2019 Lapkričio 16 d.
Šeštadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

Atgauti jėgas padeda bendravimas su žirgais

  • Įkelta: 2019-08-21

Sodybos „Facebook“ profilio nuotrauka

Vytauto ir Editos Bamšų sodybą žino, ko gero, kiekvienas tauragiškis. Ir ne tik tauragiškis – joje neretai apsistoja ir užsieniečiai, keliaujantys po mūsų šalį, ir jų vis daugiau. Booking.com 8,8 balo vertinamą sodybą renkasi tie, kas mėgsta ramų poilsį nuostabiame gamtos kampelyje. Neretai čia rengiamos ir įvairiausios šventės. Savų „gerbėjų“ ratą jau turi ir nauji šios kaimo turizmo sodybos gyventojai – kilmingi žirgai.

Aplinkos grožis – savo rankomis

Edita Bamšienė pasakoja, kad prieš 20 metų į Tauragę jie abu su Vytautu atvažiavo su paskyrimais: ji – Vilniuje mokslus baigusi keramikos technologė, o jis – statybos inžinierius. Auksines rankas turintis Vytautas šioje sodyboje daug metų gamino tuo metu labai populiarius virtuvės baldus, duris. Vėliau darbininkų medžio dirbtuvėse ėmė nuolat trūkti – kas išmokęs savas atidaro, kas į užsienį patraukia, o ir pačiam Vytautui jau norėjosi  kažką keisti. Kilo mintis suręsti pirtelę. Norinčių pasilepinti pirtyje netrūko. Tada ir gimė idėja įrengti čia kaimo turizmo sodybą – aplink driekiasi 3,5 ha žemės. Pamažu buvo tvarkoma aplinka – viskas čia paties Vytauto ir Editos rankomis sukurta, iškilo pastatai. Kaimo turizmo sodybos statusas sodybai suteiktas daugiau nei prieš 10 metų.

– O gauti tą statusą nelengva – reikia begalės įvairiausių leidimų. Sodyboje yra atestuota virtuvė, joje E. Bamšienė, pati ir gamina maistą įvairiausiems renginiams.

Sodyboje teikiamos apgyvendinimo, maitinimo ir pramogų paslaugos. Apsistoti gali 40 žmonių. Jie gali ir nueiti į pirtį, patys išsikepti šašlykų ir netgi pažvejoti – tvenkinyje auginami lynai, šamai, eršketai, amūrai.

„Daugybę žmonių išmokėm plaukti“

Atvykstančiųjų į sodybą srautas ypač padidėjo tada, kai čia atsirado baseinas. Baseinas išdirbo 15 metų. Pasak Editos, jis buvo didelis, modernus, atitinkantis visus reikalavimus.

– Šiuo metu  statomas miesto baseinas bus tik 10 m ilgesnis už mūsų. Mūsų gal net ir platesnis buvo, tik ilgio tiek neišėjo pagal pastatą, – prisimena E. Bamšienė. – Pramoniniai valymo įrenginiai, kompiuteriai viską prižiūrėjo ir dozavo. Tuo laiku jis buvo labai populiarus, šimtus žmonių išmokėm plaukti, dirbom dieną naktį. Išlaikyti baseiną –  sunkus, labai brangus ir atsakingas verslas, ačiū Dievui, viskas laimingai, jokių nelaimių neįvyko. Tačiau tapo nereikalingas, kai aplinkiniuose rajonuose ėmė kilti rimtesni baseinai.

Dar ir dabar, pasak jos, vis dar paskambina žmonės, šiame baseine plaukioję būdami vaikai – dabar jau nori atvežti savo vaikus. Deja, baseino nebėra – jis savo atitarnavo.

Keliaujančiųjų daugėja

– Dabar ir lietuviai pradėjo keliauti po savo šalį, – pastebi Edita, – dažnokai apsistoja atvykstantieji iš kito Lietuvos galo. Pernakvoti atvyksta ir grįžtantieji iš užsienio atostogų – kad priimant svečius giminaičiams nereiktų susispausti. Padaugėjo ir užsieniečių: antai prancūzai atskrenda į Taliną, išsinuomoja automobilį ir keliauja per visas tris Baltijos valstybes. Labai daug estų atvažiuoja. Dabar, kai vizas į Kaliningrado sritį galima gauti nemokamai, gana daug norinčių pamatyti tą apleistą, tačiau labai įdomų, turtingą istoriją ir daug sąsajų su Lietuva turintį kraštą. Yra ten tarnavusių kariuomenėje ar turinčių ten giminaičių.

