Aktualijos

Rašau Sovetską (lietuviškai – Tilžė), nes mes, tauragiškiai, jį tokį visuomet prisiminsime. Kelionė „tolima“, nes vizų išdavimo procesas trunka keletą dienų, pareikalauja pastangų ir kantrybės pildant dokumentus. „Artimas“ jis, nes buvo laikotarpis, kai tauragiškiai Sovetską lankė itin dažnai, kai kurie ten dirbo, kūrė šeimas. Tai, ką neseniai teko išvysti šiame mieste, stebino, laužė stereotipus.

Pasiruošimas kelionei – apie trys dienos

Liepą įsigaliojus nemokamų vizų į Tilžę tvarkai, į kelionę išsirengėme keturiese: du tauragiškiai, du vilniečiai.

Pasiruošimas išvykimui truko apie tris dienas. Pildant prašymus vizoms teko surašyti esamas, buvusias darbovietes, giminaičius, nurodyti, kur ketiname apsistoti, kiek minėtame mieste praleisime laiko, koks vizito  tikslas, atsakyti į daug panašių klausimų. Sunkumų kėlė tinkamo formato (ir dydžio) nuotraukų parinkimas. Internetinė sistema, kurioje pildėme dokumentus, nuotraukas vis atmesdavo. Patvirtinimo, jog viza išduota, laukėme dvi dienas.

Teko ir apsidrausti. Pigiai: diena asmeniui – apie tris eurus. Viešbutį pasirinkome europietišką, naktis jame – 40 eurų.

Atėjus kelionės dienai, kiek nedrąsiai žengėme garsiuoju Lietuvą ir Kaliningrado sritį jungiančiuo Karalienės Luizos tiltu. Dokumentų patikrinimas pasienio poste vyko sklandžiai, trukome apie pusvalandį. Kiek nejauku tapo, kai vienam mūsų pasienio punkto pareigūnė liepė ištrinti visas ant tilto darytas nuotraukas. Fotografuoti patikrinimo zonoje – griežtai draudžiama.

Sovietizmo maža

– Oho. Kad čia visai neprimena tų vaizdų iš filmo „Černobylis“, – mums vos pradėjus kelionę Tilžės gatvėmis nusistebėjo dvidešimtmetė vilnietė.

Mano bendrakeleiviai – skirtingų kartų atstovai. Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai merginai Rusijos įvaizdį suformavo minėtasis serialas. Jame vaizduojamas niūrus sovietinis miestas, pilki daugiabučiai. Mūsų lankoma Tilžė bendrakeleivę stebino spalvomis. Gatvėse – nuo europietiškų mažai besiskiriančios parduotuvėlės, vienas kitas nedidukas prekybos centras.

– Tai kad čia viskas kaip Europoje, tik užrašai rusiški. Ir apskritai Kauną primena. Kauno senamiestį, – nusivylė mergina.

Buvo matyti vienur kitur keičiamos šaligatvio plytelės, skverai – tvarkingi, jų suoleliai, vienas kitas apšvietimo stulpas – apynaujai. Nuošalesnėse gatvėse galėjai išvysti apgriuvusių gamybinių pastatų. Tokių ir Tauragėje rasi, ir Kaune.

Smagiai nuteikė pėstiesiems pritaikyta Pergalės gatvė (rus. ulica Pobedy). Gatvė uždaryta, ant jos vidurio juostos – suolai. Sėdi rusės, rūko. Dirsčioja į turistus.

Tylus šurmulys

Smalsūs vietinių žvilgsniai nuteikė smagiai. Jautėmės tikri užsienio turistai. Ypač parduotuvėse.

– Možna etych? (liet. – galima šitų?) – durstelėjau pirštu per stiklą į parduotuvės šaldytuve sudėtus varškės sūrelius.

Nežinojau, kaip išsireikšti „sūrelis“. Pardavėja supratingai nusišypsojo. Turbūt aptarnavusi ne vieną žioplį iš užsienio. Iškrapščiusi iš dėžutės sūrelius jų parduoti neskuba: ieško prekės galiojimo datos. Randa. Sūrelius paslepia po stalu.

– Etych užė nemagu dat (liet. – šitų jau negaliu duoti), – pranešė.

Suprask, pasibaigė galiojimo data, pasenę. Na ir sąžiningumas. Dar susimąsčiau, ar būtų juos pardavusi rusui...

Banke taip pat laukė malonus priėmimas. Mums paprašius parduoti rublių, banko darbuotoja draugiškai patarė verčiau užsukti į kitapus gatvėje esančią valiutos keityklą, kurioje esą pinigų keitimo mokestis – perpus mažesnis.

Neįprasta, keista. Rodos, ne pas svetimus atvykome, o pas gimines.

