Kai kurių J. Jakštaičio knygų iliustracijos – vaikų piešiniai
Rašyti J. Jakštaitį įkvepia gamtos grožis, o ieškoti jo toli nereikia
Vakar B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta jau aštuntoji Jono Jakštaičio-Šapelio eilėraščių knyga vaikams „Šlepu tepu per laukus“. Renginio išvakarėse įsiprašiusi pas autorių į namus, šių eilučių autorė buvo pavaišinta kava ir „tinginiu“, pasak jo, beveik paties gamintu: „Padariau sunkiausią darbą – sausainius sulaužiau“. Šmaikštauja ir kuklinasi rašytojas ir kalbėdamas apie savo knygas, spausdinamas, beje, labai kukliu tiražu – vos po keliasdešimt egzempliorių. O štai Eugenijus Šaltis, poetų klubo „Žingsniai“ vadovas, susitikimuose su skaitytojais pristatantis jo knygas, sako, kad jose vaikai atranda visai kitą pasaulį – daug geresnį, jaukesnį, pilną meilės viskam, kas gyva.
Eiliuoti ėmė penktoje klasėje
Kad turi talentą eiliuoti, Jonas Jakštaitis sako supratęs penktoje klasėje, kai anglų kalbos mokytoja uždavė išversti anglišką eilėraštį į lietuvių kalbą.
– Mokytoja nepatikėjo, kad tai aš išverčiau eilėraštį, ir parašė dvejetą. Tik po kurio laiko ji suprato, kad tikrai aš pats jį išverčiau – kai daugiau ėmiau eiliuoti. Man tai labai lengvai sekėsi, – pasakojo jis.
Paskui Jonas ėmė rašyti vis daugiau – ir į mokyklos sienlaikraštį, o vėliau ir į tuometinį rajono laikraštį „Leniniečių balsas“. Rašydavo ir prozą, daugiausia – apybraižas apie kaimo žmones, darbo spartuolius. Sueiliuodavo ir vieną kitą linksmesnį eilėraštį. Vis dėlto visada labiausiai jį traukė rašyti vaikams.
Prieš kariuomenę dirbęs Keramikos gamykloje, grįžęs iš jos vyras įsidarbino Skaičiavimo elementų gamykloje, vėliau du dešimtmečius dirbo „Orlen Lietuva“ operatoriumi.
– Visokių laikų buvo, būdavo, kad rašyti nebuvo kada – reikėjo galvoti, kaip vaikus išmaitinti. Vis dėlto vos sukūręs šeimą iškart pasakiau – kiekvienam vaikui parašysiu po knygą, – prisiminimais dalijasi autorius, – užauginom su žmona keturis vaikus, deja, tada knygų jiems parašyti neišėjo.
„Anūkams parašiau...“
Jonas be galo myli savo anūkus, džiaugiasi, kai mažieji ima į rankas jo knygeles. Dažnokai su jais ir kamuolį pievoje paspardo. Tiesa, jis sako mylįs visus vaikus, net murzinus ir apsisnarglėjusius. Todėl ir susitikimai su jais, knygų pristatymai mokykloje ar bibliotekose jam tokie svarbūs. Matydamas spindinčias vaikų akis, atsakinėdamas į jų klausimus, sako, jaučiasi laimingas.
„Šlepu tepu per laukus“ – aštuntoji J. Jakštaičio knyga vaikams. Juodraštyje – jau ir devintoji, o anūkų jis turi septynis, tikisi, kad tai dar ne pabaiga, bus ir daugiau.
Ar jis galėtų išvardinti visų savo knygų pavadinimus?
– „Mažos šiltos pasakaitės“, „Banguoja jūra per laukus“, – pradeda jis, tačiau skuba atsinešti knygelių, o tada skaito antraštes: –„Uždainavo vėjas“, „Ant balto smėlio šoka vėjas“, „Po laukus ir pievas vasaros ieškojau“, „Pažvelgęs į raustančią saulę“, „Žvaigždėm apipiltas mėnulis“...
Įkvepia gamta
– Skaitau visą laiką, – prisipažįsta rašytojas, – turiu kalnus knygelių, daugiausia – dovanotų. O vakarais žiūriu pasakas vaikams. Visi juokiasi iš manęs, o man tai šventas laikas.
Tačiau labiausiai knygų autorius mėgsta klajoti po mišką. Kad ir dabar – dar nešalta, gamta nuostabi, dar ir grybų pilna. Tiesa, dauguma jau sušalę, tačiau labai gražūs, o ir paukščiai dar čiulba, pasakoja jis.
Buvimas gamtoje, pasak J. Jakštaičio, padeda išsklaidyti niūrias mintis, atgauti jėgas ir skatina norą kurti. Tai ir yra ta varomoji jėga. Kaime gimusį, tačiau mieste augusi rašytoją gamta įkvepia.
– Gamta, ypač miškas, mane vilioja bet kokiu metų laiku. Jei ne automobiliu ar dviračiu važiuoju ar pėsčias einu. Žiemą slides išsitraukiu, – pasakojo J. Jakštaitis.