Kambarius viešbutyje turistai dažniausiai užsisako per Booking.com – šioje platformoje viešbutis įvertintas 8,8 balo, arba pagal rekomendacijas.

Naujiena – žirgai

Pastaraisiais metais susidomėjimas žirgais vis didėja – vis daugiau žmonių keliauja į žirgynus pasisemti ramybės ir teigiamų emocijų. Bamšų sodyboje irgi yra žirgų.

– Žirgai pas mus atkeliavo prieš Naujuosius metus. Mes patys nesam žirgininkai. Mūsų geras draugas Petras Jucius atsivežė kumelę Novą, gimusią Švedijoje, ir Bitangą – jos abi anglų grynakraujės. O mano vyras įsigijo prancūzų ristūną Dunojų.

P. Jucius – profesionalus sportininkas, buvęs Tarybų Sąjungos čempionas, daugkartinis Europos konkūrų varžybų čempionas, patyręs treneris.

Visi trys žirgai – nepakartojamo grožio. Dunojus – jau subrendęs žirgas pačiame jėgų žydėjime, o Nova ir Bitanga – tikros gražuolės, jaunos ir grakščios. Bitangą Petras įsigijo dirbdamas Švedijoje, o Novą užaugino pats, ji Bitangos dukra. Lietuvoje tokių kilmingų žirgų ko gero daugiau ir nėra. Petras didžiuodamasis pasakoja jų genealogiją:

– Jos tėvas Grey Street, Dubajuje pirmą vietą laimėjęs, Mister Prospekt antroj kartoj, vienas geriausių pasaulio eržilų. Visi geriausi kraujai joje surinkti.

Petras apie žirgus galėtų pasakoti nesustodamas.

– Esu gimęs auksinio arklio metais. Dar trečioj klasėj būdamas parašiau, kad būsiu žirgų treneris. Kaime visus arklius apjojau, – juokdamasis pasakoja žirgininkas „nuo prigimimo“ P. Jucius.

Paprašytas prisiminti laikus, kai buvo vienas geriausių jojikų Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje, jis sako:

– Aš jojau trikovę. 1988 metais Sąjungos čempionu tapau, turėjau važiuoti į Seulo olimpiadą. Rusai neišleido...

Su žirgais Petras yra dirbęs Kaliningrado srityje, ten įkūrė trakėnų asociaciją ir reabilitacijos centrą, Lenkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Kroatijoje, Belgijoje...

– Ruošdavau žirgus varžyboms, treniravau žmonėms žirgus. Danijoje treniravau du žirgus, skirtus jodinėti neįgaliems vaikams – vaiką kranu užkelia ant žirgo ir jis joja. Sudėtinga buvo, bet man buvo smagu. Ir dabar štai man malonu perduoti žmogui, ką žinau ir supratu, – sako jis.

Jis įsitikinęs, kad Lietuvos auginti žirgus – perspektyvu. Juk dauguma vaikų jau dabar nežino, kaip jie atrodo.

Sodybos „Facebook“ profilio nuotrauka
Vytautas Bamšas ir pats „užsikrėtė“ jodinėjimo virusu Autorės nuotrauka

Parodyti, iš kur viskas atsiranda

Jam pritaria ir E. Bamšienė:

– Atėjo toks laikas, kai vaikus reikia vesti ekskursijas ir rodyti gyvūnus. Dabar populiarios tokios edukacinės programos – kaip duoną kepa, iš kur pienas atsiranda ir t.t. Anglijoj prieš dešimt metų matėm stilizuotą ūkį tokiam parke: karvės, arkliai, vištos, daržovės, vaisiai, viskas taip, kaip tiktame ūkyje. Atveža vaikus.  Juk dabar ir pas mus net ir seneliai kaime nebeturi tų gyvulių. Štai aplink mus čia jokio gyvulio niekas nelaikė, dabar, ačiū Dievui, kaimynai atsikraustė, tai žąsų, vištų augina. Liuks – bent jau kaimo garsų girdim.

Pats joti besimokantis V. Bamšas sako, kad tai, pasirodo, ne taip jau paprasta – jojimo malonumą pajunti tik po poros mėnesių kasdienių treniruočių. Jis sako, kad „Facebook‘e“ paskelbus, jog sodyboje galima pasimokyti jodinėti, norinčių iškart atsirado, ir ne tik tauragiškių. Atvažiuoja ir iš Jurbarko, kitų aplinkinių rajonų. Tėvai, atvežę vaikus parodyti žirgų, neretai ir patys susigundo užsėsti ant žirgo.

