2019 Liepos 16 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

A. Miliulio-Neptūno atminimui oš pusantro tūkstančio ąžuolų

  • Įkelta: 2019-05-09
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Balandžio 27-osios rytą Tauragės miškininkai sukvietė gamtos mylėtojus ir istorijos paveldo puoselėtojus į „Nacionalinį miškasodį 2019“, kuris vyko Pužiškės girininkijoje, jau išnykusiame Kaziškės kaime. Miškasodis vyko partizano, Kęstučio apygardos vado Aleksandro Miliulio-Neptūno žuvimo vietoje. Šioje vietoje 1949 m. birželio 8 d. kartu žuvo ir A. Norkus, S. Venskaitis, jų palaikai gulėjo išniekinti Tauragės Šubertinės kieme, manoma, kad ten ir palaidoti. Žuvimo vietoje, prie buvusio bunkerio, pastatytas paminklas žuvusiesiems, Pužiškės girininkijos darbuotojai pastatė ąžuolinę tvorelę, kuri saugos žuvusių atminimą, kol suaugs talkininkų pasodinti ąžuolai. Šventės metu pasodinta 1,5 tūkstančio ąžuoliukų, užaugę medžiai taps gyvais paminklais žuvusiesiems už Lietuvos laisvę.

Lietuvos laisvės armija ir partizanai

Istoriniuose šaltiniuose Kęstučio apygardos vadu 1949 m. paskirto partizano, slapyvardžiais Algimantas, Neptūnas, pavardė daugiausia rašoma kaip Miliulis, nors MGB tardymo protokoluose jis minimas kaip Meliulis, kitur – Mieliulis. Anot žygaitiškio partizaninio laikotarpio istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko, kokia iš tikrųjų buvo Algimantu vadinto partizano pavardė, nėra žinoma, nes nėra išlikę nei gimimo liudijimo, nei metrikų įrašų. Siekiant neiškraipyti šaltinių autentiškumo, pavardė straipsnyje publikuojamoje medžiagoje netaisyta, dėl to nevienoda.

J. Nairanauskas, renkantis archyvinę medžiagą apie Kęstučio apygardos partizanus, veikusius Tauragės apylinkėse, atsiuntė redakcijai dokumentų, liudijančių Algimanto kovų istoriją ir kasdienybę. Partizano, užverbuoto KGB smogikų, vėliau jų ir sušaudyto, Mykolo Timinsko-Rimanto, Balandžio laiškus, nuotraukas, siųstas Algimantui, MGB tardymo protokolus, tarp kurių ir Alekso Miliulio (Meliulio)-Algimanto žmonos Onos tardymo protokolą, Alekso Miliulio dienoraščio ištraukas. Algimanto bendražygių bei vietovių, kuriose jis slapstėsi, gyventojų ir partizanų pagalbininkų atsiminimus publikavo Antanas Pocius straipsnyje „Kovos už Lietuvos laisvę ir Kęstučio apygardos partizanai“, Irena Montvydaitė-Giedraitienė straipsnyje „Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Jūros (Žalgirio) būrio partizanų likimai“.

Aleksas Miliulis-Algimantas apibūdinamas kaip labai išsilavinęs, aukštos kultūros inteligentas, drausmingas kariškis, mokėjęs kelias užsienio kalbas. Gimė Aleksas Miliulis, Jono, 1923 m. Batakiuose, Tauragės apskrities Lietuvos laisvės armijos, kuri būtent Žemaitijoje tapo partizaninio judėjimo pagrindu, karys, Lietuvos Respublikos kariuomenės kapitonas. Anglų kalbos mokytojas. Dirbo mokytoju Būdviečių pradinėje mokykloje, vėliau Purvėnų mokykloje Žygaičių valsčiuje. Anot J. Nairanausko, aptikta duomenų, jog yra mokytojavęs ir Urvinių kaime. 1945 m. pradžioje suorganizavo pirmąjį partizanų būrį Žygaičių apylinkėse. 1946 m. birželio mėnesį paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku, 1948 m. liepos mėnesį – Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės vadu. Einant šias pareigas A. Miliuliui pavyko Tauragėje įsteigti pogrindinę organizaciją „Raketa“, tarp kurios narių buvo ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojų. 1949 m. balandžio mėnesį paskirtas ketvirtuoju Kęstučio apygardos vadu vietoje išvykusio į Rytų Lietuvą Henriko Danilevičiaus-Vidmanto.

