Medinis tiltas per Jūrą, 1915 m. Nuotraukos iš „Facebook“ puslapio „Lietuva senose fotografijose“
Sunaikintas miestelio centras. 1915 m. atvirukas. Fotografavo Kiulevindtas, išleido Pavlovskis.
Tiltas per jūrą 1915 m.
Katalikų bažnyčia. Prieš 1909 m. T. Klenickio leistas atvirukas
Katalikų bažnyčia po 1-ojo pasaulinio karo
Vokiečiai skerdžia lietuvių kiaules, apie 1915 m.
Katalikų bažnyčia po 1-ojo pasaulinio karo
Žvilgtelėkime į Tauragės miestą iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Tauragė turėjo beveik trylika tūkstančių gyventojų, progimnaziją ir kitas įstaigas. Miestas buvo puošnus ir turtingas. Tauragės dalis nuo bažnyčios iki dvaro buvo vadinama senmiesčiu. Vyravo labai archajiškos, senosios trobos. Jokio plento iki pat devyniolikto šimtmečio išvis nebuvo. Per senmiestį ėjo tik vieškelis link dvaro per mišką į Lauksargius.
Vėliau per Jūros upę buvo pastatytas medinis tiltas. Manoma, kad šiuo tiltu žygiavo Napoleonas su savo 250 tūkstančių kareivių minia. Pagaliau apie 1850 metus buvo nutiestas plentas Tauragė-Šiauliai-Joniškis-Ryga. Šimtai baudžiauninkų buvo verčiami tiesti naująjį susisiekimą. Tarpukario Tauragės nepriklausomybės aikštės vietoje devynioliktame amžiuje buvo katalikų kapinės. Kapines puošė kunigo Polujanskio lėšomis pastatyta koplyčia. O šioje vietoje tiesiant plentą, buvo rasta daugybė žmonių kaulų.
Tarpukario Tauragėje buvusioje V. Kudirkos gatvėje devynioliktame amžiuje stovėjo labai didelis rusų pastatytas kalėjimas. Sulygintas su žeme Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Kalėjime nuolat kalindavo vietinius knygnešius. Visais laikais atsirasdavo išdavikų. Parsidavę caro žandarams lietuviai padėdavo gaudyti patriotus. O nepriklausomoje 1918–1940 metų Tauragėje jokio atsako už praeities niekšybes nesulaukė. Nepasimokę iš praeities tas pačias klaidas kartojam ir XXI amžiaus Lietuvoje.
Šešiolikto šimtmečio pradžioje Tauragės paveldėtojas Bartošas pastatė medinę katalikų bažnyčią, apdovanojo ją didelėmis aukomis. Tarpukario Tauragėje stovėjusi bažnyčia buvo pastatyta 1900 metais. Pirmojo pasaulinio karo audrose buvo stipriai apdaužyta vokiečių patrankų, nuvirto bokštas. Kaizerio kariuomenė bandė išvežti varpus. O žmonės eidavo melstis į Pajūrėlį ar buvusią parapijos salę.
Tarpukaryje buvusioje Dariaus ir Girėno alėjoje, caro valdymo laikotarpiu, stovėjo didelis namas, kuriame rusai apmokydavo pašauktus į kariuomenę vyrus. Buvusioje komercijos mokykloje aštuoniolikto amžiaus pabaigoje egzistavo pirmos klasės muitinė. Manoma, kad didingi rūmai iškilo kunigaikščio Radvilo valdymo laikotarpiu.
Tarpukario „Maisto“ įmonės skerdyklos vietoje devynioliktame amžiuje stovėjo vėjinis malūnas, o po žeme dūlėjo Napoleono prancūzų karių kaulai.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą Tauragė buvo pasienio miestas su Prūsija. Ekonomika glaudžiai siejosi su už septynių kilometrų buvusia siena su Vokietija. Svarbiausi tauragiškių pragyvenimo šaltiniai buvo legalus ir nelegalus eksportas ir importas. Vokiečiai pirkdavo javus, gyvulius, paukščius. Pačios didžiausios įmonės devynioliktame amžiuje užsiėmė sparnuočių auginimu. Į Tauragę vištas veždavo iš visos Lietuvos.