– Neseniai buvo viena mergaitė iš Vilniaus, atostogavusi pas senelius. Tik 11-os metų, tačiau tikra jojikė. Buvo gražu žiūrėti! – pasakoja jis. – Kol kas dirbam tik epizodiškai – paskelbiam, prisirašo norintys ir atvažiuoja. Štai ir šiandien turi atvažiuoti.

Jis įsitikinęs, kad žirgų terapija – labai pažangus dalykas, ir kada nors tikrai ketina tuo užsiimti. Kas be ko, žirgininkystė – labai brangus malonumas. Žirgo kaina prasideda nuo 15 tūkst. eurų, jei jis dalyvauja varžybose ir jas laimi, jo kaina iškart kyla keleriopai. Prestižines lenktynes užsienyje laimintys žirgai gali kainuoti šimtus tūkstančių. Sukergti žirgą kainuoja nuo 7000 eurų, o kur dar gydymas, pašarai, vitaminai ir t.t.

Petras Jucius – žirgininkas „nuo prigimimo“

Autorės nuotrauka

Hipoterapija žinoma nuo Hipokrato laikų

Nors Lietuva ir turi senas žirgininkystės tradicijas, hipoterapija, arba kitaip žirgų terapija, mūsų šalyje – naujas dalykas. Tie, kurie bent kiek susidūrę ar išbandę hipoterapiją, nė neabejoja, kad gydymas žirgo judesiu teigiamai veikia tiek sveiką, tiek sergantį žmogų. O sveikiesiems tai puiki atsvara po įtemto, nervingo ir nejudraus sėdimo darbo ar mokslo, o buvimas gryname ore mažina irzlumą ir skatina optimizmą. Prisilietimas prie arklio, spalva, specifinis kvapas, kanopų keliami garsai – visa tai stimuliuoja įvairias organizmo sistemas. Žirgų terapija ypač efektyvi tiems vaikams, kurie serga judėjimo sutrikimus paskatinančiu cerebriniu paralyžiumi.

Jojimo terapijos šaknys – gilioje senovėje. Dar V a. pr. m. e. Hipokratas rašė apie teigiamą jojimo poveikį sveikatai. Oficialiai šis gydymo būdas imtas taikyti tik 1960 metais, kai pirmą kartą buvo panaudotas Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Šiuo metu hipoterapija daugelyje šalių yra pripažintas ir iš valstybės biudžeto remiamas gydymo būdas.
Hipoterapija labai tinka autizmu, Dauno sindromu sergantiems vaikams, kurie paprastai yra užsidarę savo pasaulyje, turi įvairių baimių. Būdamas prie žirgo, toks vaikas nurimsta, atsipalaiduoja. Iš pradžių niekuo nesidomėjęs, vėliau pradeda su žirgais bendrauti. Galbūt sunkių ligonių, neįgaliųjų arklių terapija neišgydys, bet gyvenimo kokybę tikrai pagerins. Žinoma, ji tik prisideda prie įprastinio gydymo, bet jokiu būdu jo nepakeičia.

 

Savivaldybėje – permainos. Kai kurie specialistai palieka pareigas, priimami nauji, o kai kurių dar ieškoma. Didžiausia naujiena – kad išeiti iš darbo apsisprendė Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Gaižauskienė, kurios parengti projektai yra papuošę daugelį Tauragės vietų.

Plynosios aukštapelkės pažintinis takas šiuo metu uždarytas, nes atliekami remonto darbai. Sulaukus daug nusiskundimų dėl sulūžusių pažintinio kelio lentų, buvo nutarta skirti papildomų lėšų remontui. Jau lapkričio 1 d. planuojama baigti darbus, tad lankytojai ir vėl galės aplankyti išskirtinio grožio vietovę.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvą sukrėtė net du įvykiai, kai socialiai jautrios visuomenės grupės kaimynystė sukėlė gyventojų pasipiktinimą. Žiežmarių ir Biržų gyventojai, pasipriešinę neįgaliųjų ir vaikų kaimynystei, į diskusijas įtraukė visą Lietuvą. Tokie pat grupinio gyvenimo namai, kuriuose gyvena ir padedami personalo savo buitimi rūpinasi psichinę negalią turintys žmonės, Tauragėje, Marių gatvėje įkurti pernai gegužę. Taigi jų kaimynai jau iš patirties gali pasakyti, ar iš tiesų gyventi šalia neįgaliųjų nesaugu. „Tauragės žinios“ pakalbinti Marių gatvės gyventojai kraipo pečiais nesuprasdami, iš kur toks nusistatymas prieš neįgaliuosius, ir teigia kaimynais besidžiaugią.