Kęstučio apygardos štabas su 3-os kuopos partizanais. 

1997 m. gruodžio 22 d. A. Miliuliui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties); 1998 m. gegužės 19 d. suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties); 1999 m. gegužės 19 d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).

Lietuvos laisvės armija, kurios karys buvo Aleksas Miliulis-Algimantas, – tai slapta karinio pobūdžio rezistencinė organizacija, įsikūrusi 1942 m. kovai su okupantais už nepriklausomą Lietuvą. Jai vadovavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, daugiausia jai priklausė buvę kariai. Dalis jų tarnavo savisaugos batalionuose, kiti prisidėjo prie vietinės rinktinės organizavimo. Lietuvos Laisvės armijos kovos daliniai, pasivadinę Vanagais, slapstėsi miškuose, kol praeis frontas, po to mėgindami pereiti į Raudonosios Armijos užimtas sritis ir ten organizuoti ginkluotą pasipriešinimą. Dėl to sovietų propagandistų Lietuvos laisvės armija buvo kaltinama neramumų organizavimu ir kolaboravimu su naciais.

Ne tik eiliniai propagandistai, bet ir atsakingi komunistų partijos nariai pabrėždavo Lietuvos Laisvės armijos vaidmenį partizanų kovose. Antai Juozas Bartašiūnas, buvęs respublikos vidaus reikalų liaudies komisaras nuo 1944 iki 1953 metų, rašė, jog Lietuvos Laisvės armija sudarė partizanų branduolį. 

Kaip pabrėžiama politikos žurnalo „Į laisvę“ 1985 m. balandžio mėn. numeryje, inicialais K. G. pasirašiusio autoriaus straipsnyje, nėra atsitiktinumas, kad nemažai tų karių, kurie vokiečių okupacijos metais priklausė Laisvės armijai, vėliau išėjo partizanauti. Tos pačios priežastys, skatinusios žmogų įstoti į Lietuvos Laisvės armiją, vėliau vertė jį partizanauti. Kitaip tariant, ne priklausymas Laisvės armijai padarė jos narius būsimais partizanais, bet veikiau būsimi partizanai įstojo į Laisvės armiją, nujausdami, jog ten ras vienminčių.

Pradžia

Kaip rašoma J. Nairanausko atsiųstoje KGB pažymoje, LLA kariai pradėjo jungtis į „banditų“ grupes 1944 m., sovietams išvijus iš Lietuvos Vokiečių armiją. „Po to šių grupių dalyviai jungėsi į taip vadinamus būrius, kuopas, rajonus, brigadas ir apygardas. Buvusių Vainuto, Žygaičių, Tauragės ir Šilalės valsčių teritorijose pradėjo veikti gauja, vadinama 3-čia banditų kuopa, įeinanti į banditų Marso rajoną. Kuopą sudarė trys būriai, kurių dalyvių asmeninė sudėtis svyravo nuo 15-os iki 25-ių žmonių, ir vadinosi Šalnos. Nuo 1945 metų pradžios ir iki 1946 metų birželio banditų kuopos vadeiva buvo Juozas Auškalnis slapyvardžiu Šalna. 1946 metų birželio 1-ą Auškalnis, kartu su kitais banditų kuopos štabo nariais, susidūrimo su operatyvine-karine grupe metu, nukauti. Po Auškalnio žūties minimos kuopos vadeiva tapo Aleksas Meliulis slapyvardžiu Neptūnas. Vėliau jis buvo banditų rajono vadeiva ir turėjo slapyvardį Algimantas.“ (KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 4 Valdybos viršininko papulkininkio Obukausko pažyma, 1957 metų rugsėjo 27, L. 220-222.)

