Aktualijos

Artėjant rudeniui socialinius tinklus puošia grybų nuotraukos – baravykai, raudonviršiai krepšiuose ir tarp samanų, – tokiais kadrais dalijasi dažnas, užsukęs į mišką. Žurnalistų akį patraukė žygaitiškės Giedrės Svarienės bemaž kasdien fiksuojamas laimikis. „Tu tikriausiai pasisėjusi turi. Ir palaistai karts nuo karto,“ – stebisi jos „Facebook‘o“ draugai.  O Giedrė pripažįsta, kad grybauti traukia kasdien, kartais ir po kelis kartus.

Giedrė dirba Sartininkų bibliotekoje, o grybauja ir laisvalaikiu, ir prieš darbą, ir per atostogas. Jeigu nenueina į mišką, būna kaip nesava, o  geriausias ir gražiausias metų laikas jai – kai yra grybų. Panašiai taip pradedame pokalbį įžengusios į mišką. Taip taip, su žurnaliste Giedrė sutiko pasikalbėti ne prie kavos puodelio, o tarp eglių ir beržų – ten, kur jai žinomos grybingiausios vietos.

Paklausta, ar negaila rodyti savo plotų, ji atsako, jog tikrai ne, ir čia pat pastebi po lapų krūvele tūnantį baravyką. „Kai kitam negaili, ir pats randi,“ – tarsteli. Tai šiek tiek stebina, nes vyrauja stereotipas, kad patyrę grybautojai savo vietų niekam neišduoda. Tačiau tik ne Giedrė. Ji pasakoja, kaip per socialinius tinklus net užsimezgė draugystė su moterimi iš Šilutės – toji tiesiog paprašė nusivežti kartu grybauti, tai dabar kasmet kartu važiuoja. Ką ir bepridursi. Nuoširdumas bei dosnumas, atrodo, vis dar gyvuoja, bent tarp užmiesčio gyventojų. O gal greičiau tarp tų, kurie myli gamtą ir mišką, o jo dovanomis negaili pasidalinti.

Tiesa, vaikštinėjame Žygaičių apylinkėse, kažkur tarp Visbarų ir Aukštupių. Giedrės teigimu, čia svečių iš miesto netrūksta – tai įrodo ir nupjaustyti, matosi, buvusių didžiulių baravykų kotai. Kažkas čia jau praėjo. Tačiau kiekvienam grybautojui – savas grybas, sako ji. Ir tikrai, ne itin patyrusi grybautoja, šių eilučių autorė, randa vieną kitą baravyką, eidama pavymui Giedrės. 

Grybaujame toliau ir kalbamės – ir apie grybus, ir apie gyvenimą. Nuo kada taip pamėgote grybauti? – klausiu. Moteris pasakoja, kad turbūt nuo vaikystės. Grybavo ir seneliai, ir tėvai. O po vestuvių ir vyrą pripratinusi. Tik dukros – viena jau suaugusi, gyvena Maltoje, kita, vienuolikmetė, entuziazmu zylioti po miškus netrykšta.

Nuotrauka

Giedrė akies mirksniu nustato, koks grybas slepiasi po lapu. Šis – nuodingas, tas nevalgomas, o šis, nors ir balta kepure, – raudonviršis. Ne itin stebina, turint galvoje jos patirtį. Grybautoja sako, kad šiemet grybų tikrai yra. Ir, atvykusi į jau žinomą vietą, dažniausiai nenusivilia.

– Štai ana ten, prie didelio medžio, visada būna baravykų, – sako. – O jeigu radai vieną – žvalgykis draugų.

Pasak Giedrės, pagal miško pobūdį galima nustatyti, kokių grybų tikėtis. Raudonviršiai daugiausia mėgsta jaunuolynus, o baravykai – jau subrendusius eglynus. Beje, miško paklotė turi būti ne per daug žalia.

Dažnas grybautojas pats grybus valyti vengia, tačiau Giedrei, sako ji, tai patinka. Ir ruošia miško gėrybes jų šeima tradiciškai – su baltu padažu. Besišnekučiuodamos ir ne per daug aktyviai ieškodamos krepšiuką vakarienei, o gal ir kitai, prirenkame. Atsisveikindama bibliotekininkė įteikia savo keptų, netikrų, saldžių „grybukų“. Tiesa, ir tikrais grybais sako visus kaimynus ir draugus apdalijanti.