Mieste veikė įvairios įdarbinimo agentūros. Užsiimdavo dokumentų sutvarkymu ir veždavo žmones į darbus Vokietijoje. Rudenį šimtai žemės ūkio darbininkų, ir „gontininkų“ traukdavo į Rytprūsius.
Carinėje Tauragėje geležinkelio nebuvo, todėl prekyba urmu užsiimdavo vietiniai. Aprūpindavo prekėmis visus rajono miestelius. Rusų pasienio kariuomenė ir kitos įstaigos koncentravosi mieste.
Prieš karą skambėdavo lietuviškos dainos. Tauragėje ilgai dirbo pirmasis Lietuvos karo kapelmeisteris Gudavičius. Ilgus metus jo rankomis aidėjo bažnyčios vargonai. Į tuomet vienintelio, bažnytinio choro repeticijas susirinkdavo jaunimas gyvendamas net už 7–8 kilometrų.
Didžiuoju karu vadintos 1914 metais praūžusios mūšių audros palietė turtingą, gyvybingą ir klestinčią prekybos sostine tituluotą Tauragę. Karas visiškai sunaikino miestą. Keršto rusams vedami vokiečiai padeginėjo kiekvieną namą. O tarp griuvėsių gulėjusias plytas išrinko ir išvežė į Vokietiją. Beveik visi gyventojai apleido miestą, dalis spėjo pasitraukti į Rusijos gilumą. Tauragės gatvės tapo apleistos ir tuščios.
Jei tikėtume žmonių prisiminimais, liko sveikos tik keturios lūšnos. Miesto gatvės ir turgaus aikštė apžėlė aukšta žole. Viskas atrodė, kaip po įvykusios apokalipsės. Aikštės grindinį vokiečiai kruopščiai išlupinėjo, o akmenis išsivežė į Faterlandą. Miesto aikštėje buvo ganomos karvės, gatvėse tarp griuvėsių šokinėjo kiškiai. Kaizerio kariuomenės vyrai nepagailėjo ir akmeninės kapinių tvoros. Didžioji dalis buvo išardyta.
Tauragę okupavę vokiečiai ją rado visiškai sunaikintą. Nebuvo nei vieno namo, kuriame galėjo įsikurti okupacinė administracija. Vokiečių biurokratai kabinetus įkūrė Pajūryje, ar Jociūnų dvare. Mieste buvo įrengta psichiatrinė ligoninė, tačiau čia kalindavo ir visiškai sveikus žmones. Ligoniai buvo marinami badu ir kitaip kankinami. Vadinami pacientai saujomis semdavo iš pamazgų duobės srutas ir jas godžiai rydavo. Prižiūrėtojai su ligoniais elgdavosi, kaip su laukiniais žvėrimis.
Senieji tauragiškiai kaizerio kariuomenėms vyrams buvo dėkingi už vienintelį dalyką: nutiestą Lauksargės-Tauragės-Lydavėnų-Šiaulių geležinkelio liniją. Susisiekimas išliko per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.
Medinis tiltas per Jūrą, 1915 m. Nuotraukos iš „Facebook“ puslapio „Lietuva senose fotografijose“
Sunaikintas miestelio centras. 1915 m. atvirukas. Fotografavo Kiulevindtas, išleido Pavlovskis.
Tiltas per jūrą 1915 m.
Katalikų bažnyčia. Prieš 1909 m. T. Klenickio leistas atvirukas
Katalikų bažnyčia po 1-ojo pasaulinio karo
Vokiečiai skerdžia lietuvių kiaules, apie 1915 m.
Katalikų bažnyčia po 1-ojo pasaulinio karo