Aleksą Miliulį-Algimantą pažinojo garsioji Tauragės partizanų ryšininkė Ona Lešinskaitė-Akacija, kurios istorija ne kartą domėjosi „Tauragės žinių“ žurnalistai. Atrodo, būtent pažintis su Algimanto vadovaujamu būriu ir buvo Akacijos partizaninės veiklos pradžia.

„Mano mama Cecilija Šatkutė 1922 m. ištekėjo už mažažemio amatininko – siuvėjo Juozo Lešinsko. Gyvenome Kaupių k., Tauragės vls. Po poros metų pasimirė tėvukas. Mama liko našlė, man tada ėjo antrieji metukai ir toliau pasilikome gyventi Kaupių kaime. Čia praleidome rusų-vokiečių okupacinius metus. Kaimas buvo didelis, gyveno apie 30 šeimų. Per kaimo vidurį iš Tyrelių miško tekėjo upelis Elbentas. Dabar tame kaime liko tik trys sodybos ir liūdni prisiminimai. Artėjant antrajai rusų okupacijai, traukdamiesi vokiečiai iš gyventojų atiminėjo gyvulius, maistą, rūbus. Likome ir mudvi su mama be arklio ir šiltų rūbų.

Mama persikėlė gyventi į tame pačiame kaime buvusį tuščią vokiečių ūkelį. 1946 m. žiemą pas mus pradėjo lankytis jau anksčiau Tyrelių miške įsikūręs partizanų būrys. Tų pačių metų vasarą pasiprašė mamos leidimo ūkyje įsirengti slėptuvę, kurią išsikasė daržo gale. Čia laikydavosi Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos vyrai: kuopos vadas Aleksas Miliulis-Algimantas, Neptūnas, Petras Balčinas-Pušis, Mečys Dargužas-Aras, Simas Gavėnia-Sakalas. Vyrai turėjo slėptuvėje rašomąją mašinėlę ir radijo imtuvą, leido laikraštėlį „Laisvės varpas“, spausdino atsišaukimus, turėjo lietuvišką vėliavą, ginklus. Štabo vyrai visą laiką slėptuvėje nebūdavo, eidavo lankyti kitus būrius. Be to, turėjo atsarginę slėptuvę Tyrelių miške,“ – Irenai Montvydaitei-Giedraitienei pasakojo žinoma Tauragės partizanų ryšininkė Ona Lešinskaitė-Akacija atsiminimuose „Mano partizaninis kelias“, publikuojamuose „Laisvės kovų archyvo“ 35 T., 2003 m.

Bunkeris pas Bučinskus

J. Nairanausko atsiųstuose Mykolo Timinsko-Rimanto, Balandžio, tardymo protokoluose rašoma, po to, kai MGB-istai aptiko partizanų slėptuvę Tyrelių miške, gyvi likę partizanai, tarp jų ir Aleksas-Miliulis-Algimantas, Neptūnas, įsirengė bunkerį Aukštupių kaime, Bučinskų sodyboje. Timinskas, tardomas KGB liudijo: „Po mano įstojimo į Šalnos gaują, pastaroji buvo Tyrelio miške iki 1946 metų kovo pabaigos. Po to perėjo į Didkiemio mišką. <...> 1946 metų balandžio mėnesį Naro būrys iš Didkiemio miško išėjo į operaciją ir pateko į kareivių pasalą. Per susišaudymą 6 ar 7 banditai buvo sužeisti ir kareivių suimti. Tada aš į operaciją neišėjau , o pasilikau bunkeryje. Matomai kareivių suimti banditai papasakojo kur randasi Šalnos kuopos bunkeris ir kareiviai pradėjo jį supti. Bunkeryje esantys banditai tai matydami pasileido bėgti į įvairias puses. Bėgau ir aš tada vienas. Nežinodamas kur randasi bėgę banditai aš nuėjau į Aukštupių kaimą pas Bučinską, pas kurį pradėjau slapstytis jau būdamas ginkluotas šautuvu. 1946 metų birželio pabaigoje ar liepos pradžioje  į namus pas Bučinską atėjo trys ginkluoti banditai-Aleksas Meliulis slapyvardžiu Neptūnas, Simas Macaitis slapyvardžiu Sakalas ir Alfonsas Kučinskas slapyvardžiu Briedis. <...> Meliulis jau mane žinojo kadangi su manim jis buvo susitikęs Didkiemio  miške, kur jis kaip vyresnis gaujos vadeiva lankėsi Šalnos banditų kuopoje.  <...> Meliulis , Macaitis ir Kučinskas nusprendė Bučinsko ūkyje slapstytis kartu su manimi. Tam daržinėje po žeme įrengėme bunkerį. Jo statyboje dalyvavau ir aš.“

