Vis dar gajus stereotipas, kad neįgalūs žmonės – kitokie. Juk anksčiau net globos įstaigos būdavo kuriamos užkampiuose, kad neįgalieji nekristų į akis. Laimei, pamažu visuomenė keičiasi, tampa brandesnė ir jau suvokia, kad neįgalūs žmonės niekuo nesiskiria nuo sveikųjų. Ko reikia, kad jie sklandžiai įsilietų į visuomenės gyvenimą? Neįgaliųjų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi, visuomenės tolerancijos ir, žinoma, nemažai lėšų ir pastangų.„Daug ką darom Lietuvoje pirmi“, – pasakodama apie globos institucijų pertvarką ir neįgaliųjų integraciją, teigia Adakavo globos namų direktorė Kristina Anulienė.
Pirmas žingsnelis į visuomenę
„Globos namai, kad ir kokie bebūtų šiuolaikiški, jaukūs ir patogūs, yra institucija, izoliuojanti žmogų nuo visuomenės. Negalios paliesti žmonės yra mūsų visuomenės dalis, turinti teisę gyventi orų gyvenimą bendruomenėje, bendrauti, pagal galimybes rūpintis savo asmeniniu gyvenimu. 2014 metais valstybėje pradėta institucinės globos pertvarka. Pastaruoju metu kuriami bendruomeniniai namai, kuriuose gyvenantiems sudaromos galimybės gyventi savarankiškai, jaustis lygiateisiais visuomenės nariais“, – yra sakęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Išties – nė vienas mūsų nesame apsaugotas nuo nelaimių, negalios ar ligų. Psichikos liga gali paliesti kiekvieną iš mūsų, nepaisant statuso, turto ar intelekto, o proto negalia gali tapti mūsų šeimos dalimi visai netikėtai.
Kristina Anulienė, Adakavo socialinių globos namų direktorė, pasakoja, kad institucinė pertvarka prasidėjo prieš penkerius metus. Buvo nuspręsta reorganizacijos būdu prie Adakavo socialinių globos namų prijungti Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centrą, įsikūrusį Prezidento gatvėje. Jis tapo globos namų padaliniu. Šį lapkritį bus jau 5 metai, kai 20 protinę negalią turinčių žmonių gyvena nebe Adakave, o Tauragėje.
Prisimindama pačią pradžią, direktorė sako, kad tuomet buvo kilęs nemenkas ir pačių neįgaliųjų, ir darbuotojų pasipriešinimas šiai idėjai. Net buvo renkami parašai, kad sujungimo būtų atsisakyta – esą viskas daroma buldozeriniu būdu, nesikalbama su žmonėmis. Piktintasi, esą „atveš durnius iš Adakavo, išdaužys čia viską“. Direktorės nuomone, komunikacijos ir informacijos, kaip viskas bus, iš tiesų trūko. Tada buvo atvykę ministerijos atstovai, diskutuota su miestelio gyventojais, ir – aistros nurimo.
– Neįgalieji puikiausiai įsiliejo į bendruomenę ir šiandien, ko gero, nelabai kas ir pastebi, kad jie čia gyvena, – sako direktorė.
Paklausta, kaip vyko atranka, kas kraustysis į padalinį mieste, K. Anulienė pasakojo, kad čia buvo perkelti sveikesni, savarankiškesni, aktyvesni žmonės. Juk tarp neįgaliųjų, kaip ir tarp sveikųjų, yra visokių: ir tokių, kurie mėgsta dalyvauti renginiuose, saviveikloje, o yra ir pasyvių.
Kitas etapas – grupinio gyvenimo namai
Vykstant pertvarkos procesui Lietuvoje palaipsniui pereinama nuo ilgalaikės socialinės globos institucijoje prie paslaugų bendruomenėje.
– Gyvename pertvarkos įkarštyje, tad buvom įtraukti į reorganizuojamų įstaigų sąrašą. Ruošėm pertvarkos planus, ekspertai vertino gyventojus ir pagal valstybės investicijų programą buvo skirtos lėšos pirkti namą ir įkurti grupinio gyvenimo namus. Juose įsikūrė 10 žmonių iš Tauragės padalinio, – prisimena K. Anulienė.
Žinoma, ir patiems neįgaliesiems, atrinktiems perkelti į grupinio gyvenimo namus, buvo nelengva – anksčiau jiems niekuo nereikėjo rūpintis, jie buvo aptarnaujami, o dabar kartu su socialine darbuotoja ir padėjėjomis, kurių yra penkios, patiems reikia tvarkytis namus, prižiūrėti aplinką, gaminti valgį, skalbtis drabužius, atlikti kitus kasdienius buities darbus.
Prieš atidarant grupinio gyvenimo namus Marių gatvėje, neslepia direktorė, kaimynai būgštavo dėl dviejų priežasčių: esą jie neįgaliųjų bijo, nes jų nepažįsta, ir kitas dalykas – esą jų nekilnojamojo turto vertė kris, kai šalia įsikurs neįgalieji.
