaudos įkūrėjas per Kūčias gyvūnams rengia ypatingas vaišes. Ne be priežasties

  • Įkelta: 2019-12-24

Šventiškai nusiteikę prie kavos sėdome su Sigitu Klymantu, Rūgalių kaime įsikūrusios laukinių ir naminių gyvūnų prieglaudos-reabilitacijos centro įkūrėju. Vyras ne tik rūpinasi apleistais, savo šeimininkų paliktais gyvūnais, bet ir atlieka švietėjišką misiją: moko vaikus jų priežiūros bei tiki užauginsiąs gamtai atsakingų jaunuolių kartą.

Margarita Rimkutė: Artėja Kūčių vakaras. Pas jus – dešimtys gyvūnų! Sako, kad tą naktį jie prabyla. Kaip ten yra?

Sigitas Klymantas: Tradiciškai kiekvienais metais, Kūčių dieną, man išskirtinis darbadienis – stengiuosi prišerti gyvūnus taip, kad jie vakarui atėjus net nenorėtų šnekėti. Turint tiek gyvūnų, jei visi jie prabils ir man teks visus juos išklausyti – nakties neužteks.

M. R.: Kuriems skanėstai teks pirmiesiems?

S. K.: „Prieglaudiniam“ gyvūnams. Šunims. Paskui jau saviems. Paprastą dieną, pavyzdžiui, kažko nespėji, tarkim, papūgėlių palesinti, smaugliui paduoti maisto – ne bėda, kitą dieną paduosi. O Kūčių dieną turi būti apeiti visi gyvūnai ir jiems turi būti patiekti patiekalai. Gal kiek ir vaikiškai atrodo ši tradicija, bet Kūčių dieną mes visuomet stengiamės duoti ko nors skaniau.

Kol kas iki šiol nė vienas neprabilo ir nenorėčiau, kad jie prabiltų. (šypsosi)

M. R.: O kažin ką jie sakytų?

S. K.: (kiek surimtėja) Likimo nuskriausti šunys pradėtų visas savo gyvenimo bėdas pasakoti. Tie, kurie jau atsigavę, galbūt pradėtų prašyti, kad niekam jų neatiduotume. Kai kitos gyvūnų prieglaudos deda į feisbuką skelbimus, kad gyvūnai ieško namų, aš iš saviškių pastebiu, kad nelabai yra norinčių iš mūsų išvažiuoti. Gyvūnai, nematę bendravimo ir pajutę pas mus milžinišką dėmesį, yra be galo laimingi. Pas mus gi – masinis žmonių važiavimas. Savanoriai, ekskursijos. Pirmas vaikų klausimas išlipus iš autobuso: „Kada galėsime šuniukus pavedžioti?“. 4–5 vaikai apspinta glamonėti ir vedžioti šunį, įsivaizduokite, koks jam, išmestam iš namų, džiaugsmas.

M. R.: Išties...

S. K.: Vakar stebėjau Jovarų mokyklos trečiokus. Išsivedė šunį pasivaikščioti, grįžo nešdami jį ant rankų... Šuo buvo ne pavedžiotas, o panešiotas. Aišku, šuo tuo nesiskundžia, guli rankose patenkintas – liežuvis kyšo.

(juokiamės)

M. R.: Ar kada nors skaičiavote, kiek pas jus sodyboje gyvybių?

S. K.: Tai dažniausiai man užduodamas klausimas. Išmokau atsakyti visuomet vienodai: niekuomet neskaičiuoju, kiek pas mane gyvūnų ir kiek aš jiems išleidžiu. Mažiau galva skauda.

M. R. : Kuo ypatingas yra žmogaus ir gyvūno ryšys? Ar jo labiau reikia gyvūnui, ar žmogui?

S.K.: Kad ryšys tarp gyvūnų ir žmonių egzistuoja, yra neginčijama. Gi ir patys jaučiame, kaip gyvūnai reaguoja į įvairius žmones. Būtent šį ryšį ir siekiu įskiepyti čia atvažiuojantiems savanoriams. Aiškinu: žmogaus ir gyvūno ryšyje visų pirmiausia yra saugumas. Vaikus mokau ne tik atsargaus elgesio su gyvūnu, bet kad žinotų, jog bendravimo su gyvūnu ribas nubrėžia žmogus. Tu niekada negali gyvūnui parodyti savo silpnumo ir baimės, jau vien siekdamas, kad gyvūnas tavęs nenuskriaustų, turi leisti jam suprasti, jog autoritetas esi tu. Mes, galima sakyti, esame taip pat gyvūnai, tik labiau evoliucijos eigoje išsivystę. Dėl to mums tenka didesnė atsakomybė.

M. R. Ar apleistų gyvūnų Tauragės rajone mažėja?

S. K.: Gyvūnų globa užsiimu jau per 20 metų ir tokių gyvūnų vidurkis, nors ir gaila, nemažėja. O blogiausia tai, kad žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų net ir daugėja. Jei anksčiau šunis palikdavo pamiškėje, dabar pasitaiko, jog palieka pririštus prie medžio. Visai neseniai per 3–4 dienas į prieglaudą pristatyti keturi šunys. Vieną žmonės rado pamestą Oko miške, kitą – Baltrušaičių kaime, Dapkiškiuose, pievose apsnigusį netoli kelio link Kryžkalnio, ties Skaudvile. Kai kurių net negalime rodyti žmonėms. Šunys atrodo siaubingai. Vieno galėtum suskaičiuoti šonkaulius net nepalietęs, aiškiai matosi nugaros stuburo slankstelių kontūrai. Tampame nebe gyvūnų prieglauda ir reabilitacijos centras, o paliatyviosios slaugos namais. Kai kurie šunys tokie pavargę ir ligoti, jog čia liks visam gyvenimui. Iš šešiolikos šiuo metu prieglaudoje esančių šunų du yra akli, du – be dantų. Seni. Ką mąsto žmogus, pakelėje palikdamas aklą šunį, su kuriuo gyveno dvylika metų...