Irena Montvydaitė-Giedraitienė straipsnyje „Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Jūros (Žalgirio) būrio partizanų likimai“ rašo, esą bunkeris Bučinskų sodyboje buvęs nuo 1945 m. „1945 m. Aukštupių k., Žygaičių vls., ūkininko Silvestro Bučinsko sodyboje, tvarte po avių gardais buvo įrengtas bunkeris. Įėjimas iš malkinės pusės, pamato apačioje.

Įėjimo anga slepiama užkraunant malkas. Nors slėptuvėje gyvenimo sąlygos nepavydėtinos, tačiau spaustuvė slėptuvėje veikė iki 1947 m. rudens. Spausdinamo laikraštėlio „Laisvės varpas“ apipavidalinimas – paveikslai ir pavadinimas – taškučiais. Spauda, kurią skaitydavome beveik kiekvienas, buvo platinama ir tarp vietinių gyventojų“. Tai Jono Ozgirdo, Tauragės gyventojo, Laisvės kovų dalyvio, savanoriškosios KASP nario, gimtosiose Žygaičių seniūnijos apylinkėse savo lėšomis ir rankomis pastačiusio 3 metalinius kryžius, prisiminimai.

Yra išlikęs ir Alekso Miliulio-Algimanto žmonos Onos tardymo protokolas. Anot J. Nairanausko, Ona kartu su vyru slapstėsi bei dalyvavo partizaniniame judėjime. 1947 m. gruodžio 16 d. Tauragėje Tauragės apskrities MGB tardytojas vyr. leitenanto Bežko vykdyto tardymo protokole rašoma: „Aš, Tauragės apskrities MGB tardytojas vyr. leitenantas Bežko, tardžiau areštuotąją kaip liudininkę Oną Meliulienę dukrą Jurgio, gimusią 1921 metais Žygaičių valsčiaus Urvinių kaime, gyvenančią Žygaičių valsčiaus Būdviečių kaime. Lietuvę, nepartinę, SSSR pilietę, pradinės mokyklos 4-ių klasių išsilavinimo, iš valstiečių-vidutiniokų, ištekėjusią, iki arešto buvusią veikiančioje nacionalistinėje gaujoje, neteistą.“

O. Meliulienė MGB-istams liudijo: „Mano vyras Aleksas Meliulis yra nacionalistinės banditų kuopos vadeiva ir kuopa veikia pagrinde Žygaičių valsčiuje. Aš, kaip jo žmona, bijodama sovietinių organų arešto nuo 1946 metų birželio gyvenau nelegalioje padėtyje, slapstydamasi pas savo giminaičius. 1946 metų rugpjūtyje Tauragės valsčiaus Gergždų kaimo gyventojo piliečio Andriaus Kisnerio namuose susitikau su savo vyru Meliuliu, kuris tada man pasakė, kad jis turi tikslą pas pilietį Silvestrą Bučinską įrengti bunkerį, kuriame jis patalpins savo štabą. Tada jis man pasakė, kad įrengus bunkerį jis man parašys laišką, kurį turės man perduoti Bronius Bučinskas. 1946 metų spalyje į Kisnerio namus kur aš tada buvau pilietė Marta Kisnerytė atnešė man laišką nuo vyro ir pasakė, kad laišką jai perdavė Bronius Bučinskas. Šiame laiške vyras man pranešė, kad bunkeris pas Silvestrą Bučinską jau įrengtas ir pasiūlė  man pereiti gyventi į jį. 