– Tai natūralu, juk visada bijome to, ko nežinome, – svarsto K. Anulienė, – Tačiau kai susipažįsti, pamatai, kad bijoti nėra ko. Kaimynus buvome pasikvietę į atidarymą, kad jie įsitikintų, jog nieko baisaus čia nebus. Jau daugiau nei metai, kai Marių gatvėje veikia grupinio gyvenimo namai. Švęsdami metų sukaktį į šventę ir vėl buvome pasikvietę kaimynus, jie net su savo šašlykais atėjo. Akivaizdu, kad grupinio gyvenimo namų gyventojai susidraugavo su kaimynais: vieni kitiems padeda, kavos kviečiasi, pyragais vieni kitus vaišina.
Namuose – tvarkinga ir jauku
Prieš kurį laiką šių eilučių autorė lankėsi Marių gatvėje, 19-uoju numeriu pažymėtame name. Namas didelis ir gražus – tokiame išties norėtų gyventi dažnas. Jame – 5 dviviečiai kambariai, virtuvė, dušas, vonia, 2 tualetai, svetainė, laisvalaikio zona bei kitos erdvios bendro naudojimo patalpos. Namą už valstybės lėšas nupirko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Neįgalieji žurnalistei svetingai aprodė savo kambarius, kuriuose – nė dulkelės, didžiulį televizorių svetainėje, biliardą rūsyje, sandėliuke – žiemos laukiančius stiklainius su marinuotais agurkais, mišrainėmis, uogienėmis, o šaldiklyje – šaldytų gėrybių atsargas. Tvarkingas ir kiemas.
Gyvenimas šiuose namuose teka įprasta vaga, kaip ir bet kuriuose namuose. Vieni gamino pietus – sriuba pietums jau garavo puode, savo eilės laukė kepti paruošti kepsniai, kiti tvarkėsi kieme.
Kaimynai priekaištų neturi
Kaimynai jau įsitikino, kad neįgalieji puikiai tvarkosi. Namas niekuo nesiskiria nuo tvarkingų ir išpuoselėtų šios gatvės namų: aplinka sutvarkyta, žolė nupjauta, žydi gėlės, šiltnamyje auga daržovės.
Pakalbinti kitoje gatvės pusėje gyvenantys Lina ir Juozas sako dabar jau matantys, kad baimintasi be reikalo – kaimynai draugiški, malonūs, visada pasiruošę padėti.
Kaimynas Sigitas, paklaustas, ar nesibaimina būsimos kaimynystės, net nustebo:
– Ką jūs, tikrai nieko blogo nematau. Žmonės kaip žmonės. Netgi labai draugiški ir malonūs. Sveikieji, ko gero, daugiau nesąmonių pridaro…
Planuose – dar daugiau grupinio gyvenimo namų
Adakavo socialinių globos namų direktorė atskleidė tolesnius pertvarkos planus. O jie išties įspūdingi: iš valstybės investicijų programos planuojama statyti dar vieną namą Tauragėje, Žaliojoje gatvėje. Pinigai jau gauti, paskelbtas statybos darbų konkursas, šiemet bus parengta architektūrinė dalis, o pats namas iškils kitąmet. Prieita nuomonės, kad geriau statyti nei pirkti jau pastatytą: mat rasti tokį, kuris atitiktų reikalavimus, sunku, o statydamas išplanavimą pasirenki, kokio reikia, nebereikia leisti pinigų rekonstrukcijai. Dabar, pasak direktorės, ruošiamasi susitikti su bendruomene, papasakoti, kas čia bus, kad nekiltų nepasitenkinimo.
Ir tai dar ne viskas – jau yra parengtas investicinis projektas iš Europos Sąjungos lėšų statyti dar du namus.
– Pagal panaudos sutartį iš savivaldybės gavome du sklypus Rydštato ir Pajūrio gatvėse. Statybos pavasarį turbūt jau pajudės. Ir dar du sklypus pagal panaudos sutartį savivaldybė turėtų skirti Skaudvilėje. Taigi iš viso iki 2022 m. vidurio rajone turėsim šešis grupinio gyvenimo namus, – planais dalijasi K. Anulienė.
Pagal regioninį pertvarkos planą du grupinio gyvenimo namai atsiras ir Jurbarke, du Šilalėje ir vienas Pagėgiuose.
Į dar savarankiškesnį gyvenimą
Pasak direktorės, viskas vyksta nuosekliai: iš įstaigos į grupinio gyvenimo namus, iš jų – į savarankiško gyvenimo namus arba į apsaugotą būstą.
– Kaip tik dabar esame pateikę projektą teikti dar dvi paslaugas – pagalbos priimant sprendimus ir pagalbos įsidarbinant, taigi galėtume teikti pagalbą tiems, kurie gali išeiti gyventi savarankiškai. Dabar grupinio gyvenimo namuose, mūsų nuomone, yra 4 žmonės, kurie jau galėtų gyventi savarankiškai. Nupirktume butą, bet jie jau turėtų patys mokėti mokesčius, pirkti maistą ir visa kita, tik lankytų atvejo vadybininkas. Žinoma, reikėtų dar daug su jais dirbti, kad išmoktų tvarkyti savo finansus, ir padėtume rasti darbą, – pokalbį optimistiškai pabaigia K. Anulienė.
Užs. Nr. 121
