Pastebėti klimato pasikeitimus pastaruoju metu nesunku – jau birželį buvo galima mėgautis šiltu ežero vandeniu ir lepintis saulės voniomis. Nors dažnai dėl orų besiskundžiantiems lietuviams neįprastai šilti vasaros orai gali pasirodyti tikras rojus, ne visiems gamtos gyventojams tokie pasikeitimai patinka – augalams ir gyvūnams Lietuvoje prisitaikyti prie mūsų šaliai nebūdingo karščio iš tiesų sudėtinga.
Neįprastas paukščių elgesys
Pasak Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus ekologės Marijos Jankauskienės, dėl sausros šiemet paukščiai buvo neaktyvūs, nuolat ieškojo vandens šaltinių – negilių vandens telkinių, paunksmių ar tiesiog žmonių palikto vandens.
„Kregždės vėlavo sukti lizdus, nes lizdų statybai reikalingas drėgnas molis. Prie upelių ar bebraviečių telkėsi įvairūs žvėrys, nes visiems jiems reikia vandens ir drėgnos sultingos žolės bei jaunų medžių atžalų“, – sako M. Jankauskienė. Ji atkreipia dėmesį, jog į pietus būreliais anksčiau traukia pempės, riestasnapės kuolingos, keičiasi ir kitų paukščių ritmas.
„Anksčiau lizduose sparnus miklina baltųjų gandrų jaunikliai, o prisirpusių vyšnių, trešnių lesti neužplūdo varnėnų būriai“, – pastebi ekologė.
Į pakitusį paukščių elgesį dėmesį atkreipia ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Laimutis Budrys. Jo teigimu, paukščių migracija ir perėjimo metas dabar tampa sunkiai nustatomi – jei anksčiau vietinės migracijos kryptis, atskirų paukščių rūšių perėjimo laiką buvo galima apibrėžti, šiemet įžvelgti dėsningumus yra sudėtinga.
„Varnėnų migracija pietų kryptimi prasidėjo anksčiau. ir didžioji dalis Lietuvoje išsiperėjusių jauniklių dabar mėgaujasi lenkiškomis ar prancūziškomis trešnėmis ar vyšniomis. Didieji kormoranai Juodkrantės kolonijoje perėjo nuo kovo iki gegužės pabaigos, nors įprastai perėjimas vyksta balandžio pabaigoje–gegužę“, – pasakoja gamtininkas.
Žemaitijos nacionalinio parko ekologė priduria, jog Lietuvoje sulaukta ir svečių. „Birželio pradžioje iš Pietų Europos Lietuvą masiškai užplūdo spalvingas drugys usninukas ir suskubo čia sulaukti antros kartos“, –atkreipia dėmesį M. Jankauskienė.
Pakitęs augalų gyvenimas
Pasikeitę orai didelės įtakos turi ir augalams. M. Jankauskienė sako, jog dviem savaitėm anksčiau šiemet sužydėjo daugelis augalų – paprastasis burbulis, saugomos raktažolės pelenėlės, dvilapiai purvuoliai, įvairios gegūnės, mažalapės liepos ir daugelis kitų.
„Tuo tarpu eglės, kurių šaknys paviršinės, negaudamos kritulių pradėjo berti spyglius ir net džiūti. Nuo pastovaus vejų pjovimo daug kur pagelto ar net visai išdžiūvo žolė, tačiau dabar jau atsigauna“, – sako M. Jankauskienė.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Kęstutis Katilius atkreipia dėmesį, kad klimato kaita veikia augalų rūšių geografinį paplitimą, tad jam ir toliau kintant, šiauresnio paplitimo rūšys iš Lietuvos pasitrauktų ir Lietuvos gamta, deja, nuskurstų.
„Mokslininkai yra ištyrę, jog klimatui keičiantis pagal dabartinius scenarijus, iki 2090 metų Lietuvos klimatas nebus palankus nei paprastajai eglei, nei paprastajai pušiai. Tačiau galimas piečiau paplitusių medžių rūšių įsitvirtinimas Lietuvoje – plačialapės liepos, paprastojo buko, platanalapio klevo, o skroblas, dabar augantis tik pietinėje Lietuvos pusėje, turėtų išplisti labiau į šiaurę. Tiesa, medžių plitimas yra gana lėtas procesas“, – apie dėsningumus pasakoja K. Katilius. Jo teigimu, kintantis klimatas turi poveikį augalų sezoniniams ciklams – pumpurų sprogimui, žydėjimui, sėklų barstymui.
„Pasitaiko atvejų, kai vabzdžių apdulkinami augalai pražysta anksčiau už vėju apdulkinamus, o tai sukelia disbalansą ekosistemose. Dar viena grėsmė – nebūdingų vietinėms ekosistemoms kenkėjų ir ligų plitimas“, – sako K. Katilius.
Reikalingas žmonių sąmoningumas
Žemaitijos nacionalinio parko ekologė įsitikinusi, kad norint užtikrinti pusiausvyrą gamtoje yra svarbus kiekvieno žmogaus indėlis.
„Kiekvienas iš mūsų turėtume pasodinti bent po kelis medžius, saugoti tvirtus senus ąžuolus ir kitus medžius, giraites, skverus. Šiemet buvo labai didelis saulės aktyvumas, o medžiai, miškai sudaro tam tikrą mikroklimatą, ženkliai sumažina temperatūrą, saulės aktyvumą, išsaugo drėgmę“, – atkreipia dėmesį M. Jankauskienė. Ji pažymi, jog besaikis žolės ir medžių pjovimas yra be galo ydingas.
„Pjaudami eikvojame kurą, teršiame aplinką, keliame triukšmą. Vietoje žalių vejų klojame plyteles, asfaltuojame. Tuo tarpu šienaujant tik praėjimus, takelius, vaikų žaidimų aikšteles galėtų žydėti įvairiaspalviai žolynai, dūgzti bitės, kamanės, plazdenti, ropoti, vabzdžiai ar kitaip prie mūsų išlikimo prisidėti įvairios gyvybės formos“, – sako Žemaitijos nacionalinio parko ekologė.
K Katilius priduria, jog miestų planavimas taip pat turėtų būti pradedamas nuo žaliųjų zonų, o esamos plečiamos ir puoselėjamos.
Užs. Nr. 90