Sekančią dieną po laiško gavimo aš nuėjau į Silvestro Bučinsko namus. Jis man asmeniškai parodė bunkerio buvimo vietą, kuris buvo po grindimis jo tvarto. Man atėjus į bunkerį jame jau buvo mano vyras Aleksas Meliulis-Neptūnas, banditas Temenskis-Balandis, jo žmona Temenskienė, kurios vardo nežinau ir banditas  Simas Macaitis-Sakalas iš Šilalės valsčiaus. Nuo to laiko aš irgi pradėjau gyventi šiame bunkeryje kartu su nurodytais banditais. 1947 metų vasaryje į bunkerį užėjo Silvestras Bučinskas ir, man dalyvaujant, pasakė mano vyrui, kad mes nedelsiant paliktume bunkerį ir išeitume, kadangi apie mūsų buvimą lygtai jau žinoma Žygaičių valsčiaus MGB. Bučinskas tada pareiškė, kad jam apie tai pranešė Budrikas-35 metų amžiaus Žygaičių valsčiaus Aukštupių kaimo gyventojas. Sekančią dieną po šio pranešimo mes palikome bunkerį ir išėjome į Žygaičių valsčiaus miškus. Per visą laiką mūsų buvimo bunkeryje  visus maisto produktus visiems banditams, buvusiems bunkeryje, pagrinde tiekė Silvestras Bučinskas. Jis leido naudotis ir jų virtuve, kur buvo ruošiamas maistas banditams. Tai daugiausia darydavo bandito Balandžio žmona. Jai padėdavo Julija Bučinskaitė ir jos mama Stefanija Bučinskienė. Be to Bučinskaitė ne kartą maistą mums atnešdavo į bunkerį. Dažniausiai kai mes visi nakties metu nueidavome į bunkerį Silvestras Bučinskas visada iš viršaus bunkerį maskuodavo malkomis. Rytais, kai mums buvo būtina išeiti iš bunkerio, jis tas malkas nurinkdavo. Apie kitą kažkokią Silvestro Bučinsko, jo sūnų ir dukters pagalbą banditų naudai man nieko nežinoma.“

Atkreiptinas dėmesys, jog surašant KGB pažymas, partizanai visur vadinami banditais, iškraipant tikruosius liudininkų parodymus.

„1947 m. rudenį Bučinsko sodyboje gyvenę partizanai buvo išduoti, tačiau spėjo pasitraukti ir išsinešti spausdinimo įrangą. Tuo metu tose apylinkėse suėmė daug gyventojų. Iš Bučinskų šeimos suėmė penkis: tėvą, tris sūnus ir dukrą. Svarbiausia tai, kad Bučinskų sūnūs Alfonsas ir Bronius buvo istribiteliai. Didžiausias smūgis atiteko jiems, kai enkavedistai sužinojo, jog tarp jų yra „banditų”. Net ir vėliau sovietai neleido Broniui grįžti į Lietuvą. Mirė Komijos respublikoje.