Gatvėse netrūksta šurmulio. Mano bendrakeleivis apgailestavo tokio šurmulio neišgirstantis Tauragėje. Visi vakarais tarsi išsislapsto. O čia priešingai – sėdi ant suolelių, šnekučiuojasi. Ir tas šurmulys – toks ramus. Kitoks nei turistų lankomuose Europos miestuose. Niekas nemėgina užkabinti, prekių nesiūlo. Ant skvero sutvirtinimo bortelio daržoves pardavinėja bobutės. Viena salotas, kita – agurkus, trečia jau tuoj parduos paskutinį mėlynių puslitriuką. Šnekasi, juokauja. Ant kibiro prisėdusios rūko kavinės virėjos.

Į Pergalės gatvę pabyra uniformomis vilkintys vyrai. Jau po šešių. Nutariame, jog keičiasi pasieniečių, muitinės darbuotojų pamaina.

O ką čia daugiau dirbsi? Miestas nėra didelis. Tik paslaugos, komercija... Imame diskutuoti, jog turėtų būti keista gyventi taip izoliuotai. Atskirtiems nuo pasaulio. Kada panorėjęs neišvyksi į Europą...

Nuotrauka

Miestas-muziejus

Padarę pertrauką po dienos pasivaikščiojimo užsukame į restoraną „Rasija“. Aukso ir mėlyna spalvos nuteikia prabangai. Meniu kainos nesikandžioja. Lašiša – 470 rublių, pavertus eurais – beveik septyni. Dviem asmenims dviejų karštų patiekalų pietūs su gėrimais kainavo apie 25 eurus. Restorane. Nutarę, jog kaina atitiko kokybę, grįžtame į miestą.

Naktinė Tilžė nėra įspūdinga. Maža šviesų. Mūsų pamėgta Pergalės gatvė saulei nusileidus ima skęsti prieblandoje. Tačiau tame – savas žavesys.

Pažvelgę į miestą istoriškai nutarėme, jog didžioji dalis mus supančių pastatų – vokiečių palikimas. Kai kurie jau trupančiais fasadais. Didingi, turtingi architektūros elementų. Rodos, balkonas – tarsi svarbaus administracinio pastato, tačiau jame apatiniai, pėdkelnės džiūva. Ne vienas pastatas, liūdna, nugriautas arba keistai sulopytas, kreivai sumūrytas. Kai kurie senų pastatų fasadai nudažyti ryškiomis spalvomis. Rodos, pastatas prilygsta kultūros paveldui, o štai jo pirmojo aukšto fasadas – ryškiai oranžinis, iškaba praneša: čia parduotuvė – „Berioza u doma“ („Beržas prie namo“ – liet.) . Tarp kai kurių nugriautų vokiškų pastatų – plytiniai rusiškos statybos daugiabučiai.

Jei tikėtume internete pateikiama Tilžės istorija, teritorija vokiečiams priklausė apie septynis šimtus metų, apie 500 jų Tilžė gyvavo kaip miestas. Rusai (ir kitų tautybių žmonės) čia apsigyveno tik 1945 metais.

Nuotrauka

Tolimi – artimi

Diena Tilžėje ilga. 22.30 val. gatvės dar pilnos vaikų. Važinėja riedučiais, dviračiais, paspirtukais. Nepastebėjau nė vieno su išmaniuoju telefonu. Mamos sėdi ant suolelių, sūpuoja vežimėliuose snaudžiančias atžalas. Kažkur į gatvės grindinį bumbsi kamuolys. Gyvybės gausa tokiu tamsiu paros metu man primena vaikystę, kai internetas buvo pasiekiamas ne visiems, ne visi turėjo kompiuterius. Vaikai iki vėlumos zujo lauke. Sovietmečio Lietuvoje užaugęs mano bendrakeleivis sako, jog Tilžėje – nuostabu. Kas patinka? Teigia, jog čia žmonės draugiški, kultūringi, niekur neskuba. Prieš tai jis gatvėje užkalbino ne vieną, tad patikiu juo.

O kur jie nuskubės? Sukasi savo buityje, darbas–namai. Gal ir norėtų pas mus, lietuvius, į svečius, bet va – sudėtingi procesai.

Tipename siauru takučiu per prie daugiabučių plytinčią pievą. Prieš mus – burbulo formos šuniuką už pavadėlio vedantis rusas. Eidami takeliu visi neprasikeisime. Mus išvydęs rusas nuleidžia cigaretę, šlepete apauta pėda stumteli savo augintinį į žolę, pats pasitraukia – praleidžia mus. Turistus. Atvykusius iš už trisdešimties kilometrų nutolusio miesto. Tokius tolimus. Tokius artimus.