Aktualijos

Nuo spalio mėnesio turėtų įsigalioti nemokamų elektroninių vizų į Sankt Peterburgą ir Leningrado sritį tvarka. Juokaujama, jog vienoje Rusijos imperijos sostine buvusio miesto gatvių galima išvysti tiek rūmų, kiek yra visoje Lietuvoje. Praėjusį mėnesį Sankt Peterburgas svetingai priėmė Tauragės „Gloria“ chorą, tad išvysti, kuo didžiuojasi Rusija, nuvykau ir aš, šių eilučių autorė.   

Turistų – milijonai

Per dvidešimt asmenų į pažintinę kelionę leidomės autobusu. Sankt Peterburgą, vykdami per Latviją, Estiją, pasiekėme per 16 valandų. Rusiškas kelias – aplink tušti laukai, Sosnovskio barščiais apaugusios pamiškės, prie pat miesto įrenginėjamas viadukas, nejaukus, skurdžiais pastatais nusagstytas pramoninis rajonas, akimirka laukimo jį pravažiuojant – ir štai tu įriedi į muziejų po atviru dangumi.

– Sankt Peterburgą pelkėtoje lygumoje ėmėsi statyti caras Petras I. Nevos upės žiotyse, prie Suomijos įlankos (Baltijos jūra), norėjo įkurti išskirtinai gražų, europietiškus primenantį Rusijos uostamiestį, – jau kitą dieną prasidėjusios ekskursijos pradžioje mums ėmė dėstyti gidė.

Dalia, – turinti lietuviško kraujo, čia gyvena 30 metų. Sklandžiai kalbanti lietuviškai, inteligentiška senjora laisvalaikiu vis dar teikia gidės paslaugas.

Moteris jautė pareigą pristatyti ne vien kultūrinį Sankt Peterburgo veidą, tad turėjome garbės apsilankyti Lietuvos generaliniame konsulate Sankt Peterburge. Įstaigos generalinis konsulas Dainius Numgaudis pasakojo apie miesto diplomatinius santykius su kitais miestais, politines naujienas, dalinosi istorinėmis žiniomis.

– Sankt Peterburge gyvena apie 6,5 mln. gyventojų. Jame per metus apsilanko vidutiniškai apie 4 mln. turistų. Jei šie du skaičiai mažai skiriasi, vadinasi, mieste išlaikoma turistų skaičiaus pusiausvyra, miestiečiams netenka kęsti eismo kamščių. Pernai birželį turistų sulaukėme apie 9 mln., – pasakojo konsulas.

Nuotrauka

Liaudies balsas

Anot jo, mieste dažnai lankosi įvairių šalių lyderiai, priešingai nei kiti Rusijos miestai, Sankt Peterburgas pasižymi diplomatija, jame įsikūrę 36 įvairių pasaulio šalių generaliniai konsulatai. Tai, anot jo, didžiausias pasaulyje generalinių konsulatų skaičius, tenkantis vienam miestui. Prieš keletą metų Rusija dėjo pastangas pritraukti turistų iš Kinijos. Net pati Kinija savo šalies piliečiams, vykusiems revoliucinės kovos keliais, iš dalies kompensavo kelionių išlaidas.

– Todėl mieste itin daug turistų kinų. Čia jie atvyksta savo lėktuvais, po miestą važinėja savo autobusais, miega pusbrangiuose pačių kinų įrengtuose viešbučiuose. Turi net savo parduotuves, – sakė generalinis konsulas.

Vėliau gidė rodė naują, prie pat Baltijos jūros įlankos, kinų įrengtą gyvenamųjų namų kvartalą „Baltiskij perl“ (liet. – „Baltijos perlas“). Kinai ketino butus parduoti išskirtinai tik savo tautiečiams, tačiau, gidės Dalios žodžiais tariant, rusų liaudis tam paprieštaravo. Nenorėjo, jog mieste atsirastų getas.

– Pas mus (Sankt Peterburge ir apskritai Rusijoje, – aut. past.) daug ką lemia liaudies balsas. Yra tam tikros tarybos, kurios aktyviai dalyvauja savivaldoje svarstant miesto klausimus. Pavyzdžiui, pensininkų taryboje gausu inteligentų, karo veteranų, kurių nuomonė itin gerbiama. Liaudies dėka nebuvo privatizuota dalis miesto objektų. Jei liaudis nusprendžia, vadinasi, „šventa“, – dėstė gidė.

Nuotrauka

Sankt Peterburgo lietuviai

D. Numgaudžio pasakojimu, Sankt Peterburge nuo XVIII amžiaus gyveno apie 10–15 tūkst. lietuvių, dabar jų kelis kartus mažiau. Tiesa, ne  visi Lietuvos pilietybę turintieji – tikri lietuviai. Kai kurie, pavyzdžiui, buvę Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai, kuriems, gyvenant Lietuvoje, šalies Nepriklausomybės atkūrimo metais buvo suteikta mūsų šalies pilietybė.