Julija Bučinskaitė, gyvenanti Tauragėje, dar ir dabar atsimena vardus ir slapyvardžius partizanų, kurie gyveno jų bunkeryje. Daugelis jų ateidavo trumpam, pabūdavo ir vėl išeidavo. Daugiausia lankydavosi Simas Gavienia-Drąsutis, būrio vadas, kilęs iš Šakalinės k., Tauragės vls., Aleksas Miliulis-Neptūnas, kilęs iš Batakių k., Tauragės vls., Ona Miliulienė, Simas Masaitis-Sakalas ir Timinskas-Balandis (Rimantas, – red. past.), kuris vėliau išvažiavo gydytis, legalizavosi ir tapo išdaviku,“ – rašo I. Montvydaitė-Giedraitienė.

Mykolo Timinsko-Rimanto tardymo protokole tvirtinama, jog bunkeryje Bučinsko ūkyje rinktinės štabas buvo iki 1947 metų vasario mėnesio. Toliau ten likti esą buvo pavojinga, kadangi saugumo organų už pagalbą partizanams buvo areštuotas Bučinsko sūnus Antanas, kuris tardant galėjo prasitarti apie bunkerį. Todėl partizanai vėl išėjo į Tyrelio miško 42-ą kvartalą kur įsirengė bunkerį. Tačiau, 1948 metų liepos mėnesį viename iš Tyrelio miško kvartalų, MGB organų buvo aptiktas bunkeris, kuriame slapstėsi vadeivos Algimantas, Nemunas, Strazdas, Jūra ir pats Timinskas-Rimantas. Susišaudymo su kareiviais metu buvo sužeistas Macaitis-Sakalas.

Dienoraštis

1948-ųjų rugpjūtį Timinskas-Rimantas susirgo ir pagaminus fiktyvius dokumentus buvo išvežtas operacijai į Kauną. Tuo laikotarpiu jis susirašinėjo su Algimantu, yra išlikę laiškai, nuotraukos, ištraukos iš Algimanto dienoraščio. Dienoraštyje Aleksas Miliulis-Algimantas rašė: „Neseniai išėjo iš mūsų ,,trobelės“ Rimantas, pas mus jis buvo beveik 2 paras. Dabar vietos yra daugiau, nes trys joje labai sunkiai sutilpome; kada reikia vienam pro kitą lankstytis, tas įkyri. Rimantas po ilgokų atostogų truputį pasikeitęs, mat spėjo jame nusėsti kai kurios Lietuvos didmiesčių nuosėdos: dabar kalba gramatiškai, gaila, kad dvibalsių neskyrimas nuo balsių gadina jo mokslišką ir miestietišką charakterį – išduoda jo tikrąją kilmę ir aplinką, kurioje jis susiformavo. Man baisiai nepatinka, kada žmogus su manim kalbėdamas varžosi kalboje ir elgesiuose, tai sudaro kažkokią sunkiai panaikinamą sieną, o nuoširdumui vietos tuomet nėra. Mes per tą laiką kalbėjome daug, bet atvirai nei jis man ką pasakė, nei aš, tai buvo pusiau oficialus draugiškumas, atskiestas drauge išgyventų momentų prisiminimais ir kartais labai plokščiu humoru, turinčiu tikslą neparodyti savęs, o žmogaus dėmesį nukreipti kitur. Nemanau, kad jis kada nors pasikeistų, nes jau pilnai subrendęs ir sunku jam persiorientuoti; bet kartu jis ir laimingas, galėdamas jaustis tokiu pažangiu ir toli pramatančiu žmogumi. Jis ne eilinis žmogus, tas neginčytina, bet kartu jam dar reiktų atmesti pasipūtimą, neigimą kitų, ieškojimą klaidų kitų poelgiuose ir galvosenoje, įsitikinimą, kad jis pranašesnis, nežiūrint jo menko mokslo cenzo. Tą silpnybę aš esu daugybėje žmonių pastebėjęs –ypač ji charakteringa tiems, kurie ypatingesnio nieko patys nesugeba, bet norėdami pasirodyti už kitus pranašesniais, neigia savo bendradarbius, draugus, pažįstamus ir tuo išduoda savo ne kultūringumą. Pas juos nėra santūrumo, nėra šaltos kritikos, egoistiški jausmai ir ambicijos nustelbia protą ir išvadas jie daro ne proto, bet įkarščio ar tiesiog ambicijos jausmo vedami.“ Anot J. Nairanausko, saugančio šio dienoraščio kopiją, iš teksto galima daug suprasti apie Alekso Miliulio-Algimanto vertybes, išsilavinimą ir pasaulėžiūrą.