M. R.: Kodėl žmonės tokie abejingi?

S. K.: Priežasčių ne viena. Viena pagrindinių – emigracija. Išvyksta į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo, gyvūnas tampa nebereikalingas. Nuskambėsiu gal kiek moksliškai, bet žmogus evoliucionuoja ne į tą pusę. Manęs klausia, kas mane verčia užsiimti gyvūnų globa. Aš tikiu, kad iš tų į sodybą atvykstančių vaikų dalis užaugs geri, atsakingi žmonės. Mes tai pamatysime po 10–15 metų. Jei po tiek metų prieglaudos pradės tuštėti, galėsiu pasidžiaugti, jog prie to ryšio tarp žmogaus ir gyvūno formavimo esu prisidėjęs ir aš. O dabar – tokia karta. Emigracijos vaikų karta.

M. R.: Minėjote savanorius. Yra asmend, reguliariai apsilankančių sodyboje ir išvedžiojančių šunis?

S. K. : Epizodiškai lankosi „Šaltinėlio“ vaikai su Alvydu Skurdeliu, Jūrų skautai, moksleivių draugija „Asorti“, Tauragės rajono Lietuvos moksleivių sąjungos nariai, Savarankiško gyvenimo namų gyventojai. Taip pat yra keturios šeimos, su kuriomis artimai bendraujame. Jie lankosi, vedžioja šunis, yra patys priglaudę po gyvūną. Palepšių šeima priglaudė degu žiurkėną, Laucių šeima – pelėdą, Jankauskai – šunį, Paulauskai – katiną.

M. R.: Ko palinkėtumėte tauragiškiams šioms Kalėdoms?

S. K.: Grįždamas prie to, nuo ko pradėjau, pasakysiu, žmonės bus laimingesni ir niekuomet nesipyks, kai išmoks ne kalbėti, o kalbėtis. Tarpusavyje. To ir linkiu visiems. Kalbėkimės. Su artimaisiais, su savimi, su gyvūnais.

Kalbino ir fotografavo Margarita Rimkutė

Kava mus vaišina ir jaukią atmosferą kuria „Saldumynų namai“

 

Šiemet nė vienas prekybos tinklas pirmąją Kalėdų dieną nedirbs, kitomis švenčių dienomis darbo laikas trumpės, kai kurie prekybos tinklai nedirbs ir sausio 1-ąją. Taigi šventiniais pirkiniais verta pasirūpinti iš anksto.

Metams besiritant į pabaigą dažną apima kalėdinių pirkinių karštinė. O kartu – nerimas, kad dovanoms ir vaišėms pinigų neužteks. Kai kurie žmonės šventėms taupo ištisus metus, kiti gi tikisi, kad darbovietė nepašykštės kalėdinių premijų. Anksčiau metų pabaiga buvo laikoma turtingiausiu laikotarpiu, nes artėjant didžiosioms metų šventėms tiek valstybinėse, tiek ir privačiose įmonėse darbuotojai bene visada gaudavo kasmetines premijas – vadinamąjį 13-ąjį atlyginimą. Šiandien darbdaviai savo darbuotojus piniginėmis dovanomis džiugina vis rečiau. Matyt, tai lemia ne tiek finansiniai sunkumai, kiek pasikeitęs požiūris. Tačiau tikrai ne visur: Tauragėje yra įstaigų, kurių darbuotojai gaus ir po kelis šimtus eurų, yra ir tokių, kurių darbuotojai negaus nieko.

Permainos jau visai netoli Lietuvos. Būtent šventiniu laikotarpiu šalyje orai pamažu keisis: temperatūra kris, vyraus mišrūs krituliai. Visgi, sniegas, tikėtina, kad atkeliaus savaitei baigiantis.

Naktį iš penktadienio į šeštadienį, apie 2 val., trūko vandentiekio vamzdis pilies pirmojo aukšto patalpose. Vanduo ėmė semti Kultūros paveldo tarnybos kabinetą, sunktis pro grindis ir tekėti į pilies menes. Laimei, didesnių nuostolių išvengta.

Nors 2020-ieji, pagal kinų horoskopą – Metalinės žiurkės metai, dar neprasidėjo, kai kam astrologų pranašystės jau ima pildytis. Štai Avinui žadami perspektyvūs, pilni pokyčių metai, ir štai – šio ženklo atstovas Sigitas Kancevyčius laimėjo konkursą į Pagėgių kultūros centro direktoriaus pareigas. Pasak kitos konkurso dalyvės, kad konkursą laimės jis, buvo aišku iš anksto. Šiuo metu S. Kancevyčius yra ir Tauragės rajono savivaldybės tarybos narys, į tarybą patekęs su nepartiniu komitetu „Nepartinė Tauragė“. Nors įstaigų vadovai tarybos nariais būti negali, S. Kancevyčiui atsakyti Tarybos nario mandato neteks. Tačiau vyras pripažino, jog baigiamajame metų Tarybos posėdyje nedalyvavo būtent dėl reikalų Pagėgiuose.