2019 Lapkričio 12 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

Legendinis Juškaičių piliakalnis ir lietuviškos džiunglės aplink Gaurę

  • Įkelta: 2019-08-28

Juškaičių piliakalnis iš rytų 1977 m.

Edmundo Mažrimo nuotrauka

Prieškario Lietuvoje daug dėmesio buvo skiriama Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir valdovams. Piliakalniams, milžinkapiais ar pilkapiais vadintais. Legendomis ir senų žmonių prisiminimais paremtas istorijas vaikams prieš miegą sekdavo mamos ir senelės.

Prieškario Tauragės apskrityje, šalia buvusio vieškelio Skaudvilė-Upyna rymojo Juškaičių piliakalnis. Ant jo plokštumos žaliavo naujakurio bulvės, o kalnelio šonai slinko ariant vagas.

Daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų kalbinti senoliai prisiminė iš savo senelių girdėtus pasakojimus apie kalnelio praeitį. Porino, kad Juškaičių piliakalnio vietoje buvo žemaičių kunigaikščio Juškos pilis. Kalnas buvo supiltas per tris dienas ir naktis. O jo papėdėje buvo užkasta dešimt kryžiuočių belaisvių su savo žirgais ir ginklais.

Senovės lietuvių vyriausias žynys buvo išpranašavęs, kad pilis ant kalnelio išliks ilgai. Tačiau jeigu gražiausia žemaičių mergina pabučiuos kryžiuočių riterį, viskas sugrius per vieną naktį. Pati mieliausia laikyta žemaičio Juškos duktė, kurios sužadėtinis kalėjo kryžiuočių kalėjimo belangėje.

Bažnyčios šventoriaus vartai. Gaurės bažnyčia, garsėjusi beveik nuo XVIII a. pab.–XIX a. pr. nepakitusiu vėlyvojo baroko interjeru. Sudegė 1970 m.

Mečislovo Sakalausko nuotrauka, 1966 m.

Vieną kartą merginai beklaidžiojant pušynuose, ji sutiko, karį tvirtinusį, kad pabėgo iš vokiečių nelaisvės. Prašė parodyti, kaip patekti į Juškos pilies vidų. Žadėjo pasakyti, kaip išvaduoti jos mylimąjį. Reikalavo slapta pravesti per pilies sargybą. Naivi mergina net neįtarė, kad tai buvo kryžiuočių šnipas.

Vakare įsivedė pakeleivį ir paslėpė savo menėje. Išklausiusi šnipo melagingų žinių, ji apsidžiaugė ir netikėtai pabučiavo atvykėlį. Išvedė slaptu požemiu atgal į mišką.

Tačiau vidurnaktį pilyje jau šeimininkavo kryžiuočiai, įsmukę mažai kam žinomu slaptu tuneliu. Išžudė visus dvariškius ir kariuomenės įgulą, sugriovė ir sudegino visą žemaičio pilį. Tačiau didžiausių turtų rasti nepavyko.

Sučiupo gražiąją valdovo dukrą, o ji pasisiūlė parodyti tėvo turtus ir slėptuvę. Nuvedė dar sykį į požemius. Bet tai buvo tik jai vienai žinomi spąstai. Rūsio angą staiga užgriuvo didžiuliai akmenys, ir priešai kartu su mergina buvo palaidoti pilyje amžiams.

Prieškariu atokiau nuo Juškaičių piliakalnio buvo dar du nedideli kalneliai. Pasakojama, kad ten buvo garsusis požeminis išėjimas iš pilies. Dar anksčiau šmėžavo gilios angos, iš kurių naktimis liepsnodavo aukuro ugnis. Motinos savo vaikus gąsdindavo Juškaičių vaiduokliais ir dvasiomis. Nepaklusniems mažiesiems buvo porinama, kad ten guli sidabro ir aukso skrynios, tačiau neatsiranda drąsuolių, kurie tai patikrintų. Manoma, kad legendomis apipintų istorijų pradžia siekė prancūzmetį ir Napoleono nesėkmingus bandymus užkariauti Rusiją. 

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą piliakalnyje archeologinius kasinėjimus vykdė profesorius Kšivickis. Buvo rasta nemažai auksinių monetų, ginklų dalių, tačiau viską okupacijos audrose išvežė į Rusiją. O prieškario lietuvio žagrė išversdavo tik plytų, kalkėtų akmenų ir molinių indų šukių.

Nepriklausomoje Lietuvoje miškai aplink Gaurę link Tauragės buvo įvardinami lietuviškomis džiunglėmis. Šmėžuodavo senojo lietuvių dievo Girinio pėdsakai. Dešimtimis kilometrų tęsdavosi lietuviškos taigos plotai.

Atskirti nuo pasaulio, aplink miškus buvo įsikūrę mažieji kaimeliai: Eičiai, Sakalinė. Atsibastęs į juos atvykėlis jausdavo, tarsi atsidūręs pasakoje. Tuoj iškildavo iš Maironio eilių barzdočiai lietuviai, meškos, vilkai ir šernai, kurių čia buvo pilna.

Senieji Gaurės klebonijos pastatai.

Mečislovo Sakalausko nuotrauka, 1966 m.