Išdavystė

1948 m. liepos mėn. A. Miliulis jau vadovavo Aukuro rinktinei. Būdamas rinktinės vadas, jis įsteigė Tauragėje pogrindžio organizaciją „Raketa“, į kurios sudėtį įėjo keli rusai bei dirbantieji represinėse struktūrose. Šiai pogrindžio organizacijai priklausė daugiau nei 23 nariai. Iš jų partizanai gaudavo žinių apie sovietų saugumo planuojamus veiksmus. Kaip galima spėti iš toliau pateikiamos medžiagos, kurį laiką apygardos štabas veikė Eržvilke, kol buvo perkeltas į Kaziškės mišką Mažonų apylinkėse. Ten Algimantą-Neptūną ir pasitiko žiaurus likimas.

Kaip rašo Antanas Pocius straipsnyje „Kovos už Lietuvos laisvę ir Kęstučio apygardos partizanai“ („Aitvarai“, 1998 m.) „1949 m. birželio 2 d. apygardos vadas A. Miliulis-Algimantas iš Eržvilko apylinkių apygardos štabą perkėlė į Tauragės apylinkės Kaziškės mišką. Po V. Švelnio-Putino, J. Trumpaičio ir kitų areštų apygardos vado įsakymu štabas buvo perskirtas į dvi dalis, kad vienu smūgiu MGB nepavyktų jo viso sunaikinti. Todėl į Kaziškės miškus persikėlė tik apygardos vadas A. Miliulis-Algimantas, štabo viršininkas R. Gedvila-Robertas, Sidabras, apygardos vado pavaduotojas S. Venckaitis-Biliūnas, štabo narys A. Norkus-Linksmutis o štabo nariai J. Kisielius-Genius, K. Ruibys-Inžinierius ir V. Slapšinskas-Vytas pasiliko Eržvilko apylinkėse įrengtame bunkeryje, kuriame buvo rotatorius, spausdinamas laikraštis „Laisvės varpas“.

1949 m. birželio 7 d. 18–19 val., būdami Kaziškės miške, štabo nariai aplinkiniuose kaimuose išgirdo smarkų šunų lojimą. Išėję į pamiškę, jie pastebėjo, kad rusų kariuomenės daliniai supa mišką. Miškas buvo blokuojamas iš visų pusių, todėl partizanams prasiveržti nepavyko. Buvo nutarta užmaskuoti bunkerį ir, išsiskirsčius po vieną, pasislėpti. Deja, vilkšunių pagalba „šukuodami“ mišką, visus aptiko.“

Kruviną išdavystę įvykdė vienas garsiausių Tauragės rajono dvigubų agentų, Tauragės mėsos kombinato realizacijos skyriaus viršininkas Zenonas Noreika – MGB agentas Šimkus.  Jis turėjo ryšių su Kęstučio apygardos Aukuro-Butageidžio rinktinės štabais. Šimkui pasisekė į Kęstučio apygardos štabą įterpti MGB agentą Plutoną, atsiųstą iš Vilniaus. Abu agentai apytikriai sužinojo Kęstučio apygardos vadavietę Tauragės r. Kaziškės kaimo miške. „Stebėtinai lengvai ir greitai agentas įgijo partizanų vadų pasitikėjimą, dažnai, iš anksto nurodžius laiką, buvo kviečiamas į susitikimus,“ – rašo Kazys Misius („Lietuvos archyvai“, 8. „Ką byloja KGB dokumentai“).

