„Kam sėdėti namuose? Juk gali stovyklauti gamtoje! Juokas, kūrybinės dirbtuvės, dainos, vandens mūšiai, patys nuostabiausi savanoriai ir geriausi draugai, ilgiausi vakarai prie laužo!“ – taip šiemet Tauragės „Caritas“ kvietė į stovyklą, surengtą liepos 15–18 dienomis Mociškių poilsiavietėje. Ir išties – iš stovyklos vaikai grįžo įgiję naujų draugų ir kupini gerų emocijų.
Vasarai įpusėjus, liepos 15–18 dienomis, vaizdingame Mociškių palivarke Tauragės Švč. Trejybės parapija jau šeštus metus organizavo katalikišką jaunimo vasaros stovyklą „Judėk. Tikėk. Atrask“, kurios idėją palaiko ir parapijos kunigai. Šiemet stovykloje dalyvavo 131 vaikas (iš jų 30 vaikų iš dienos centrų bei sunkiau besiverčiančių šeimų) bei 25 savanorių komanda. Stovykloje buvo ir vaikų iš Norvegijos, šiuo metu poilsiaujančių pas močiutes.
– Stovykla kiekvienais metais vis labiau „auga“ – pirmaisiais metais joje ilsėjosi tik 54 vaikai. Niekuomet stipriai stovyklos nereklamavome, tačiau vis daugiau vaikų apie ją sužino iš lūpų į lūpas. Tai pati geriausia reklama, – apie stovyklą sako Švč. Trejybės parapijos „Carito“ reikalų vedėja Vitalija Šlepavičienė.
Pasak jos, stovykloje organizuojant veiklas atsižvelgta į tai, kas vaikams patinka, ką jie norėtų aplankyti, su kuo susipažinti. Stovyklautojai ne tik žaidė įvairius žaidimus, sportavo, dalyvavo konkursuose, kūrė kūrybinius darbelius, dalyvavo edukacinėse programose, bet ir turėjo ypatingą svečią Domingo Avellaneda Cabanillas – popiežiaus Pranciškaus tautietį, kunigą ir vienuolį, ateitininką iš Argentinos, kuris jau 15 metų gyvena Lietuvoje. Jis – dažnas katalikiškų jaunimo renginių svečias, turintis puikų humoro jausmą, linksmų istorijų pasakotojas.
Stovykloje netrūko ne tik juoko, linksmybių, žygių, bet buvo ir susimąstymo, susikaupimo valandėlių. Dieną vaikai visuomet užbaigdavo šv. mišiomis.
Pasak Švč. Trejybės bažnyčios klebono Mariaus Venskaus, ir popiežius Pranciškus kviečia jaunimą pakilti nuo sofų, apsiauti kelioninius batus ir... leistis į tikro gyvenimo kelionę.
– Džiaugiuos, kad Tauragės „Caritas“, atsiliepdamas į šį Popiežiaus kvietimą ir jaunų žmonių troškimą patirti gyvenimo nuotykį, kasmet organizuoja krikščioniško jaunimo stovyklą „Judėk. Tikėk. Atrask“. Pats stovyklos simbolis ir kvietimo žodžiai tinka mums kiekvienam: judėk – nebūk vietoje, ženk žingsnį, nors ir sunku būtų. Didžioji kelionė gyvenimo prasideda nuo pirmo judesio iš vietos. Tikėk – nors milijonas nesėkmingų kartų kėsintųsi priminti klaidas, tikėk geriausia versija gyvenimo ir savo paties, tokio, kokiu žmogum užaugti visad troškai... Tikėk, nes viską gali ir galėsi Kristuje, kuris tave stiprina. Atrask – kelionė praplečia akiratį, naujai pamatai ne tik sutiktus, bet ir tuos, kuriuos palikai ir pas kuriuos sugrįši po kelionės. Kelionėj atrandi sparnus, turėdamas tik tai, kas svarbiausia, su savimi. Kelionėj atrandi nuolankumą ir kitą žmogų, nes neapsieisi be kito pagalbos, – įsitikinęs jis.
O V. Šlepavičienė pasakoja, kad stovyklos tikslas – parodyti, kad norint melstis net nebūtina užeiti į bažnyčią – galima melstis važiuojant mašina, einant pėstute į darbą ar mokyklą, galų gale stovykloje.
– Visas laikas yra tavo laikas, ir tu jį gali paaukoti Dievui. O Dievas išlaisvina – jis duoda daugiau, nei mes galime įsivaizduoti. Judėti per gyvenimą su Dievo palaiminimu, tikėti ir pasitikėti savo artimu, atrasti kažką ypatingo. Dažnam atrodo, kad tikintis žmogus turi būti rimtas. Ne, Dievui patinka laimingi, besišypsantys žmonės. Stovykloje buvo patys ypatingiausi vaikai su nuoširdžiomis šypsenomis, – sako stovyklos organizatorė.
Kad vaikai stovykloje išties puikiai leido laiką, patvirtina ir jų pačių mintys: „Žinot, po šios stovyklos man pradėjo patikti šv. mišios“ (10 m. stovyklautojas), „Kodėl kunigai kalba taip įdomiai, kai yra daug vaikų?“ (11 m. stovyklautojas), „Ši stovykla pati geriausia – nes čia jaučiama meilė, bet kokiu oru, ir dar duoda ledų“ (12 m. stovyklautoja). „Vadovai – nuostabūs, nes jaučiasi visų nuoširdumas ir širdies gerumas. Nemoku pasakyti žodžiais, bet pats norėčiau tokioj stovykloje dalyvauti“ (stovyklautojo tėtis). Tokie atsiliepimai, pasak V. Šlepavičienės, verčia judėti pirmyn ir ruoštis ateinantiems metams.
– Kaip ir kiekvieną kartą, pasibaigus stovyklai lieka geriausi prisiminimai, įspūdžiai, draugystės ir patirtys. Dėkojame visiems, kurie buvote, savanoriavote, organizavote ar malda prisidėjote prie to, kad ši stovykla įvyktų, o jai pasibaigus dar nesinorėtų namo, – sako stovyklos organizatorė.