Vienišų kaimų gyventojai pasakojo, kad į šias vietas atvyko prisiklausę senosios valdžios pažadų. Buvo tvirtinama, jog žemė bus veltui, miškuose mėsa auga, o iš medžių teka saldus vynas. Apsidžiaugė žmonės, bet nei mėsos, nei vyno nerado. Tik paskui suprato, kad mėsa – tai grybai, o vynas – tai iš beržų ir klevų tekanti sula.

Vienišas senelis porino, kad švenčiausiojo ciesoriaus Mikalojaus viešpatavimo metu visi miškai atiteko jo šviesybei kunigaikščiui Vasilčikovui. Prieškario Tauragės apylinkėse buvusios sodybos buvo gražios, o puošnios tvoros suteikdavo nepaprastą įspūdį. Kadangi buvo gyvenama šalia miško, dėl medienos trūkumo niekas nesiskųsdavo. Niekas nelaikė nuodėme, jei žmogelis nusikirsdavo vieną kitą medelį.

Miškas kaimelių žmonėms čia buvo maitintojas. Žiemą rąstus, malkas veždavo į turgų. O vasarą moterys su grybais, uogomis nukakdavo net iki Tilžės. Aplinkiniai gyventojai su šypsena veide pasakojo, kad dirba kaip kupranugariai. Tačiau tokių rąstų niekur daugiau nerasdavo. Žiemą atvažiuodavo medienos įsigyti net iš Šakių.

Gyventojai buvo ramūs, visi vienas kitą pažinojo. Tamsiais žiemos vakarais susirinkdavo į vieną gryčią, sekdavo pasakas ir žaisdavo kortomis. Jaunimas kiekvieną vakarą rinkdavosi vis kituose kaimynų namuose. Jausdavosi tarsi giminės, o į svetimus, dirbančius žemę laukuose, šnairuodavo, nepasitikėdavo.

Prieškario sodybos.

Autoriaus archyvo nuotrauka

Buvo juokaujama, kad civilizacijos pažanga pastaruoju metu pasiekdavo ir lietuviškų džiunglių gyventojus. Prieškario Lietuvoje vyrai išeidavo tarnauti į kariuomenę. O grįžę į gimtuosius namus imdavosi reformų. Kas anksčiau buvo neįmanoma, tarpukariu tapo norma. Laikraščius gaudavo visi. Ne vienoje senojo dievo Girinio tėvonijoje per aukštas pušis kyšodavo radijo aparato antena. Kaimuose atsirado mokykla, telefonas. Vasaromis užklysdavo vienas kitas turistas. Civilizacijos paliestos, iš lėto nyko lietuviškosios džiunglės.

„Buvo rusai, vokiečiai ir prapuolė kaip žydo bitės“, – porino kaimelio ilgaamžis, – „tačiau mes, čia esantys lietuviai, kaip buvom, taip ir liksim“. Jaunoji karta keitė senąją, o Tauragės rajono pamiškės kaimeliai ir toliau alsavo gyvybe.

 

Pernai pirmą kartą Lietuvoje Rotary klubas, bendradarbiaudamas su Tauragės rajono savivaldybe, įgyvendino ambicingą moksleivių pažangos skatinimo projektą, kuriuo siekta padidinti moksleivių motyvaciją mokytis. Pernai projekte, kurio vertė buvo 25 500 eurų, dalyvavo 126 klasės ir apie 3000 mokinių. Šiais metais Tauragės rajono savivaldybė pasirūpino, kad Moksleivių pažangos premijos ir toliau motyvuotų jaunuolius siekti puikių įvertinimų moksle.

Jau kurį laiką diskutuojama apie galimybę Tauragėje įvesti nemokamą viešąjį transportą, juolab, kad netrukus į mūsų miesto gatves atriedės modernūs elektrobusai. Į miesto autobusų parko atnaujinimą nukreiptos nemažos investicijos verčia susimąstyti, kaip pakeisti kasdienius tauragiškių kelionių įpročius – padidinti motyvaciją naudotis viešuoju transportu. Apie tai pirmadienį Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Tomas Raulinavičius bei UAB Tauragės autobusų parko direktorius Rimantas Martinavičius diskutavo Seime vykusioje konferencijoje.

Paskelbtame interneto konkurse renkamos stilingiausios Lietuvos mamos, kurios rudenį taps modeliais ir žengs podiumu pasipuošusios dizainerės Indrės Kvederienės suknelėmis. Balsuoti jame galima ir už tauragiškę Eglę Vitkauskaitę-Arlauskienę, auginančią 2 vaikučius.

Prieš porą savaičių darbo vietoje tikrintas Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro direktoriaus Kęstučio Komskio blaivumas. Šiandien 10 val. buvo sušauktas neeilinis akcininkų susirinkimas direktoriaus elgesiui įvertinti. K. Komskio likimą sprendė visų 4 savivaldybių – Tauragės, Šilalės, Jurbarko rajonų ir Pagėgių administracijų vadovai. Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius informavo, jog posėdyje vienbalsiai priimtas sprendimas atšaukti Kęstutį Komskį iš pareigų.  

Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskelbė, jog rugsėjo 4-15 dienomis yra suplanavęs vizitą į Jungtines Amerikos Valstijas. Tarptautinėje lyderystės programoje jį dalyvauti pakvietė JAV ambasada.