Pirmiausiai šis šnipas pranešė Kęstučio apygardos štabo bunkerio vietą miške, prie Kaziškės kaimo. 1949 m. birželio 7 d. Kęstučio apygardos vadų sunaikinimui buvo sutelktos didelės pajėgos. Teritorija apsupta tankia kareivių grandine. Partizanai agento išdavyste neįtarė. Čekistams į rankas pateko daug svarbių Kęstučio apygardos dokumentų. Iš partizanų apygardos archyvo bei tardymo metu sužinota, kad 1948 m. Butigeidžio rinktinės pastangomis Tauragėje suburta pogrindžio organizacija „Raketa“. Rodos, iki tol „Raketos“ šnipas „Šimkus“ nebuvo suuodęs.

Kęstučio partizanų apygardos štabas buvo sunaikintas 1949 m. birželio 8–9 d. naktį. Išduoti dvigubo agento, žuvo apygardos vadas Aleksas Miliulis-Algimantas, Neptūnas, jo pavaduotojas Steponas Venckaitis-Girėnas ir štabo narys Albertas Norkus-Linksmutis, Starkus, buvo suimtas štabo viršininkas Robertas Gedvilas-Sidabras, kuris po tris mėnesius trukusių kankinimų ir psichologinio spaudimo pats tapo išdaviku. Žuvus A.Miliuliui, Kęstučio apygardai ėmė vadovauti Butigeidžio rinktinės Vladas Gudavičius-Miškinis-Vaišnoras.

Dabar šią vietą žymi 1999 m. prie buvusios štabo žeminės LGGRTC iniciatyva pastatytas standartinis atminimo žymuo – Vyčio kryžiaus kontūrus primenantis atminimo ženklas. Kęstučio apygardos vado A. Miliulio palaikai gulėjo išniekinti Tauragės Šubertinės kieme. Manoma, kad ten jie ir buvo užkasti.

Žūties vieta

Kaziškės miškas, kaip rašė istorikas Vytenis Almonaitis, tai į šiaurės rytus nuo Tauragės bent keliolika kilometrų besidriekiantys gūdoki eglynai. Jų kraštas ties Ridikiške ir besunykstančia Kaziške vadinamas pastarojo kaimo vardu. Būtent čia, visai netoli Tauragės, 1949 m. buvo įsikūręs Jungtinės Kęstučio apygardos štabas, kuriam tuo metu vadovavo Aleksas Miliulis-Algimantas, Neptūnas.

Anot V. Almonaičio, norint šią vietą pasiekti, reikėtų važiuoti Tauragės–Šilalės keliu. Puskilometris už Papušynės kapinių sukti dešinėn, į mišką, o privažiavus sankryžą – kairiau. Keliui iš miško išnirus, reikia juo nukakti dar du kilometrus ir kaip nors (kelio čia beveik nėra) pasiekti šiaurės vakarinį miško pakraštį. Keli šimtai žingsnių į pietvakarius nuo giliai į pievas išsišovusio antrojo kvartalo kampo girion įsmunka menkas keliukas. Paėjėjus juo maždaug 500 m, dešinėje matyti paminklas partizanams, aptvertas tvorele. Praėjusį šeštadienį ten ir buvo pasodinti pusantro tūkstančio ąžuolų.

 

Savivaldybės komisija paskirstė jaunimo užimtumo ir verslo skatinimo programai skirtas lėšas. Trylikai projektų įgyvendinti skirta 9 tūkst. eurų. Už juos bus surengti pažintiniai ir pramoginiai renginiai, sporto turnyrai.

 

Sekmadienį minėjome Motinos dieną. Tauragės rajono neįgaliųjų draugija Kultūros rūmuose mamas sveikino pirmoji, tauragiškius į Kultūros rūmus sukvietusi dar penktadienį. Koncerte „Pavasariniai žiedai Mamai“ skambėjo mamoms skirti nuoširdūs žodžiai ir jausmingos dainos, susimąstyti apie moterų likimus privertė Neįgaliųjų draugijos saviraiškos būrelio spektaklis ir, žinoma, buvo daug gėlių.