Lietuviško kraujo turintys rusai į Lietuvos Respublikos generalinį konsulatą Sankt Peterburge kreipiasi gan dažnai. Naudojasi proga įgyti dvi pilietybes. Teisę įgyti LR pilietybę turi Rusijoje po tremties likusių lietuvių anūkai ir proanūkiai. Choras „Gloria“ tapo liudininku įteikiant Lietuvos piliečio pasą dviem mažyliams Sankt Peterburgo gyventojams. Jų tėvai, choristams užtraukus lietuvišką giesmę, braukė ašaras, generalinis konsulas linkėjo puoselėti lietuvybę.

Sankt Peterburgas lietuviams visuomet buvo svarbus miestas. Čia buvusioje imperatoriškoje dvasinėje akademijoje studijavo du trečdaliai garsių Lietuvos dvasininkų. Miesto universitetuose mokėsi pasiturintys lietuviai, nepasiturintieji sovietiniu laikotarpiu gi atvykdavo dirbti gamyklose.

Prieš keletą metų Rusijai uždraudus į šalį iš Lietuvos (ir kitų Europos šalių) importuoti mėsą, vaisius, daržoves, pieno produktus, nutrūko iki šiol buvę prekybiniai ryšiai. Miestiečiams ėmė trūkti skanių lietuviškų varškės sūrelių, brandintų sūrių... Anot generalinio konsulo, šalyje gaminamuose pieno produktuose – perdirbtas palmių aliejus, augalinės kilmės riebalai. Vyras su džiaugsmu priėmė choro padovanotą šakotį, sakė juo vaišinsiąs konsulato svečius, mat lietuviška produkcija čia labai vertinama.

Badas prisimenamas

Generalinis konsulas užsiminė apie tik Sankt Peterburgui būdingą vadinamąjį bado geną. Anot jo, vietiniai itin vertina maistą, jo nešvaisto, valgydami stengiasi nepalikti maisto likučių. Esą tokį jų įprotį suformavo prieš 70 metų miestui vokiečių įvykdyta blokada. Vokiečių armijai apsupus miestą, sustabdyta prekyba. Pasibaigus maistui, mieste kilo badas.

– Dukart per metus miestiečiai renkasi į minėjimus tylos minute pagerbti žuvusiuosius. Tenka dalyvauti. Matydamas memorialinius paminklus, kuriuose – milijonai iš bado mirusių vietinių, jautiesi sukrėstas, – sakė D. Numgautis.

Kaip vėliau aiškino gidė Dalia, dėl šio vadinamojo bado geno mieste itin daug valgyklų. Jose kainos nėra aukštos: sočiai pavalgyti galima vos už kelis eurus. Kai kurios dirba visą parą. Kad miestiečiai galėtų pavalgyti kada panorėję.

– Kiekvienoje miestiečių šeimoje yra žmonių, Leningrado blokados metu (blokada truko beveik 2 metus) miręs iš bado. Išgyvenimai – skaudūs. Todėl maistas čia labai vertinamas, – pasakojo gidė Dalia.

Anot jos, minėtuoju laikotarpiu miestiečius gelbėjo katės. Kuo – nė vienas nespėjome paklausti, ori gidė pakeitė temą.

Išlaidos – nemažos

Sankt Peterburge, pasak Dalios, – apie tris šimtus dramos teatrų. Kai kurie jų veikė ir blokados metu, jos žodžiais tariant, kad šaltais ir niūriais vakarais bent trumpam būtų kuo praskaidrinti nuotaiką.

O vakarai Sankt Peterburge šaltuoju metų laiku išties reikalaujantys ištvermės. Ką ten vakarai, net dienos: nuo lapkričio iki  vasario, kaip vietiniai sako, atrodo, kad neišaušta. Jutiminė temperatūta – dešimčia laipsnių žemesnė nei rodo termometro stulpelis. Kadangi miestas įsikūręs prie pat Suomijos įlankos, jaučiama drėgmė.

Miestas pilnas išskirtinės architektūros pastatų. Juokavome, kad vienoje gatvėje galima išvysti tiek rūmų, kiek jų nesuskaičiuotume Lietuvoje. Labiausiai pritrenkiantys – Žiemos rūmai, arba vadinamasis Ermitažas. Bei imperatoriškų pastatų ansamblis Peterhofe, netoli Sankt Peterburgo. Rūmai apsupti įspūdingų parkų, sodų ir fontanų kompozicijų. Patekimas į muziejus, rūmus – nuo kelių iki keliolikos eurų. Maisto produktų kainos prilygsta lietuviškoms, išlaidos restorane – šiek tiek mažesnės nei Vilniuje. Penkios nakvynės paprastuose svečių namuose šių eilučių autorei kainavo šiek tiek virš šimto eurų.

Ar verta vykti į Sankt Peterburgą? Taip. Besidomintiems menu, kultūra – tai vienintelis šiauriausias milijoninis miestas, Rusijos kultūros ir meno sostinė. Nuostabi vieta vasaros pradžioje išvysti baltąsias naktis. Kinų turistų jūros fone. Ironizuoju, tačiau jų čia itin daug. Na, o prasidėjus nemokamų elektroninių vizų režimui, ne viena banga turėtų plūstelti ir iš Europos.