Tiražai nedideli
J. Jakštaičio knygelių atspausdinama vos po kelias dešimtis. Kodėl tiek mažai?
– Nenoriu, kad po lova gulėtų. Kam to reikia. Knygų aš nepardavinėju – išdovanoju. Sau pasilieku tik po vieną egzempliorių. Šešias išleidau už savo pinigus, tik septintąją ir aštuntąją leidžiant prisidėjo savivaldybė, – aiškina rašytojas.
Eilėraščiams kurti Jonas kasdien skiria dvi valanda ryte ir dvi vakare. Tai rašytojas daro ne iš pareigos, kadangi knygų leidyba neatneša pelno, greičiau atvirkščiai – tik patuština piniginę, tačiau iš malonumo.
– Tos keturios valandos man labai svarbios. Turiu būti vienas, niekieno netrukdomas, nes mintis sugeba labai greitai praplaukti pro šalį. Žinoma, kartais įkvėpimas užklumpa ir netikėtai – slysteli galvoje pirma eilutė. Tada turiu ją užsirašyti, kitaip pamiršiu, – tikino pašnekovas.
J. Jakštaičio eilėraščių veikėjai – vėjas, lietus, žvėreliai, paukščiai, vabalai. O temas kartais pasufleruoja vaikai, kuriems jis skaito savo pasakaites.
Kupina gėrio poezija
Paprašytas pasidalinti mintimis savo draugą apie Joną Jakštaitį, literatų klubo „Žingsniai“ vadovas Eugenijus Šaltis sako:
– Oho, kai pagalvoji. Aštuntoji eilėraščių knyga. Gal Jonas Jakštaitis grafomanas? Bet tokią mintį vyk, skaitytojau, iš galvos. Jis tiesiog puikus šokėjas (iš tikrųjų daug metų šoka įvairiuose kolektyvuose, šiuo metu yra garsiosios „Vėjavos“ šokėjas), gebantis pašokdinti visus: draugus, liūdesį, burbulus, pilką trobelę, pavasarį, drebulę, snieguolę, patį Šaltį, apynius, pupą, gaidį, rudenį, žvirblį ir visą galybę gamtos reiškinių, augalų, gyvūnėlių... Taip rašiau apie penktąją jo knygą „Ant balto smėlio šoka vėjas“.
Anot E. Šalčio, jei pirmojoje knygelėje Šapeliui rūpėjo pasakaitės, antrojoje jis pastebėjo per laukus tekančią Jūrą, trečiojoje pajuto, kad žemėje, pasaulyje pučia vėjas, ketvirtojoje jis jau pakėlė galvą aukštyn ir pažvelgė į raustančią saulę, penktojoje pakvietė galantiškai šokti.... tai aštuntojoje „Šlepu tepu per laukus“ jis per juos ir nušlepsėjo, šis Jonas iš Margiškių kaimo, pats margas savo eilėmis lyg genys. Jis grįžo vėl prie pasakaičių. Eiliuotų kaip visada.
Jono eiliavimas nėra sudėtingas, jis tradicinis, gerai suprantamas vaikams, ypač kaimo. Jo skvarbus žvilgsnis miške, lauke, pievoj, vandeny, pelkėje, skruzdėlyne, kurmrausyje ir visur kitur nepraleidžia nė vienos detalės. Jonas viską pastebi, viską aprašo sklandžiu ritmu, smagiu rimu. Jo eilėraščius nesunku įsiminti, smagu deklamuoti. Muši sau ritmą su koja ir plieki Šapelio eiles: ar tai dviejų ketvirtinių, ar tai valso tempu – trijų ketvirtinių, ar keturių, tango ritmu, kartais sinkopuotu šiek tiek.
– Dėl to vaikai ir mėgsta jo eilėraščius. Tai dar kartą įrodo, kad menas yra paprastume. Ne prastume. Nepeikiu ir modernistų – visko reikia, bet Jono tradicinis eilėraštis kartais vaikui, manau, yra tikra atgaiva, – sako E. Šaltis.
Aplankęs kartu su Jonu daugybę mokyklų, bibliotekų Tauragėje, Šilalėje, Pagėgiuose, Vaiguvoje, kitur jis sako, kad J. Jakštaitį vaikai mielai sutinka ir mėgsta visur – nes jo knygose, eilėraščiuose atranda visai kitą pasaulį – daug geresnį, jaukesnį, pilną meilės viskam, kas gyva. Jono poezija, pasak E. Šalčio, ne tik maloni skaityti ir paprasta, bet ji kupina gėrio ir atlaidumo silpnesniam, mažesniam, kas, be jokios abejonės, verčia vaikus susimąstyti bent trumpam ir auklėja juos daug geriau, negu koks nors eilinis vaikui išsakytas pamokslas – nelaužyk medelių, neskriausk silpnesnių, nedaryk to, ano. Kartu jo eilėraščiai ne tik ugdo poezijos pojūtį, bet supažindina ir su tikru gyvenimu, tokiu, koks jis ir yra. Visa tai pateikta menininko akimis. Tai yra vertybė.
Kai kurių J. Jakštaičio knygų iliustracijos – vaikų piešiniai
Rašyti J. Jakštaitį įkvepia gamtos grožis, o ieškoti jo toli nereikia
